by Atšilus orui laikas kažkaip netikėtai sutrumpėjo – ne veltui yra teigiama, kad laikas dalykas sąlyginis ir santykinis, atsirandantis lyginant tarpusavyje du ar daugiau skirtingų dažnių reiškinius. Beje, būtent todėl laikas netinkamas naudoti nei kaip filosofinė kategorija, nei kaip pasaulio struktūrą apibūdinantis elementas.
Va kaip čia gavosi.
O viso labo norėjau pasakyti, kad nuo paskutinio įrašo, praėjus daugybei dienų man daugybę kartų buvo kilęs noras pasidalinti savo mintimis su pasauliu, tačiau vis atsirasdavo priežasčių tai atidėti ir atidėti… Dabar irgi norėčiau atidėti savo kompiuterinę sielos išsiliejimo pikseliais akciją, netgi kirba porą minčių, ką reiktų vietoj padaryti, bet tuomet išvis kam bereikalingas bus šis mano interdienoraštėlis, jeigu du pastovūs mano blogo skaitytojai ir vėl neturės ką paskaityti…
Taigi, jau labai seniai, kažkur nuo balandžio mėnesio galo vis norėjau parašyti apie tai, kad pagaliau į kinoekranus pakliuvo Viktoro Pelevino kūryba.
Rusų kinopramonė stenėjo stenėjo ir pagaliau išstenėjo "Generation П" ekranizaciją.
Manau, čia besilankantys žmonės yra save gerbiantys inteligentai-intelektualai ir pasakoti jums apie tai kas yra Pelevinas ir apie ką yra romanas "Generation П" nereikia? O jeigu nežinote – gėdinkitės, nes tai vienintelis ir geriausias grožinės literatūros kūrinys tiek posttarybinėje, tiek kapitalistinėje erdvėje skirtas slėpiningam protapisio, tai yra, reklamos ir viešųjų ryšių, pasaulėliui.
Kiek anksčiau Lietuvos reklamščikai beveik vienodai apsiegzaltavę skaitė Frederiko Bėgbederio "14,99" – nors pusę tos knygos galima buvo drąsiai išmesti kaip tipišką grafomanijos pavyzdį. O dar po poros metų į tą ką skaitė galėjo pavėpsoti kinoteatre.
O štai su Pelevino ekranizavimais kur kas sudėtingiau. Nоrs Pelevinas kaip rašytojas tiek Rusijoje tiek už jos ribų yra net nelygintinas su anuo prancūzišku pisalkinu, bet nuo knygos "Generation П" išleidimo iki ekranizacijos praėjo nežinia kiek ir dar truputis laiko – knygą parsipučiau ir atsispausdinau dar tuomet, kai nežinojau, kas tai tokio makintošas, ir kai mobiliakų su liečiamu ekranu nebuvo net pseudobojevykuose apie pseudodemokratijos sėjėją Džeimsą Bondą.
Apskritai tai buvo antra Pelevino knyga, kurią aš susiradau ir perskaičiau paveiktas "Čiapajevo ir Pustotos".
Ilgus dešimtmečius mane kankino klausimas – kodėl gi šiame pasaulyje, kur viskas perkama ir parduodama iki šiol dar nenupirktos teisės į šitų dviejų romanų ekranizaciją ir kodėl DVD diskais su jais neužverstos prekybcentrių lentynos….
Ir štai tik dabar, antrą kartą pažiūrėjęs "Generation П" supratau – netgi šioje apsirijusioje vartotojų civilizacijoje neįmanoma visko parduoti. Todėl nieko keista, kad Lietuvos kinosuteneriai net nežada savo klientams pateikinėti tokio savotiško patiekalo. Pelevinas, tai ne apsiuostęs ir nusikokaininęs narkomanas eksreklamščikas Bėgbederis, katram rašyti sakinius ilgesnius už sloganus yra pernelyg varginantis užsiėmimas.
Netgi Rusijoje, labiausiai knygas vartojančioje šalyje, kur filmas pristatomas kaip «Культовый роман в кино» ("Kultinis romanas kine") nuo balandžio 14-os iki šiol Kinopoisk.ru duomenimis kinoteatruose jis surinko tik šiek tiek daugiau nei pusę to, kiek kainavo – 4.400.000 baksų (kainavo 7 lemonus.). Ir pasižiūrėjo jį per Rusiją ir Ukrainą vos 600.000 žiūrovų.
Palyginimui: debilovykas "Greiti iki apsišikimo 5" Rusijoje rodomas nuo balandžio 28-os ir vien ten iš 4,21 milijono Pelevino bendrapiliečių surinko virš 28 lemonų žaliojo šikpopieriaus…
Vadinasi, pamatyti "Generation П" lietuviškuose skandinavų valdomuose kinoteatruose galimybių nebus ir jums teks siųstis jį iš torentų, ką labai sėkmingai galite padaryti štai čia:
- http://torentai.lt/details.php?id=30023
- http://www.linkomanija.net/details?170381.Generation__2011_DVDRip_XviD
- http://kinozal.tv/details.php?id=810271
Chm, tiek prirašęs apie visokius pašalinius dalykus nieko nepasakiau apie patį filmą…
Jeigu jums įdomi mano nuomonė – žiūrėti verta. Tiek pelevino fanams, tiek reklamščikams, tiek kitokio plauko protapisio sferos darbuotojams, tiek šiaip intelektualinio popso ir šiuolaikinės kultūros sekėjams. Vieniems jis patiks labiau, kitiems mažiau, tačiau tai yra bent dešimt kartų labiau pavykęs kinas nei "14,99" – prancūziškas tryzčiojimas alia antisisteminės veiklos tematika.
Filmą labai smarkiai gelbėja, kad Pelevinas yra scenarijaus bendraautorius. Gadina kai kurie antraplaniai aktoriai paimti tik dėl savo (anti)visuomeninės veiklos – ypač amžinaatilsį užsipisėlis Trachtenbergas bei vis dar gyvas Gordonas. Ką padarysi – vesti radijo ar televizijos laidas ir filmuotis jų šventiniuose zapivonuose, tai toli gražu ne tas pats, kas vaidentis didžiajame ekrane… Taip pat, galima sakyti, kad ir režisierius (o gal operatorius) galėjo tvirčiau suimti vaizdelį į stačiakampį rėmą – knyga vis tik gerokai aštrenė ir žiauriau pjaunanti per posttarybinę kolektyvinę sąmonę.
Žinoma filme yra ir labai gerų įtaigių momentų. taip pat puikiai įmontuotos pseudoreklaminių klipų razinkos. Matyt, tai vistik yra geriausias ekranizacijos variantas, ką rusai galėjo išspausti šiomis aplinkybėmis.
Su kuo juos kuo nuoširdžiausiai ir sveikinu bei nekantraudamas laukiu tęsinio, kuris pasak rusiško internetinio gandonešio jau yra suplanuotas.
Ir dar, išduosiu savo mažą slaptą viltį – jeigu Pelevinas pagaliau įžengė į ekraną, tai gal kada nors jam dar gyvam besant išvysime ir "Čiapajevo ir Pustota" ekranizaciją, kaip manote?
Viktoras Pelevinas
Beje, filmas buvo pratęstuotas ant Pelevino literatūros nelabai virškinančios inteligentijos atstovės. Atstovė liko apsipatenkinusi. Taip kad galite drąsiai siųstis ir žiūrėti – vakaro nesusigadinsite.
