May 29, 2022

Šikamoji poezija – kas tai, kodėl tai ir 3 vnt. pvz.

Trumpą paaiškinimą apie tai kas yra šikamoji poezija ir kodėl ji yra būtent tai, kas yra, patys smalsiausi mano kūrybybos gerbėjai galėjo išgirsti tryliktuosiuose Neformaliuose skaitymuose Psichbaryje.

Dabar pagaliau susikaupiau aprašyti išsamiau.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Darius Pocevičius mane kažkada įvardino poezijos marginalu – aš tam nesipriešinau, tačiau po kurio laiko susimąsčiau: “Ar šiame kultūros liumpenizacijos ir kūrybos transformacijos į kultūrprojekčius amžiuje apskritai galima ką nors vadinti marginalu? Ar dar įmanoma nubrėžti ribą tarp mainstrymo ir užribio, kai absoliučiai visi minta ir atrajoja tą pačią intelektualinę dvėselieną? Ar kas nors remdamasis šiandienine vertybine sistema sugebėtų atrasti bent kokių nors pranašumų Jono Žemkalnio kūryboje lyginant ją su Raulo van Gauro kūryba?”

Šitie klausimai man leido suprasti, kad terminas “poezijos marginalas” ne tai kad netinkamas – jis tiesiog atgyvenęs ir bent jau meniniame kontekste praradęs savo prasmę.

Vadinasi, mane ir mano poeziją reikėtų apibūdinti kažkaip kitaip.

Trumpai pamąstęs aš supratau, kad žiūrint iš esmės, Raulo van Gauro (tai yra mano) poezija niekuo neišsiskiria iš tradicinės, paskutiniuosius dešimtmečius vystytos lietuvių poezijos krypties, kurią formavo Vincas Mykolaitis-Putinas, paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius ir daugybė kitų labiau ar mažiau žinomų prieškarinių-eLTėSėResinių žodžio meistrų bei pameistrėlių.

Jų poezija paremta liaudies dainų sąskambiais, išlaikanti tikslų ritmą, verbalinėmis intonacijomis sufleruojanti muzikines tonacijas – ji lengvai, kartais savaime, virsta dainomis. Apibendrintai šią mūsų žodinės kūrybos pamatu tapusią poeziją drąsiai galima įvardinti “dainuojamąja poezija“.

Daina, kaip žinia, tai oro virpesiai, perduodantys įprasmintą informaciją. Virpesiai pradeda sklisti nuo plaučių diafragmos, sušildyti širdies, įgauna emocijas, tuomet kyla per gerglę virpindami balso stygas, pasiekę nosiaryklę trenkiasi į kaukolės apačią, sukontaktuoja su žmogaus sąmonę ir išsiveržia pro burną bei nosį į atvirą erdvę nešdami kūrybos ugnį visiems pakeliui pasitaikusiems Dievo tvariniams.

Iš principo, aš naudoju lygiai tą pačią techniką, tik evoliucinuodamas ir tobulindamas šią kryptį, lendu kiek įmanoma giliau – į tai kas yra giliau negu plaučiai – pro diafragmą, pro skrandį, pro žarnyną, pro tiesiąją žarną ir galiausiai pro šiknaskylę atiduodu savo mintis, savo jausmus tiems patiems Dievo tvariniams, kaip ir mano pirmtakai. Tiesiog dėl kitokio, giluminio, poezijos kelio ją reikėtų vadinti jau nebe dainuojamą, o tiesiai ir atvirai – “šikamąja poezija“.

Berašant man toptelėjo mintis, kad apskritai, visą šiandieninę žodinę kūryba galima būtų suskirstyti pagal jos kilmę ir materializacijos pobūdį – į dainuojamąją ir į šikamąją. Žinoma, atmetant visokius tarpinius variantus susidedančius iš žodinių bezdalų, emocinės trydos bei intelektualinių myžalų.

Taigi, jūsų dėmesiui, trys tipiški šikamosios poezijos atvejai:

 

Poezija tai totalus nusišnekėjimas
burnos tylus ir subtilus bezdėjimas
kai ieškantis prasmės nupezęs genijus
kartoja mantrą pavogtą iš Dievo.

 

…tualeto plytelių raštu
surašytas manasis gyvenimas
špingaletu užspausti
lūpose žodžiai
sėdžiu jausdamas užpakaliu
unitazo tuštumą
o širdimi
tą pačią tuštumą
                          viduje.

 

…tik šikdamas prisimenu esąs
ne šio pasaulio viešpats ir valdovas,
o paprastas gyvūnas, kaip ir tas,
kurį suvalgiau, o dabar kakoju.

Koks keistas jausmas!.. krenta iš manęs
Kadaise gyvas ir gražus pasaulis,
Apie kurį rašydavau eiles…
Vadinasi ir šitą reiks išsaugot.

Tikriausiai, juk yra net ir tame
rudos bei smirdančios esybės gumulėly
Dalelė mano sielos, – vu a lia:
Šiku, vadinasi esu,
                            kol vandeniu dar nenuliejau.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: