October 1, 2023

Apokalipsė ir Račo sindromas

Gaila, kad šiandien nebuvau pasiėmęs fotoaparato ar bent jau mobilkos – būčiau įdėjęs kaip atrodo Sereikiškių parko vaikų aikštelės laipynė, kai į ją įsiropščia trys vienuoliktokai ir viena, švelniai tariant nekūda ir gerai įmitusi vienuoliktokė…

O be nuotraukų kažkaip labai neišraiškinga pasakoti apie tą keistą vaizdelį: vidudienis, saulė kaitina, pilna aikštelė mamų su mažais vaikais ir štai laipynėje vartaliojasi ir užsirioglinę kyburiuoja drambliai. Maža to, kelios ne tokios atsipalaidavusios ir valią sau duodančios kompanjonės stovi šalia – totalus faking tūsas, laimė tik kad chebra kultūringa ir nepiktybiška.

Sereikiškių parkas
Juokinga, bet nesugebėjau rasti tos laipynės nuotraukų – ji mažesnė ir paprastesnė už esančią dešinėje.

Truputį paspoksojau į juos ir neištvėriau, priėjau pasiteirauti kaip jaunimui sekasi ar smagu sugrįžti į tą seniai pamiršta ikimokyklinį amžių. Diskusija buvo trumpa – vaikinai gana greitai susivokė, kad kažkas ne taip (įsivaizduokite – vienas gerai užsikočiojęs, pakankamai aukštas, tvirto sudėjimo meitėliukas, kitas – inteligentiško veido, su akinukais irgi normalaus vyro gabaritų, tik trečias toks biškį papiepęs), o štai mano ūgio, bet gerokai už mane sunkesnė dailiosios lyties atstovė nusprendė imti ir "iš principo" apginti savo įsitikinimą, kad "kiekviename žmoguje yra vaikas" ir todėl birželio pirmąją šventvagiška kėsintis į jo teises į amžiną ir nesibaigiančią vaikystę.

Chuinia viskas. Visiškai neverta dėmesio, gal tik įdomus vienas momentas – padiskutavęs su jaunąją vidinių vaikų teisių gynėja, supratau kame kampas. Situacija modeliavosi taip:

1 – Grupė vienuoliktokų turinti laisvo laiko ir neturinti ką veikti vidudienį pakliuvo į parką.

2 – Sereikiškių parke kaip žinia tokio amžiaus žmonėms pritaikytų pramogų nerasta.

3 – Kolektyvinės pasąmoninė nostalgija nuvedė juos ten, kur jie patirdavo savo teigiamiausias emocijas – į vaikų žaidimo aikštelę.

4 – Ten pasirinkimo nebeliko – smėlio dėžėj nepasikapstysi, nuo čiuožyklos nepačiuožinėsi, ant sūpynių septyniese (berods, 3 vaikinai ir 4 merginos) nesulipsi pasisupti – beliko laipynė.

5 – Trys vyrai, prieš mergas vien tik dėl tūso gali padaryti bet ką, taip kad savaime kaip bedžionės įsikorė ant vargšės medžio-metalo konstrukcijos ir pradėjo savo patinų pasirodymą.

6 – Iš merginų vienintelė, išsiskirianti perdėtais gabaritais panelė, pralošdama prieš savo klasiokes moteriškų privalumų fronte, automatiškai ėmėsi kompensuoti trūkumus fiziniu ir protiniu aktyvizmu. Nemačiau, bet labai tikėtina, kad ji pati pirma ir užsikorė, šitaip nutempdama iš paskos ir visą pavianų trijulę. O vėliau jai iškilo psichologinė būtinybė padiskutuoti su manimi apie mano "netaktišką elgesį" (citata) bei kitomis neypatingai aktualiomis temomis, kurių nėra prasmės perpasakoti.

Apskritai, net nesiruošiau apie tai rašyti, tiesiog norėjau įdėti kadaise mano labai mėgtos rusų grupės "Алиса" fano sumontuotą klipuką, bet matyt, apokaliptiški vaizdai iššaukė kažkokias pasąmonines reakcijas ir atgaivino jau pamirštus dienos įvykius.

Mėgaukitės į sveikatą:

 

5 thoughts on “Apokalipsė ir Račo sindromas

    1. Kodėl štatuose negras gali vadinti kitą negrą nigeriu ir jam nieko už tai nėra, o lygiai taip pat pasielgęs baltašiknis būtų užtampytas po teismus dėl rasizmo?

      Ar supratai, baltašikni trololo?

       
    1. Račas čia prie to, kad jis būdamas lietuviško interneto sąžinę savo bloge kovoja su visokiomis jo gyvenime pasitaikančiomis blogybėmis – pvz., mikruškių vairuotojais neduodančiai talonėlio ir pan.

       

Tavo neįkainojamas pasisakymas: