by Naktį iš vakar į šiandien baigėsi vienintelis Poezijos pavasario renginys, kuriame yra prasmės dalyvauti – Naktiniai skaitymai.
Kodėl vienintelis? Dėl paprasčiausios priežasties – nes tik jame poezija priklauso tiems, kas ją rašo, skaito ir klausosi kitų, nes tik jame gali skaityti kiekvienas norintis, nes tik jame nereikia šuns medalio ant kaklo su užrašu “Poetas, prie mikrofono leistinas”.
Prieš kelis metus Naktiniai skaitymai vykdavo Rašytojų sąjungos salėje. Būtent juose aš tris kartus iš eilės esu gavęs garbingiausią Didžiausio neprastaburnio apdovanojimą, būtent juose mano ir Kolegos duetas nusipelnė Tekstai.lt gipsinės bobos maketo.
Ir pasirodo, kad kai kurių poezijos funkcionierių nuomone bei jų vidinės tusovkės gandų duomenimis, būtent po mano paskutiniojo pasirodymo juose su hiperpatriotiniu eilėraščiu “Jeigu landsbergis gali rašyti eiles…“, Naktiniai skaitymai buvo nutraukti, panaikinti ir atimti iš Tautos, kaip nevertos kurti eiliuotą žodį.
Žinoma, man be galo malonu, kad mano vieno asmuo, netgi dar mažiau – vienas vienintelis mano eilėraštukas išpiso alkoholizuotas literatūrinės nomenklatūros smegenėles, taip, kad jos nerado kito sprendimo, kaip užraukti savo subines.
Nors blaiviai mąstydamas aš negaliu su tuo sutikti – jeigu visa šita susišikusi savo Olimpuose literatūriena suvalgė mano šikamąją, pisamąją ir vemiamąją poeziją, su visais keiksmažodžiais, kūno išskyromis ir lytiniais organais, kaip ji galėjo susitraumuoti nuo teksto, kuriame nėra nė vieno tarptautinio keiksmažodžio?
Bet palikime istorines klizmas nagrinėti literatūros istorikams ir grįžkime prie paskutiniųjų Naktinių skaitymų.
Organizatoriai labai tiksliai nuspėjo, kad į Biksų girdyklos rūsį susirinks labai ribotas kiekis besiilginčiųjų laisvo nesuformatuoto poezijos žodžio ir norinčiųjų skaityti nebus tiek, kiek Rašytnamyje, todėl pasielgė zanūdnai ir ne pagal formatą, bet teisingai – pradžioj skaitė du oficiozinės Poezijos pavasario programos dalyviai: šveicaras ir ukrainietis.
Po jų pusvalandinės programos paaiškėjo, kad savo kūrybą nori pristatyti berods 14-a Lietuvos poetų.
Be galo juokingai skaitymų pradžioje nuskambėjo vedėjo perspėjimas, kad pasigirdus nacistiniams šūkiams, bus iš karto išjungtas mikrofonas… Suprasčiau, jeigu žmogus perspėtų, kad mikrofonas bus išjungtas, pasigirdus amoraliems, skatinantiems nusikalsti arba klausytojus įžeidinėjantiems šūkiams. Bet pasirodo, šikti ant galvų susirinkusiems – tai yra normalu, jeigu tik tas šūdas ne rudos spalvos.
Tačiau tai ne esmė. Esmė ta, kad skaitymai buvo kaip reta silpni ir praskydę – jeigu nebūtų buvę simpatiškos moteriškės savo melodingu balsu ir gitara nuskaidrinusios rūsio atmosferos, viskas taptų kaip reta panašu į literatūrinį sadomazo vakarėlį, kuriame kiekvienas gavo po penkias minutes pakankinti publikai.
Aš pasiruošiau ir skaičiau tris artimus savo tematika eilėraščius – “En dabalju O“, “Mužiką ir lesbę” bei katarsinį “Per paskutinius tūkstančius metų…”
Apšildęs klausytojus ir save proklamaciniu “En dabalju O” ir pradėjęs skaityti antrąjį eilėraštį – “Mužikas ir lesbė” sužinojau, kad turiu pasigaminęs savadarbį psichotroninį ginklą: žudantį eilėraštį-katalizatorių, kuris jau antrą kartą iš eilės neadekvačiai paveikia bent vieną klausytoją.
Pirmąjį kartą šį antihumanišką įnagį išbandžiau Protekstuose – tada dar nežinojau, jo poveikio ir galvojau, kad tai viso labo dar vienas ganėtinai iliustratyvus pavarijavimas на злобу дня [ant dienos piktumų]. Bet staiga, man visiškai netikėtai, vidury skaitymo pašoko mano gerbiamas Kasparas Pocius ir šaukdamas: “Mama, tėti, grąžinkit mane į viduramžius! Mama, tėti, grąžinkit mane į viduramžius!” pabėgo iš salės.
Šį kartą tokį šamanistinį poveikį patyrė kampe man už nugaros sėdėjusi ypata, kuri keisto atsitiktinumo dėka pasirodė besanti Benedikto Januševičiaus, vieno iš skaitymų organizatorių, geresnioji pusė… Matyt, tas išskirtinės personos statusas ir išprovokavo nevalingus ypatos riksmus, kurie pasigirdo man dar net nebaigus eilėraščio dedikacijos skirtos Dionizui Poškai ir visiems Lietuvėlės bajorams, šlėktbajoriams ir šūdbajoriams, prašikusiems kadaise didžiausią Europos valstybę.
Gaila, žinoma, kad ji – ne Kasparas ir klykdama savo isterinių NK95 stilistikos skanduočių nepuolė, vartydama baro kėdžių bei trypdama neprisijungusiųjų prie jos dvasingo protesto klausytojų, lauk iš Biksų rūsio… Bet atrakcija buvo kaip reta: Naktiniai skaitymai, susirinko kas nori skaityti, susirinko, kas nori klausytis, o čia kažkokia nevisprotė, per savo pseudokūrybinį gyvenimą neparašiusi nė pusės eilutės, kurią galima būtų pavadinti poezija, pradeda varyti savo asmeninį politinį tragifarsą ne jai skirtu laiku.
Maža to, kaip jau minėjau, būdama vargšo Benedikto ksenomorfu, savo klykavimus ji pabaigė reikalavimu išjungti mikrofoną – ir juokingiausia, kad mažas žmogeliukas prie pulto, tą ir padarė.
Tada man teko priminti žmonėms, kad čia Naktiniai skaitymai, skaito kas nori, kad mikrofoną atjungti buvo žadėta tik pasigirdus nacistiniams šūkiams…
Kadangi be kampinės ypatos, fašistinių šūkių reikalaujančių užčiaupti ir išvaryti lauk bet kokius kitaminčius, niekas daugiau ir nelaidė, žmogus prie pulto suprato, kad pabučiavo ne tą šiknos pusę, įjungė mikrofoną. Aš pabaigiau skaityti “Mužiką ir lesbę”. Žmonės paplojo. Paskaičiau paskutinį eilėraštį. Žmonės paplojo. Aš padėkojau klausiusiems. Po to asmeniškai atsiprašiau ypatos už jai suteiktą širdies skausmą. Ypata į mano nuoširdų atsiprašymą atsakė tokiu pat nuoširdžiu faku. Bet kai aš, pajutęs besimezgantį abipusį dvasinį kontaktą, norėjau paprašyti, kad ji dar kartelį man pademonstruotų savo progresyviosios kultūrininkės gestą, kad galėčiau jį įsiamžinti mobiliuoju telefonu ir vėliau pasidalinti su savo negausiais, bet mylimais blogo skaitytojais (taip taip – būtent jumis rūpinausi!) staiga prie manęs prišoko trys nykštukai ir savo galingomis krūtinėmis puolė ginti vargšės užengtos humanistės-humanoidės nuo agresyvaus poezijos marginalo (© Darius Pocevičius), tai yra nuo manęs.
Likusią vakaro dalį aš praleidau diskutuodamas apie poeziją ir jos prasmę su vienu iš gynėjų, viena ausimi klausydamasis likusių skaitovų, bei viena akimi stebėdamas susikrimtusi Benediktą, supratusį, kad kitais metais jis tikrai neturi šansų pravesti reabilituotų Naktinių skaitymų sakralioje Rašytojų Sąjungos salėje, kadangi jų taip ir nepavyko reabilituoti kultūrtrėgerių akyse.
Ir nors Benas toje salėje buvo vienintelis, kurį aš pažinojau, nuo bendros girtuoklystės laikų ir su kuriuo norėjau persimesti žodžiu, ypač, po jo skausmingai man tėkštos frazės: “Būtent per tave ir buvo nutraukti Naktiniai skaitymai!”, tačiau teko palikti ji ypatos apsuptyje ir išdidžioje vienatvėje, taip ir negavus jokio, net menkiausio apdovanojimėlio už savo pastangas suvirpinti klausytojų širdis, grįžti namo naktinio Vilniaus gatvėmis, pro kiekvieno baro tarpduryje rūkančius tautiečius, šį vakarą, kaip ir bet kurį, kitą nepatyrusius tyro poezijos prisilietimo ir net nesusimąstančius apie savo praradimą…
Reziumuoju: kaip visada, teko praleisti pro ausis begalę nūdnos pisaninos, tačiau buvo smagu. Ir akivaizdu, kad su kiekvienu kartu bus vis smagiau, kadangi netikėtai atrastas psichotroninis ginklas veikia ir psichai psichonitruojasi vis agresyviau.
Pabaigčiau skambiu “heil”, bet bijau, kad netyčia perskaičiusi šią apžvalgą ypata gaus širdies smūgį ir Benediktas vėl liks vienas su savo blogesniąja puse – tai yra pats su savimi.
