May 29, 2022

Poetas-kotletas

Mano draugas Gedas, drauge su kuriuo kadaise įstojau į architektūrą VėGėTėušKėje, mane draugiškai vadindavo poetu-kotletu. Ir tik dabar, po daugiau nei 10-ies metų, aš sugebėjau pasinaudoti tuo apibūdinimu pagal paskirtį…

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo,
Poetas-kotletas tyliai stenėjo,
Poetui-kotletui sielą niežtėjo –
Jis baisiai siaubingai eiliuoti norėjo…

Tačiau, o nelaimė! nėra apie ką –
Gyvenimas geras ir myli žmona,
Vaikučiai mažučiai – dailūs sveiki,
Belieka tik apie Tėvynę rašyt.

Belieka jos kančią paimti į širdį
Ir žodžiais eiliuotais Tautai grąžinti –
Juk ten kur kančia – tenai įkvėpimas,
Bet kaip ją pajusti, iš kur jinai imas?

Poetas nemojo, poetas nuliūdo
Ir skausmas nelauktas jo širdį užplūdo!

Skausmas, kad jis tik tai tiek ir tegali –
kapstytis po svetimą šūdo krūvelę,
kad žodžiai jam gimsta iš žodžių kitų –
anksčiau parašytų, anksčiau ištartų,
kad nieko, o nieko, visiškai nieko
vertingo kitiems po savęs nepalieka…

Ir štai jau kankinanti sielą liepsna
Žioruoja, liepsnoja giliai viduje!
Ir čiupęs nesuteptą popieriaus lapą
Poetas džiaugsmingai ant šiojo užrašo:

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo…

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: