Piratų partijos diskusijos Nr. 2

Jeigu kas nors paprieštaraus sakydamas, kad “BY rinkimai suklastoti” ir t.t. – prisiminkime tą fantastišką skaičių šou, kurį mums realiu laiku pademonstravo mūsų demokratiškoji VRK per Prunskienės-Adamkaus rinkimus. Arba paskutiniuosius dvejus JAV prezidento rinkimus, kuriuose teismai dėl rezultatų klastojimo IKI ŠIOL dar nesibaigė ir apskritai abu paskutinieji kandidatai išrinkti ne PILIEČIŲ daugumos balsais, o RINKĖJŲ ATSTOVŲ, atstovavusių piliečių mažumą, aprendimu.

Tarp kitko, JAV rinkimų apylinkių patalpose nėra jokių partinių ar visuomeninių stebėtojų – tik administracija ir policininkai. Matyt, ten visi balsų skaičiuotojai yra šventi… Kaip ir Suomijoje, kur rinkimų biuleteniai pildomi … pieštuku.

Taip kad nėra ko virkauti dėl “demokratijos Baltarusijoje”. BET KURIOJE valstybėje (ir visiškai nesvarbu kokia joje santvarka deklaruota gražiais žodžiais) galioja Stalino puikiai suformuluotas algoritmas: “Svarbu ne kas balsuoja, o kas skaičiuoja balsus”. Ir nors tai yra ciniška bei neteisinga, tačiau niekas savo noru neperduoda valdžios į kitų rankas – kiekviena valdžios sistema siekia užsitikrinti “saugumą” ir tokį valdžios įgaliojimų pratęsimo mechanizmą, kuris leistų išlaikyti valdymą savo rakose. Cirkas su “kairėm-dešinėm-centrais-puscentriais” tėra tik REALIOS valdymo sistemos maskuotė ir saugiklis nuo “demokratijos” ištroškusių piliečių.

Šiuo požiūriu Baltarusija niekuo neišsiskiria. Nebent savo humaniškumu slopinant organizuotas riaušes: užtenka palyginti, kiek žmonių buvo sužalota prie mūsų demokratiško seimo ir kiek Minske po prezidento rinkimų.

Kalbant apie ekonominę pusę – Baltarusijos kroviniai ne tik aprūpina Klaipėdos uostą darbu, tačiau 2/3 “Lietuvos geležinkelių” krovinių srauto yra būtent baltarusiškas. Žiūrint iš ekonominės pusės Baltarusija praktiškai išlaiko Lietuvos geležinkelio ir uosto infrastruktūrą.

Jeigu mes norime TEIGIAMAI įtakoti Baltarusijos piliečių gyvenimą – vienintelis normalus būdas – kiek įmanoma daugiau bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais mes kartu gyvenome dar prieš LDK.

Kaip absurdiškai atrodo, kad į senąją LDK sostinę Gardiną mes galime nuvažiuoti tik gavę vizą… Dar absurdiškiau, kad mes veržiamės į Vakarus ir taip nuoširdžiai provakarietiškai spjaudome ant valstybės, kurios trečdalis teritorijos – tai buvusi Vilniaus gubernija, kuri nusėta mūsų protėvių pilimis ir kurios istorija yra mūsų pačių istorija ir savastis.

Konkretūs pasiūlymai:

• vizų režimo tarp Lietuvos ir Baltarusijos panaikinimas (Šengeno erdvė tam teisiškai netrukdo);
• bendrų visuomeninių-kultūrinių organizacijų iniciavimas (nelendančių į politiką ir nedemonstruojančių vakarų civilizatoriams būdingos arogancijos);
• ekonominių barjerų prekių mainams atsisakymas (pradedant muitais, baigiant vakarų verslo protekcionizmu ir kaimyninių šalių verslo diskriminavimu);

Šiandien Lietuvos kariuomenė – tai viso labo specialiųjų pajėgų rezervas naudojamas užsienio šalių agresijoms, prisidengiant NATO “misijomis”. Visa mūsų “gynyba” tėra rekrutų, skirtų aptarnauti Lietuvos “stogą”, surinkimo ir apmokymo bazė.

O ar tas stogas, mus gins ar paliks sudoroti hipotetiniam agresoriui – tai viso labo geopolitikos klausimas, kuriame Lietuvos nuomonė ir interesai reiškia lygiai tiek, kiek skaičius artėjantis į nulį – kaip ir yra, bet kažkodėl mažesnis už bet kokį teigiamą skaičių epsilon…

Todėl didinti finansavimą tokiai sistemai – tai ekonominis nusikaltimas prieš Lietuvos piliečius.

Kitas klausimas kokios gynybos sistemos Lietuvai reikia – tai labai plati ir įdomi tema, tačiau deja, kol Lietuva okupuota finansinėmis-ekonominėmis priemonėmis ir kol esame valstybė be VALSTYBINĖS IDEALOGIJOS – nieks ne tik neleis mums turėti realių gynybinių pajėgumų, bet netgi ir mes patys nesugebėsime sau susikurti efektyvios sistemos.

po viso šito reikia pasakyti kad mūsų santykiai yra tokie geri, kokie tik begali šiuo momentu būti.

Geriausiai santykius su lenkais gerina tų santykių nebuvimas.

Tai nereiškia, kad reikia izoliuotis nuo mus antrarūšiais laikančios nacijos, tiesiog reikia suformuoti labai griežtą ir aiškią informacinio atsiribojimo politiką: tai kas vyksta Lietuvoje – yra mūsų ir tik mūsų reikalas ir mums yra visiškai nesvarbi anoje sienos pusėje siautėjančios šovinistinės valdžios isterija. Jokio dėmesio ir jokios reakcijos į provokacijas. O ypač aktyviems Lietuvos lenkintojams uždrausti lankytis Lietuvoje.

Nemaitinant savo dėmesiu provokatorių, nebeliks įtampos ir tarp paprastų Lietuvos ir Lenkijos piliečių. Šlėktų palikuonių mes neperauklėsim – jiems net tokio akivaizdaus ženklo, kaip masinė 90-ies valdžios elito narių savižudybė, neužtenka sutramdyti savo arogancijai.

Tokioje struktūroje neišvengiamai dominuotų stipriausios jos sudedamosios dalys – o būtent didžiausios nacionalinės grupės ir didžiausi ekonominiai-politiniai klanai. Tą, beje puikiai matome iš mūsų dabartinės nekaltutės ESąjungėlės: visą ES politiką formuoja praktiškai dvi didžiausios šalys, turinčios stipriausias ekonomikas – Vokietija ir Didžioji Britanija. O visa kita – tai patrankų mėsa ir statybinė medžiaga pastarųjų dviejų gerovei.

Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą nepateisino NĖ VIENO gyvybiškai svarbaus MŪSŲ VALSTYBĖS poreikio:

Klausimas: tai kokiems velniams mums to reikia?

Ką tokio turi stebuklingasis Evrosojūzas, ko neturi jam nepriklausančios Europos valstybės – Šveicarija, Norvegija, Islandija?

Beveik septyneri metai stabilaus valstybės degradavimo – puikus argumentas permąstyti Lietuvos ateities planus. Ir bemąstant apie juos nė trupučio nevilioja perspektyva savo vaikams perduoti Lietuvą kaip Ketvirtojo Reicho provinciją, kurioje gyventojų daugumą sudarys “Homo Europieticus”, o likę aborigenai gyvens Rumšiškių tipo rezervatuose ir kinų turistams demonstruos išnykusios Tautos šokius ir dainas.

JAV dėl to, kad ne tik tiesiogiai įtraukia Lietuvos piliečius į savo karo nusikaltimus, bet ir dėl to, kad verčia Lietuvą užsiimti destruktyvia politika, prieštaraujančia visų pirma, PAČIOS Lietuvos interesams.
Na, o laukiniai Vakarų kapitalistų-finansistų klanai apskritai yra tiesioginiai Lietuvos okupantai, okupavę mūsų valstybę ekonominėmis priemonėmis ir parazituojantys ant Lietuvos piliečių darbo.

Taigi, Rusija šiuo atveju yra ne agresijos ir pavojaus šaltinis, o mūsų nelaimės draugas, kuris lygiai taip pat yra okupuotas. Tiesa, Rusija turi daugiau galimybių ir didesnį potencialą susigrąžinti suverenitetą, ką ji ir daro.
Būtent todėl vakarietiški civilizatoriai taip isteriškai reaguoja į bet kokį Rusijos krustelėjimą. Gaila, bet Lietuvos politinis oficiozas ir dalis inteligentijos, kaip ir dera ištikimam vasalui, sąžiningai ambrija derindamasi prie savo siuzereno.

Apie santykius: Lietuvos ir Rusijos energetinė sistema šiuo metu yra vieninga. Akivaizdu, kad netolimoje ateityje, niekas mūsų neatjungs nei nuo Rusijos elektros linijų nei nuo dujotiekio, todėl mūsų santykiuose visuomet egzistuos ekonominio šantažo iš Rusijos pusės galimybė.

Situacija labai įdomi – finansiškai Lietuva yra parišta ant globaliųjų finansinių klanų, o energetiškai – ant Rusijos. Tiek finansai, tiek energetiniai ištekliai – tai šiandieninės ekonomikos pagrindas, o per ekonomiką valdomas ir apskritai visas valstybės gyvenimas. Vadinasi, kol globalusis klanas ir Rusija sutaria – tol pas mus bus daugiau mažiau stabilu, bet kai tik pradės kirstis jų interesai, Lietuvos ekonomika bus draskoma į skirtingas puses (dabar kaip tik galime tą stebėti propagandiniame ES ir Gazpromo kare).

To išvengti galima 2 būdais:
1 – savarankiškai nutraukti finansinę ir energetinę ekonomikos priklausomybę nuo išorinių jėgų.
2 – aiškiai stoti į kažkurią pusę, nutraukiant priklausomybę nuo kitos.