July 3, 2022

Libertarizmas – socialistiniai putėsiai su tuščiaviduriu įdaru

Vakar susiradau progą ištrūkti iš švelnių šeimos gniaužtų ir pasikultūrinti savišvietos būrelio aka LUNI rėmuose.

Vienas iš LUNI entuziastų ir variklių Darius Pocevičius seminarino visus besidomaujančius apie tai, kas yra libertarizmas arba anarchosocializmas arba dar kaip nors kitaip. Būtų keista, kad žmonės save laikantys anarchistais ("nepaklūstantys taisyklėms") sugebėtų aiškiai ir nedaugiaprasmiškai save užvardinti.

Darius Pocevičius teigia esąs libertaras…

…ir labai nuoširdžiai prašo juo patikėti…

…tačiau publika akivaizdžiai tuo abejoja, o ypač, toli gražu nelibertariškai nusiteikusioji jos dalis, ne tik klausiusi, bet ir replikavusi bei uždavinėjusi lektoriui klausimus.

Tuo tarpu žodžiais neformalizuotos pažiūros (ar dar blogiau – kokia nors idealogija) labai puiki dirva interpretacijoms ir chamelioniškam prisitaikymui pagal situaciją. Matyt nieko keista, kad anarchistai, libertarai ir pan. savo veikla tą ir demonstruoja – nesugebėdami pakeisti situacijos (kadangi patys nėra apsibrėžę "kaip gi turėtų būti") jie bet kurioje istorinėje situacijoje tėra į valdžią lendančios opozicijos įrankis sukelti revoliucinei situacijai.

Taip pat – tai puiki terpė eskaluoti socialinę įtampa pagal užsakymą. Bet čia mano asmeninė nuomonė.

Kadangi paskaitėlė vyko labai trumpai – vos vieną valandą, maža to, pertraukiama replikų iš salės ir Dariaus bandymų į tas replikas atsakyti, medžiagos pamąstymams ta tema, kaip patys libertarai suvokia savo libertarizmą deja, bet nėra daug.

Po paskaitos prie įėjimo į kaboką, kuriame ji vyko, dviejų subkultūrų atstovai bandė suprasti ko jie vieni iš kitų nori.

Ko gero aiškiausiai savo pažiūras libertarai gali pristatyti tokiu Bakunino (vieno iš savo barzdotų autoritetų) lozungu:

"Laisvė be socializmo – tai savivalė ir prievarta. Socializmas be laisvės – tai gyvuliška vergovė." – daugmaž taip, jeigu ko nors nesumaišiau.

Iš esmės mes turėtumėm suprasti, kad sujungus laisvę ir socializmą gautųsi tobula visuomenė. Ir čia nėra ko juoktis – kiekviena idealogija viešai deklaruoja, kad jos tikslas yra sukurti tobulą visuomenę – kitaip juk nepavyktų tos idealogijos primetinėti kitiems.

Tačiau bajeris tame, kad kai žmogus nori pastatyti namą, jis ima konkrečias plytas, turinčias aukštį, plotį, svorį, stiprumą, struktūrą ir t.t., arba konkrečius blokelius, arba konkrečius rąstus ir pagal konkretų planą realizuoja savo tobulo namo viziją.

Idealogijoje plytų, blokelių ir rąstų vaidmenį atlieka INFORMACIJA – žodžiais užkoduotos ir perteikiamos idėjos. Tos idėjos pagal konkretų planą – idealogijos užsiduotą TIKSLĄ – konstruojamos į tam tikrą informacinį modulį, kuris vėliau kaip kokia kompiuterio programa instaliuojamas idealogijos pasekėjams į smegenėles ir tuomet žodis tampa vienokiu arba kitokiu kūnu.

Kas gaunasi statant iš kreivų plytų arba supuvusių rąstų – galima nesunkiai suprasti. Taip pat galima įsivaizduoti koks rezultatas gautųsi statant namą pagal absurdišką planą.

Bet juk lygiai taip ir su idealogija – jeigu jos sudedamosios dalys bus defektyvios, instaliacinė programėlė gausis labai ir labai nekokia.

Kitas momentas, jeigu toje programoje yra ne šiaip defektyvūs, bagovi moduliai – o moduliai išvis be turinio. Tiksliau tokie, kur po žodžiu, po konkrečiu terminu nėra jokios prasmės. Tuomet iš tokių tuščiavidurių modulių sudaryta programa priklausomai nuo aplinkybių gali virsti kuo tik nori – priklausomai nuo to, kokiomis prasmėmis tuo konkrečiu momentu bus užpildyti jos "tušti" terminai.

Ir štai libertarizmo lozunge yra du esminiai momentai, ant kurių, pagal Bakuniną, ir yra pamauta visa libertarų idealogija: laisvė ir socializmas.

Kas yra socializmas – daugmaž įsivaizduojame ir nors galima ilgai ginčytis ir diskutuoti dėl smulkmenų, bet blogiausiu atveju pasižiūrėsime Vikipedijoje ir spjovę ant niuansų priimsime joje pateiktą formuluotę, kadangi terminas socializmas apibrėžia konkrečią socialinę visuomenės sandarą, o ne subjektyvius ir nepamatuojamus metafizinius ar intymius dalykus.

O štai kas yra laisvė – čia ir prasideda cirkas. Aišku kad kiekvienas ją supras pirmiausiai pagal savo sugedimo lygį ir tai kas vienam atrodys laisvė, kitam bus beviltiška vergovė. Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie libertarus ir jų idealogiją, todėl tam kad suprastumėm kas yra libertarizmas ir ką jis nori padaryti su žmonėmis (kokią programą jis siūlo susiinstaliuoti) būtina išsiaiškinti kas yra laisvė libertarų supratimu.

Ir staiga, o kaip netikėtai, pasirodo, kad libertarų teigimu – "laisvė tai reliatyvi sąvoka" (citata). Netgi dar tiesmukiau, libertaro Dariaus Pocevičiaus žodžiais, tai "tuščia prasmė, besikeičianti priklausomai nuo aplinkybių"… Priplyli, kaip sako rusai.

Vadinasi, bent jau Lietuvos libertarai, siūlo visuomenei operacinę sistemą, kurioje pusė programinio kodo yra "tuščia prasmė, besikeičianti priklausomai nuo aplinkybių". Realybėje tai realizuojasi tokiu principu – jeigu reikia, pagal aplinkybes, laisvė gali būti ir neturėti jokios laisvės, nes štai tokios aplinkybės… Pastaroji formuluotė yra briedas, žodinis marazmas, bet būtent taip ir galima elgtis su terminais, neturinčiais prasmės – žongliruoti, perdarinėti, išvedinėti paradoksus ir galų gale dasivaryti iki visiškos šizofrenijos – kai vienas ir tas pats dalykas tuo pačiu metu turi dvi viena kitą neigiančias prasmes.

Va kaip filosofiškai čia išnarsčiau lietuviškąją anarchosocializmo, o gal anarchokomunizmo, o gal libertarizmo atmainą.

Architektūroje yra toks žanras "samostroi" – kai statoma griežtai pagal aplinkybes – iš ko pakliuvo, kaip pakliuvo ir svarbiausia, net daugmaž neįsivaizduojant kas gausis. Tokių namų neįmanoma su niekuo sumaišyti – juose visuose dvelkia ta nenusakoma abyjak dvasia ir, kaip taisyklė tie namai atrodo tarsi nelaimingi apsigimę svetimkūniai tobulame ir harmoningame Dievo pasaulyje.

Beje, kad jau išsprūdo žodis "Dievas", štai kokia įdomia prasme sąvoka "laisvė" yra pateikiama KOBoje: "Laisvė tai Dievo duotas vadovavimasis sąžine." arba kitais žodžiais "Sąžinės diktatas Dievo užduodamuose rėmuose."

Sudėtinga formuluotė ir čia dafiga yra ką narstyti, ir kada nors galbūt ir panarstysiu, bet esmė ta, kad po terminu laisvė yra konkretūs dalykai (kuriuos lygiai taip pat reikia įvardinti).

Beje, užteko man nueiti į paskaitą apsiavus švariai išvalytais kerzais ir kariškom kelnėm, kad entuziastingiesiems Lietuvos gelbėtojams nuo fašizmo susišviestų, jog aš ne tik pats nacis, bet dar ir atėjau kartu su visa jų delegacija… Štai ką reiškia kultūriniai štampai ir pasiryžimas kovoti už taiką iki paskutinio kraujo lašo – tai iššaukia neprognozuojamas masines haliucinacijas ir po jų sekančias feisbukines trydas.

Užbaigčiau skambiu ir žvaliu "Heil!", bet vėl kokia nors Fiokla apšauks naciu ir nenurims, kol aš viešai neapsipjaustysiu.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: