En dabalju O – Nr.1

Kai prieš daugmaž tris metus pirmą kartą išgirdau tokius terminus kaip "Pasaulio vyriausybė", "Naujoji Pasaulio Tvarka" ir panašiai – apsišvietusiais save laikantys žmonės tai vertino kaip paranojikų konspirologų iškreipto realybės suvokimo pasekmes.

Praėjo vos porą metų ir žodžių darinį "Naujoji Pasaulio Tvarka" oficialiai ištarė ne vienos valstybės vadovas – Bušas, Obama, Merkel, Bleiras, Sarkozius, Kameronas, Medvedevas ir t. t. Ir ištarė juos ne kaip kažkokią metaforą, o kaip realios politikos kryptį, kurlink turi judėti visas "civilizuotas pasaulis".

Lygiai taip pat, dar labiau konspiraloginiu laikytą terminą "Pasaulio vyriausybė", visiškai atvirai pradėjo vartoti tokie globaliosios politikos autoritetai kaip Bzežinskis, Sorosas ir daugybė kitų pasaulio galinguosius aptarnaujančių ekonomistų, patarėjų bei analitikų.

O prie ko čia aš? Aš prie poezijos – vis dar tebelaikau save poetu, o poetas kaip žinia veikia kaip koks retransliatorius žodžiais verčiantis tai, kas vyksta aplinkui jį.

Taigi, kaip minėjau ansktesniame įraše, turiu porą ultrahipersuperkonspiratologinių eilėraščių. Kadangi jų lyrinis herojus smarkiai skiriasi, dėsiu juos atskirai. Štai pirmasis:

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją –

Nuodija orą, vandenį, protą:

– Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.
Tokia tavoji lemtis,
                             biomase,
Padvėsti nuo išsekimo
                                besimasturbuojant
                                                             prieš žydrąjį pedoekraną.
Tu juk pati pasirinkai,
                              o mes tik pasiūlėme tau
                                                                    krepšinį ir alų.

Kiekvienam bybiagalviui
                                   klonavom
                                                    po personalinį Dievą,
Kiekvienai kurvai
                       užsakėm staliuką
                                                   glamūriniam rojuj,
O Žemę jums pavertėm
                                     kolektyviniu pragaru,
Kad užsipistumėt
                            iš nevilties
                                         ir nebeieškotumėt kelio
Į kitokį,
       ne mūsų suprojektuotą,
                                             rytojų.

Tad ėsk, biomase, paskutiniąją savo chaliavą!

Dar ir dar kartą kelk į viršų
Dvokiančio skystimo taurę tardamas:

„Tai yra mano kraujas,
                              iš kurio daugiau nebegims
                                                                  jokia, net menkiausia
                                                                                                   gyvybė –
Pilu jį be gailesčio nachui
                                       ir spaudžiu
                                                    vandens nuleidimo svirtelę.“

O tada laužk savo identišką
Natūraliam svogūniniam skoniui čipsą:

„Imkit ir sprinkit visi
                            aplink susirinkusieji,
Nes tai yra visa,
                        ką aš po savęs palieku –
Tušti buteliai,
                 celofaninės draiskanos
                                                     ir riebaluotų pirštų atspaudai
Ant plokščio
                Šventosios
                                aifono
                                         ikonos
                                                  ekrano.“

Ilsėkis ramybėj, a.a. biomase,
Viskuo pasirūpinta.

Endžoi NWO.