Sesijai pasibaigus arba Mokslo šviesos palytėjimas…

Praėjo beveik savaitė po paskutinio egzo ir atrodo baigiu atsičiuchalinti nuo to debiliško pasiruošimų-egzaminų maratono.

Bezubrinant prieš dar vieną ir dar vieną ir dar vieną egzaminą vis kildavo mintis, kad reikėtų aprašyti – užfiksuoti sau ir ateitiems kartoms, kokius nepaprastus potyrius sukelia šitas intelektualinės savidulkos procesas, galbūt netgi padaryti kokį specialų įrašą “Egzaminų sesijos apžvalgą – tikslai, eiga ir apibendrinimai“. Tačiau dabar viskas atrodo taip seniai įvykę ir todėl taip beprasmiška kapanotis, po tai, kas buvo…

Bet visgi paminėsiu, kas išsiskyrė iš bendro daugiau mažiau įprasto srauto ir kas mano nuomone, neturi visiškai nieko bendro su intelektualinio raumens kačialinimu, ko tiesą sakant visų pirma ir tikimasi iš Universiteto.

Iš bendro konteksto išsiskyrė du “dalykai”. Abudu – visiškai antraeiliai. Netgi trečiaeiliai. Tokios kvazi-pseudo-disciplinos. Tai “Specialybės kalba” ir “Praktinė informatika”.

Kiekvienas egzaminas man – šventė!

Trumpai pristatau: Specialybės kalba – tai firminis VU patiekalas kuriuo jie šeria visus tiksliųjų mokslų studentus ir tai daro tik tam, kad etatiniai VėUškės kalbajobai ir kalbajoberės jaustų ne tik gyvenimo prasmę, bet ir už pseudodisciplininio šūdo kočiojimą savo gležnuose delniukuose dasidurtų prie algos.

Kaip jums atrodo, ar įmanoma žmones, atėjusius į pirmą kursą po vidurinės, permokyti – tai yra dadaryti tai, ko per dvyliką metų nesugebėjo jiems į galvas ir į jų sąmonę įkalti šitą pačią VėU kalbajoberių fakultetą kadaise baigę asmenys (baigusios asmenės)?

Ar realu per VOS VIENĄ semestrą, dėstant po VIENĄ paskaitą per savaitę, apgreidinti informatiką-matematiką-statistiką-hardvarščiką tokiu komplektu:

• Lietuvių kalbos raida ir istorija.
• Lietuvių bendrinė kalba (su visa teorine dalimi, santykiavimais su literatūrine, specialybės kalba ir t.t.)
• Terminologijos pagrindai (iš kur kaip ir kokiu būdu atsiranda terminai, jų kūrimo principai ir t.t.)
• Didžiosios-mažosios kalbos klaidos.
• Kirčiuotės (taip taip, mus vėl ir vėl ir vėl pabandė išmokyti kirčiuoti žodžius ne taip, kaip mes po to kalbėsime visą savo likusį gyvenimą, o taip, kaip parašyta kalbajoberių vadovėliuose)
• Pristatymų (ppt prezentuškių) ruošimas – pradedant struktūra, baigiant turinio formavimu
• Viešoji kalba (nuo pasiruošimo, iki atlikimo,.. visi variantai nuo pranešimo iki mokslinio pristatymo ir oratorinės akustofilijos)
• Rašto darbų variantai (vėlgi, nuo šūdpranešimio iki mokslinio darbo)
• Oratorikakavimo menas
• Ir dar krūva dalykų, kurių aš neprisimenu, nes viskas baigėsi net ne semestro pabaigoje, o maždaug antrosios pusės pradžioje…

Tai apie kokį čia dar studijavimą galima kalbėti? Totalus sušiktas BLEFAS.

Svarbiausia, aš sutinku, kad žmogui gyvenime tie dalykai realiai bus reikalingi, kad mokėdamas pasiruošti viešai kalbai, jis tik išloš, kad specialistas sugebantis ne tik naudotis terminologiniu aparatu, bet dar ir keisti bei formuoti jį – irgi turi pranašumą, prieš tokį patį specialistą, nesugebantį to daryti. Galų gale aišku, reikia mokėti ir pėpėtuškę padoriai nudrožti, ir kalbą pasirašyti ir taisyklingai (pagal savo pageidavimą) kalbėti bei rašyti.

Bet kokio velnio iš rimto reikalo daryti tokią profanaciją ir visą tai dar pavadinti “aukštojo mokslo programa“?

Tiesą sakant buvo graudu žiūrėti į daugmaž mano amžiaus kalbajoberę, kaip robotas sukančią ant ekrano poverpointines skaidres ir viską ką, ji jose surašė iš eilės skaitančią… Dar graudžiau buvo išgirsti iš jos lūpų demagoginio landsberginio lygio “rusai puola” pareiškimus, kad tokių kančių, tokio naikinimo, kaip Tarybiniu laikotarpiu, lietuvių kalba niekada nebuvo patyrusi… Ir kad mūsų kalbą nuo išnykimo išgelbėjo vien tik devyniasdešimtaisiais “atkurta” “”””nepriklausomybė””””… (apie šį momentą, kaip naujoji šūdidealogija bando išpisti studentų smegenis, aš kada nors dar būtinai parašysiu – nes tokios propagandinės klizmos nesitikėjau patirti…) Tačiau graudžiausia buvo pamatyti, kad ta vargšė filofilė iš savo meilės lietuvių kalbos tyrumui dasigyveno iki tokios kalbajobinės egzaltacijos, jog kiekvienas iš jos lūpų sklindantis žodis, kiekvienas sakinys, kiekviena frazė bei kalbos konstrucija priminė ne gyvą, savą, tėvų, protėvių mums perduotą kalbą, o formaldehidinio faršo triedalą lendantį iš kalbos padargų mėsmalės.

Aš dar nemačiau žmogaus, kuriam pats kalbėjimo procesas keltų tokią akivaizdžią kančią… Bet ji matyt, kaip ir derą profesionaliam kalbos vartotojui, įpratusi. Maža to, už tai jai netgi moka pinigus. Ir įtariu, ji netgi jaučiasi, atliekanti tam tikrą Misiją!

Tik nemanau, kad jos Misija turi bent kiek didesnę vertę, negu mano dabar kaip tik atliekamas pasipeizaliojimas internetinės kloakos tėkmėje.

Dabar apie Praktinę Informatiką.

Įsivaizduokite situaciją: pagyvenęs vyriškis (turbūt apie 55), VU docentas (docentas!), informatikos studentams lentoje paišo ir aiškina, ką daro Vordo programa, kas su kokiais nustatymais reguliuojasi, kokia knopkė kokią komandą atitinka, kokias lenteles Vordo programa parodys ekrane, ką mes toje nustatymų lentelėje galime pakeisti… Po to tą patį jis padaro su Ekseliu, Poverpointu, išvardina pagrindinius HTML tagus ir pabaigoje paaiškina principus, kaip naudotis Maple programa.

Vėlgi, žinoma, tomis ofisyno programomis reikia mokėti naudotis. Netgi aš, per savo gyvenimą pridrožęs dešimtis (jei ne šimtus) poverpointinių pėpėtuškių, ekselinių sąmatų ir nesuskaičiuojamas aibes vordinių dokumentų sužinojau funkcijų, kurios man palengvino gyvenimą. Tačiau kokio velnio visą tai turi daryti DOCENTAS, žmogus su moksliniu laipsniu ir mokslininko karjera?

Visą tą “titanišką” darbą, kurį jis atliko su penkiasdešimčia studentų, kuo puikiausiai atlieka viena vienintelė knopkė F1 – kiekvienoje Vindausų programoje iššaukianti pagalbą. Viskas. daugiau nieko nebereikia. Duoti studentams praktines užduotis (kurios beje buvo duotos), tam kad įsitikinti, kad jie moka ir supranta kaip naudotis tomis “genialiomis” programomis ir viskas.

Na, jeigu jau labai norisi paimituoti mokymosi procesą – tai galima išdalinti studentams kokią nors už kelis litus išleistą brošiurkę: “Ką kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo žinoti apie Dešimtąjį pasaulio stebuklą – Maikrosoft Ofisą 2003″…

O štai su Maplu – tai išvis apsišikimas lygioje vietoje. Maple – tai programa matematiniams skaičiavimams (prisiregistravus atsisiųsti galima iš čia). Vietoj to, skaičiuoti rankutėmis, praktiškai visas matematines formules, funkcijas, reiškinius ir t.t. gali susivesti į kompą ir tau ne tik suskaičiuos, bet ir nubraižys grafikus ir t.t. ir pan.

Puiki programėlė, ir puiku, kad studentams ji yra pristatoma jeigu ne keli riebūs bet:

1. praktiškai ji būtų labai pravertųsi nuo pačios semestro pradžios, kaip priemonė lengvai ir ant smūgio tikrintis uždavinius iš matematinių disciplinų: Algebros ir geometrijos bei Analizinės matematikos, tačiau su Maplu mus supažindino ne semestro pradžioje, o pačioje pačioje pabaigoje. Taigi, vietoj to, kad keturis mėnesius keliasdešimt žmonių naudotų tą programą praktiškai savo studijų procese, realiai ją naudojo vos keli (2 ar 3), kurie apie Maplo egzistavimą žinojo ir be VU.
2. Universiteto kompuose yra ir mums buvo pristatyta 4-oji MAPPLE versija. Tuo tarpu pernai vasarą kompanija išleido nei daug nei mažai – 15-ąją. 2011-ais metais VU savo studentus moko naudotis 1987 metais išleista TAIKOMOSIOS programos versija…

Tokį aukštojo Lietuvos mokslo fintą galima palyginti nebent su tokiu neįsivaizduojamu absurdu, jeigu karo lakūnus “Praktiniame skraidyme” dresuotų skraidyti ne su naujausiais lėktuvais esančiais rinkoje, o su senais antikvariniais kukurūznikais, likusiais angare vien tik todėl, kad metalo supirktuvės atsisakė priimti juos į metalo laužą, nes anie perdaug surūdiję.

Gerai, tarkim, kad pati programos esmė nelabai pasikeitė ir programa funkcionuoja. Bet juk lygiai taip pat ir sušiktų vindausų esmė nuo pat Win3.0 ar kokie jie ten buvo iki septintų windūzų iš principo irgi nepasikeitė. Tik kažkodėl niekas jais nesinaudoja. O štai Maplu, senesniu net už seniausius vindausus, naudojasi pats krūčiausias Lietuvos universitetas mokslindamas pačius moderniausius Lietuvoje aitišnikus…

Linksmiausia, kad abu šitie pseudokursai yra vertinami egzaminu. Ir visiškai nieko keista, kad atsiranda žmonių, nesugebančių įsikirsti į kliedesių pobūdžio logiką ir todėl neišlaikančių kurio nors iš šitų egzų.

Tiesą sakant, po “Praktinės informatikos” egzamino man netgi kilo noras suformuluoti kokį pareiškimą ir pareikalauti Univeros baigti tyčiotis iš savo studentų bei vieną kartą pertvarkyti šitas atsiprašant disciplinas į normalius kursus arba visai jų atsisakyti, kaip beprasmiško laiko praleidimo būdo. Tačiau, kaip minėjau – praėjo, nusispjovei ir pamiršai… Gaila tik studentų, ant kurių galvos kitais metais vėl bus UŽ MŪSŲ VISŲ, MOKESČIŲ MOKĖTOJŲ PINIGUS, imituojamas mokymo procesas.

Beje, už tuos abu gavau po 10.