Žiauri informacijos jėga arba Nežiūrėk, broleli, šito filmelio – ruoniuku pavirsi…

Savaitgalį visa šeima buvome kaime pas tėvus.

Specialiai tėvams parodyti ir apsišviesti atsivežiau  rusišką TV filmą-reportažą “Šaltis” (“Холод”). Konkrečiai norėjau jį parodyti mamai, kadangi ji vis bando kažkiek pasigrūdinti. Pats to filmo prieš tai nežiūrėjau – ką ten gaišti laiką visokiems televiziniams niekniekiams. Šeštadienį vakare minkštai įsitaisę, prieš miegą pasileidome jį vietoj “Labanakt vaikučiai”.

Mama atsijungė iš karto, tėvas – po keliolikos minučių, o aš pasižiūrėjau iki galo:

http://russia.tv/video.html?vid=101000

Štai ir pasimatė, kaip informacinis ginklas veikia praktikoje – jiems nieko nenutiko, o aš, kitą dieną baigęs kapoti malkas, vietoj to, kad kaip dera padoriam miesčioniui, besiruošiančiam grįžti namo  iš kaimo, palįsčiau po dušu, pasiėmiau rankšluostį ir išėjau…

Žmona nepatikėjo mano kėslų rimtumu, todėl nesuspėjo ne tik kad manęs sulaikyti ant apledėjusios kūdros krašto, bet ir uždokumentuoti savo mobiliaku, kad tai, ką aš dabar rašau nėra mano fantazijos vaisius ir prasimanymas.

Eketės kirsti nereikėjo, nes kūdra – tokioj vėjų pagairėj, kad vis dar neištirpęs  ledas buvo sustumtas į vieną jos pusę, o kita pusė telkšojo atvira ir viliojančiai ribuliavo.

Panirus į ledinį vandenį iš pradžių viskas atrodė kažkaip kasdieniškai ir įprastai – tiesiog šaltas, labai šaltas vanduo ir tiek. Kadangi aš ir taip kiekvieną rytą, norėdamas galutinai atsibusti, dušą baigiu šaltu vandeniu, pradžioje nieko ypatingo, skrosdamas ledines kūdros vilnis, nejutau.

Pirmąsias 20 sekundžių.

(skaičiavau, nes nežinojau ko galima tikėtis, o filme buvo paaiškinta, kad po 15-os minučių lediniame vandenyje, normalūs žmonės pradeda mirti nuo šalčio).

Po 20-ies sekundžių ir aš pajutau, kuo šaltas dušas vonioje skiriasi nuo ledinės kūdros gryname ore: šaltis tiesiogine to žodžio prasme per odą smigo į kūną. Staiga pajutau, kad man asmeniškai priklauso tik giliai viduje esantys organai, kad tik jie vis dar gyvi, kvėpuoja, plaka, kažką veikia,  o visos mėsos ant kaulų, visos odos,sausgyslės, sąnariai jau niekuo nebesiskiria nuo aplinkos – ledinio vandens. Toks neįtikėtinas kūno ribos pasikeitimas.

Praėjus 45-ioms sekundėms ir akivaizdžiai supratęs, kodėl žmogui įlūžusiam į eketę taip sunku pačiam iš jos išsikapanoti, išlipau krantan. Puoliau trintis rankšluosčiu ir kaip tik prisistatė žmona, susigūžusi į savo puchovyką ir tirtanti nuo bjauraus šalto vėjo gūsių.

Jai šalta, o man grįžtantis į kūno paviršių kraujas tiesiog draskė odą iš vidaus – lyg skruzdėlės kandžiotų. Energijos banga tokia, jog be pėdsako dingo bet koks nuovargis po dvi dienas trukusio malkų skaldymo – rankos, kojos lyg plunksnelės, norisi juoktis ir jau iš anksto aišku, kad po savaitės bet kokiu oru, bet kokiomis aplinkybėmis, vėl lįsiu į ledinę kūdrą ir melsiuos, kad ledas kuo ilgiau prasilaikytų.

Taigi, atsargiai su informacija – galite likti sunkiai sužaloti: štai pavyzdžiui aš, pasižiūrėjau filmuką ir įlindau į ledinį vandenį, nors dar dieną prieš net nemaniau to daryti, o kitas žmogelis pamato reportažą, kaip susidegina koks nevisprotis dėl marazmatinių priežasčių, ir pats iš paskos puola naikinti to kas jam nepriklauso – savo paties gyvenimo.