Apvarytas Bachas

2005 spalis. "Trečias brolis". Kolega Mariukas kankina seną juodą pianiną stovintį kampe, aš išsidrėbęs ant odinės sofos ir pasinėręs į gilią rezignaciją stebiu dūmais pritvinkusio rašytojų sąjungos kaboko publiką – kaip visada penktadienio vakarą pilna girtų rujojančių senmergių, poetų ir puspoečių pragėrinėjančių savo nežinia iš kur gautus honorarus, erzelis, triukšmas – gyvenimo srutos putoja visa savo jėga. Šalia prie to pačio staliuko sėdintis vyriškis labai atidžiai, įsitempęs, susidėjęs koją ant kojos, klausosi dvasingų bei ekspresyvių Kolegos improvizacijų ir neištvėręs sako man:

– Aš – profesionalus muzikantas, bet taip nesugebėčiau,.. taip va apvarinėti Bachą!..

Jis klausosi toliau, o aš pradedu užrašinėti:

Apvarytas Bachas

Paspaudžiu klavišą
Išsprūsta garsas –
Plaktukas
         trenkia
                į stygą.
Girtos kurvos
             sėdi neklauso
Jos aiškina apie
           balto arklio
                       bybį.
Gerai, kalbėkit,
O aš dainuosiu
O aš trankysiu
            kirviu per stygą
O aš nugriuvęs
ant žemės pyksiu
už tai
       kad ji
             sukasi,
už tai
      kad man
nepačiulpė
          suka
Mhm mhm
        sunku
Sunku
      atsikelti –
prispaudė
         tritoniu
   priekalu
            garsas.

Bachas varo toliau

Tebūnie
       tebūnie kaip yra
tebesėdėk
         mano
             dešinėje
tebepisk
        man
            protą
OK
     chuinia

O man kas
         aš ant visko
ant visko…

Tebūnie
         te yra
Pasaulis
          kaip
  byrantis
          stiklas

Aš sėdžiu
    tamsiausiam dugne

Šukės krenta
      kiaurai
             mane

Bacho galas

Žydroji paukštė
Pro mano nosį
Praskrido tiesiai
Nesužinosiu
Iš kur ji skrido
Ir ką ji matė
Manojoj lovoj
Guli gyvatė.