by 
Per paskutinius tūkstančius metų
Kiek trunka apgaulė, dar niekas nematė
Kad žodžiai mesijo kūną įgautų –
Vien kraujas ir kaulai
vien kraujas ir kaulai…
Ir klausimas senas vėl kyla iš naujo:
Jei Dievas – tai Meilė, kas tuomet baudžia?
Kas ima į ranką kruviną kardą,
Be gailesčio kerta, žudo ir griauna?
Jei Dievas – Tiesa, kas gi meluoja,
Ir raštą niekšybių vadina „šventuoju“?
Kas priverčia žmones aklai įtikėti,
Kad „mylintis dievas“ jiems liepia kentėti…
Jei Dievas yra visas Pasaulis,
Kas tuomet tie, pasaulį šį griaunantys?
Save užsikėlę ant savo altorių
Jie tiki kad gaus tai ko ir nori:
Kad žmonės ant kelių suklaups prieš jų galią,
Kad Dievo Pasaulis – jų nuosavas dvaras,
Kur jie – šeimininkai, vergams savo leidžiantys
Gyventi ar mirti, verkti ar džiaugtis.
Naivuoliai pamiršo, kad tūkstančius metų,
Žingsnis po žingsnio, lašas po lašo
Žmonės keliauja link Dievo ir neša
Kas plytą, kas akmenį, kas bent jau šapą
Meilės, Tiesos ir Tikėjimo namui
Be iškabų, be paauksuotų fasadų
Kur vietos užtenka visiems Žemėj gimusiems,
Kur auga žmogus – žmogumi, o ne gyvuliu,
Kur nėra išrinktųjų purvan kitus trypiančių,
Kur „Rojus“ – tai žodis reiškiantis „šiandien“
Kur niekam šventųjų raštų nereikia,
Nes Dievas gyvena kiekvieno širdy…
…eini ir neši savo plytą
ar pasilieki?
