by Po šūdinai praėjusio priešpaskutinio sesijos egzo beliko tik įsijungti Jutūbę ir leisti rusiškai liaudies kūrybai nuplauti širdgėlą ir kartėlį. Kaip tyčia šį kartą nežinomi kųrėjai pasitaikė pasinešę ant globalios politinės aktualijos atmieštso tarybine nostalgija.
Rekomenduoju – 2 savadarbiai klipai sukarpyti ant saviveiklinio vokalinio instrumentalinio kolektyvo “Бродячий Оркестр Пантина” [“Klajojantis Pantino orkestras”]. Daugiau kol kas nėra vertų dėmesio.
Pirmasis – “Amerika mūsų nekąso”:
Ir antrasis, braukantis per tą pačią nostalgijos stygą:
Tačiau tai nepadėjo. Teko smaukytis po tą cėžėvėšnikų gadiušniką tol, kol užsiroviau ant bajaninio Bacho, kuris pademonstravo, kuo skiriasi meninininkas ir saviveiklininkas bajanistas:
O štai dabar galima gyventi toliau.
Beje, Bachą grojo ir rusas – pagal gandus komentaruose, Vitalijus Dmitrijevas.
