2005 spalis. "Trečias brolis". Kolega Mariukas kankina seną juodą pianiną stovintį kampe, aš išsidrėbęs ant odinės sofos ir pasinėręs į gilią rezignaciją stebiu dūmais pritvinkusio rašytojų sąjungos kaboko publiką – kaip visada penktadienio vakarą pilna girtų rujojančių senmergių, poetų ir puspoečių pragėrinėjančių savo nežinia iš kur gautus honorarus, erzelis, triukšmas – gyvenimo srutos putoja visa savo jėga. Šalia prie to pačio staliuko sėdintis vyriškis labai atidžiai, įsitempęs, susidėjęs koją ant kojos, klausosi dvasingų bei ekspresyvių Kolegos improvizacijų ir neištvėręs sako man:
– Aš – profesionalus muzikantas, bet taip nesugebėčiau,.. taip va apvarinėti Bachą!..
Jis klausosi toliau, o aš pradedu užrašinėti:
Apvarytas Bachas
Paspaudžiu klavišą
Išsprūsta garsas –
Plaktukas
trenkia
į stygą.
Girtos kurvos
sėdi neklauso
Jos aiškina apie
balto arklio
bybį.
Gerai, kalbėkit,
O aš dainuosiu
O aš trankysiu
kirviu per stygą
O aš nugriuvęs
ant žemės pyksiu
už tai
kad ji
sukasi,
už tai
kad man
nepačiulpė
suka
Mhm mhm
sunku
Sunku
atsikelti –
prispaudė
tritoniu
priekalu
garsas.
Bachas varo toliau
Tebūnie
tebūnie kaip yra
tebesėdėk
mano
dešinėje
tebepisk
man
protą
OK
chuinia
O man kas
aš ant visko
ant visko…
Tebūnie
te yra
Pasaulis
kaip
byrantis
stiklas
Aš sėdžiu
tamsiausiam dugne
Šukės krenta
kiaurai
mane
Bacho galas
Žydroji paukštė
Pro mano nosį
Praskrido tiesiai
Nesužinosiu
Iš kur ji skrido
Ir ką ji matė
Manojoj lovoj
Guli gyvatė.