by 
Vieną rudens dieną LUNI su Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi sukvietė neabejingus menui bei aktualijų tvėrybai į žalią dėžutę ant Neries kranto.
Pamačiau tą kvietimą kaip ir visi normalūs lietuviai snukiaknygėj ir kadangi renginio anonso esminis žodis buvo “Prote(k)stai” pajutau nenugalima potraukį nueiti tenai ir drauge su mielais bei pūkuotais Lietuvėlės anarcho-liberalais pasiprote(k)stuoti.
Juo labiau kad man buvo be galo įdomu išbandyti ant tokios liberalios publikos savo paskutinius propagandistinius tekstus, parašytus kaip reakcija į virtualiosios kloakos pateikiamos info srautą. Taigi, sėdau prie kompo, įsijungiau AtvirąKontorą 3.01 ir tvarkingai susidėliojau, perspausdinau bei pasitaisiau eilėraščius, kuriuos norėjosi išlieti ant nekaltų sisteminių opopop-pozicionierių galvos.
Beje, kokio velnio aš visą tai pasakoju?
Tiesiog apturėjau visai smagų vakarą ir noriu tiems keliems savo skaitytojams, kurie nežino, kas tas toks LUNI, arba žino, bet nekreipia į jį dėmesio, pareklamuoti šį pozityvą į mūsų visuomenę skleidžiantį organą.
Taigi, tvarkingai išsispaudinau savo keturis lapus, ir sėkmingai valandą vėluodamas nusigavau prie Neries.
Veiksmas tuo metu ten virte virė – tauta susėdusi ant fanerinių instaliacijų sukauptai niro į intelektualiąją Kasparo Pociaus kvazipoeziją (tiksliai negaliu apibrėžti šito termino, tačiau intuityviai jaučiu, kad jis čia tinka). Be garbingo anarchistų vėliavnešio savo tvėryba su tauta dalinosi grb. Disidentas Bacevyčia (gaila tik, labai tyliai ir man galiorkoje bediskutuojant su Tomu Arūnu Rudoku apie moterų anatominių ypatumų poetines projekcijas nelabai kas girdėjosi…) Buvo ir pora jaunų nekaltų (o jeigu ir kaltų – tai aš nekaltas (kad suklydau)) mergelių, kurių vardų neminėsiu ne tiek dėl to, kad neprisimenu, o labiau dėl to, kad elementariai tingiu prasukinėti Dariaus Pocevičiaus užfilmuotą jutūbinį videoreportažą:
Iš šio Pocevičiaus kuriamo video kompromato galima pakankamai tiksliai pajusti to vakaro nuotaiką – lengva, gražu ir nepikta. Netgi Tomo Arūno Rudoko bandymas supošlinti vakarėlį ir “Menstruacijų bliuzo” pagalba pasiųsti gražesniąją klausytojų dalį į emocinį nokdauną nepavyko – nors pats jis teigė, kad prieš ateidamas čia prasitestavo savo tvėrybą ant dviejų ar trijų bandomųjų triušių bei vienos triušės ir dabar “tai bus pizdec”, tačiau pizdiec nebuvo, o pabaigoje į “sceną” ekspromtu išėjęs Saulius Ivinskis apskritai visą reikalą nušvietė naivia ir tyra paskutiniosios tarybinių studentų kartos aura.
Man asmeniškai, smagiausi momentai dėliojosi tokia tvarka:
Pirmas. Atėjus iškart susitikti su T. A. Rudoku ir aptarti aukščiau minėtus poezijos ir pizdos sąlyčio taškus.
Antras. Ateinant skaityti pirmą zachodą (skaitoma buvo mistiniais ratais – paeiliui po vieną ar kelis eilėraščius) matyti pabėgančią nuo manęs porelę su kūdikiu ant rankų. Matyt, po mano šikamosios bei pisamosios kūrybos pusės pristatymo Psichbaryje kai kurie poezijos užribio žinovai mano atžvilgiu daugiau nebeturi jokių, net naiviausių iliuzijų.
Trečias. Apšilimui skaitant pirmąjį eilėraštį “Mano Tėvynė jau dvidešimts metų…” matyti susiraukusias anarcholiberales demonstratyviai paliekančias pirmąsias eiles.
Ketvirtas. Girdėti nuoširdžius plojimus po antro eilėraščio – iuberkonspiraloginio: “Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai…”
Beje būtent jį ir galite išgirsti Pocevičiaus videoreportaže spausdami štai čia – http://youtu.be/YxrFRVs0i1k?t=4m34s
Bet tai buvo tik apšilimas. Antru užėjimu paleidau į liberaliųjų protestuotojų publiką vieną iš dviejų eilėraščių dėl kurių ten ir atėjau:
Penktas smagumas. Mylymiems kovotojams už neapibrėžtą laisvę neapibrėžtoje erdvėje perskaičiau “Mužiką ir Lesbę“. Su visa ilga įžanga, surašyta šiame bloge, tik be keiksmažodžių ir epitetų neminėtinos personos atžvilgiu. Poveikis buvo toks fantasmagoriškas, kad kol kai kurie plojo, nesusipratę, jog šios eilės nevisai atitinka pagal nutylėjimą apsibrėžtą formatą, vos man nutilus iš pirmos eilės pašoko iki tol tyliai klausęsis Kasparas ir pradėjo skanduoti :
“Mama, tėti, ištraukit mane atgal į viduramžius! Mama, tėti, grąžinkit mane į viduramžius! Mama, tėti!..”
Tiksliai pažodžiui galiu ir neprisiminti, tačiau esminės sudėtinės kontrprote(k)sto dalys – mama, tėtis, viduramžiai…
Ir nors Bacevyčia pabandė neutralizuoti Pociaus emocijų salvę replikuodamas:
– Na nereikia,.. čia taip daugmaž fifty-fifty…
Bet Kasparo tai nenuramino ir jis lyg padegta ir numesta ant ledo naujametinė kinietiška petarda pasisukiojo vietoje ir išrūko lauk pro duris pas aukščiau minėtas kaltas ar nekaltas mergeles, kurios išvengė analogiškų dvasinių kančių apdairiai sprukusios lauk dar prieš man prasižiojant antrą kartą.
Smagiausia, kad išliejęs savo gėlą jautrioms ir supratingoms dalyvėms, Kasparas, matyt dar negalutinai manimi nusivylęs, nusprendė nelaukdamas visų prote(k)stų skaitymo pabaigos įteikti man vieną iš dviejų numatytų prizų. Nežinau, ar tai buvo iš anksto suplanuota nominacija, ar ji gimė ekspromtu, bet kaip “Tolerantiškiausio teksto autorius” gavau “Kitų knygų” išleistą vagies, pederasto ir bomžo – tokio pačio tikriausio vakarietiškos kūrybinės inteligentijos pavyzdžio – Žano Žene knygą “Gėlių Dievo motina”.
Bet ir tai dar ne viskas.
Trečias išstojimas. Nežinau kaip kitiems, bet man yra toks noras skaityti kai kuriuos senus, prieš kaži kiek metų parašytus eilėraščius. Iš tų laikų, kai buvau jaunas, durnas, nekaltas, naivus ir su dar tik pradėtomis alkoholiu naikinti smegenimis. Kaip sakė ar rašė nepamenu kas – nereikia nuvertinti savo “ankstyvųjų” kūrinių (atrodo kalba ėjo apie tapybą).
Ir tame yra nemažai tiesos – kažkuriuo momentu pradeda keistis tik techniniai įgūdžiai, atsiranda profesionalizmas (kartu su savo štampais), o kūrybos esmė gali persiduoti ir toli gražu netobulomis formomis. Nekalbant apie tai, kad keikvienas kurybos proceso momentas yra unikalus – tai ką gali padaryti pirmą kartą rimtai įsimylėjęs aštuoniolikmetis, to nesugebės pakartoti joks šešiasdešimtmetis superprofas.
Aišku, čia tik teorija ir nieko tokio super duper aš neturiu prisirašęs, tiesiog kažkada seniai seniai, kai Lietuva nestojo nei į NATO, nei į Evrosojūzą, kai studentai dar balsavo už Landsbergį Lietuvos prezidento rinkimuose, ir štatai dar nekorė Huseino ir savo kariuomenę laikė pas save, man nežinia kodėl (juk nebuvo jokių išorinių priežasčių) išsiliejo toks naivus ir antikarinis eilėraštis “Ateičiai (labai pacifistinis eilėraštis)”.
Ir štai, po kažkiek metų, akurat, pradedamas dar vienas pasaulinis karas.
Nieko keista, kad anarchistinė publika priėmė jį labai gerai, juk kad ir kokie mes skirtingi, bet visi esam žmonės, kuriems lemta gyventi tarp kitų žmonių.
Tai buvo šeštas smagusis momentas. Bet ir tai dar ne viskas.
Pabaigai skaičiau antrąjį eilėraštį, dėl kurio atėjau ir kurį parašiau po visų propagandistinių konspiraloginių pasidergliojimų. Tai kol kas paskutinis mano eilėraštis, kurį papostinsiu iškart kitame įraše, nes šitas išsitempė, tiek, kad tam, kuris perskaitė jį iki galo aš viešai pasižadu perteikti man įteiktą prizą – tik ne už “toleranciją”, o už kantrybę ir už dėmesį. Taigi, mielas šio blogo Skaitytojau beigi Skaitytoja, Tau bus atsiųsta šviežiai iškepta Žano Žene knyga “Gėlių Dievo motina”, tereikia parašyti man laišką į laurynas.ragelskis[kringelis]gmail.com
O dabar pagaliau baigiam įrašą ir apie patį eilėraštį bei, kodėl jis man svarbus. Lyg ir nieko ypatingo, bet man jis – savotiškas atsivėrimas, kuriam taip ir nesugalvojau pavadinimo. Galvojau pavadinti kokiu “Atsivertusio nusidėjėlio eilėraščiu”, bet aš kaip ir niekur iš nieko neatsivertinėjau ir tas žodis “nusidėjėlis” skamba pernelyg pompastiškai ir sušiktai žydkrikščioniškai. O ten juk nieko bendro su žydkrikščionybe – netgi atvirkščiai.
Ir nors eilėraštis paprastas – standartiški, daugmaž tvarkingai surimuoti ketureiliai, tačiau buvo taip savotiška ir gera skaityti kitiems žmonėms, ko seniai nebuvo. Be išsidirbinėjimo, be žaidimų, be prisitaikymų – parašei, ką galvoji, ką jauti ir perskaitei.
Septintas – kas klausė tie išgirdo.
Tikiu, kad varteliai, pro kuriuos atėjo pirmiausia eilėraštis Marcinkevičiui – “Poetui“, o dabar ir šitas, nebeužsivers. Bent jau žinau, kad jie niekur neprapuolė.
