Kūrybybinis eilėraštis
Einu ar stoviu, sėdžiu ar guliu,
tyliu arba eilėraščius rašau –
Jaučiu kaip kaupiasi man mintys tarp ausų
ir veržiasi per viršų per kraštus.
Žaidimai – visa tai žaidimas
Aš žaidžiu.
Žodžius dėlioju, sakinius,
ieškodamas prasmių.
Bandydamas pataikyti į ritmą,
Kuris pažadintų jausmus,
sukeltų pyktį,
priverstų pažiūrėti, kas aš toks
ar plastikinis manekenas
ar žmogus,
ir mano akys mano akys
ką jos mato
žiūrėdamos į veidrodį – rainelės ratas
kraujagyslių ažūras
ir vyzdys –
bedugnę siekiantis bejausmis šulinys.
To šulinio dugne – smiltelė
aukso?
šūdo?
To šulinio dugne guliu pablūdęs
ir laukiu kol mane kas nors paims
ir nusineš namo su savimi.
Padės prie knygų į lentyną ir sakys svečiams:
žiūrėkit, koks žmogus –
jis rūpi man.
Aš apie jį galvoju vakarais,
aš jį bučiuoju glostau jį,
o jis
mane kas naktį pisa ir
kas antrą rytą –
jis šitaip materializuoja
meilę bei kūrybą…
Tegu, lai būna taip kaip tu sakai
aš nesiginčysiu –
man px visiškai.