by Garsas apie mane pasklis kaip smarvė nuo lavono.
N.Antonovas
Žodis „mardongas“ – tibetietiškas ir turi daug reikšmių. Iš pradžių taip buvo vadinamas kulto objektas, kuriamas štai tokiu būdu: jei koks žmogus išsiskirdavo šventumu, tyrumu arba, atvirkščiai, įkūnydavo, vaizdžiai tariant, „blogio gėlę“ (Bodlero ir Tibeto ryšys tik dabar pradeda aiškėti), tai po mirties, kurią, beje, tibetiečiai visada laikė viena iš asmenybės vystymosi stadijų, tokio žmogaus kūnas nebūdavo užkasamas į žemę, o apverdamas augaliniame aliejuje (į šiaurę nuo Lasos naudojami jakų taukai), paskui apvelkamas chalatu ir pasodinamas ant žemės, paprastai prie kelio. Paskui aplink lavoną, prie pat jo, mūrijama akmenų siena. Taip suformuoto akmeninio darinio kontūrai panėšėjo į turkiškai sėdinčią figūrą. Paskui objektas būdavo aptepamas moliu (šiauriniuose rajonuose – mėšlu perpus su šiaudais, tad reikėdavo dar jį apdeginti), po to dar tinkuojamas bei ištapomas – piešinys buvo užmūrytojo portretas, bet dažniausiai veido bruožai – nuasmeninti. Jei miręs priklausydavo Dug-pa arba Bon sektai, jam pripiešdavo juodą kamilavką*. Šitaip paruoštas mardongas tapdavo arba aklo garbinimo, arba tokio pat aklo niekinimo objektu, tai lemdavo ritualo dalyvių išpažįstama religija. Tokia priešistorė.
Antroji žodžio „mardongas“ reikšmė gerai žinoma. Taip save vadina Nikolajaus Antonovo pasekėjai, taip save vadino ir pats Antonovas. Mūsų nedidelė apybraiža nesiekia išnagrinėti sektos istorijos – mus labiau domina jos ideologijos formavimasis ir paties Antonovo mintys; beje, mes nesutinkame su neseniai pasirodžiusia hipoteze, kad Antonovas – išgalvota asmenybė, o jo darbai – kompiliacija, nors šio požiūrio šalininkų argumentai dažnai išradingi. Visuomet reikėtų atsiminti, kad „Antonovo nebuvimas“, ką daug kartų yra pareiškę sektantai, yra viena iš jų mistinių dogmų, o visai ne užuomina kokiems nors būsimiems tyrinėtojams. Sutikti su šia hipoteze negalima dar ir todėl, kad visi Antonovui priskiriami kūriniai turi aiškų vienos asmenybės antspaudą. „Penki ar šeši puslapiai, – rašo Žilis de Šardenas, – ir ima rodytis, kad jūsų koja pakliuvo į lėtus nematomos pabaisos žabtus, ir vis stipriau kandama, ir vis tamsiau aplink…“ Palikime perdėtą jausmingumą jautriojo prancūzo sąžinei; svarbu tai, kad Antonovo darbai iš tiesų persmelkti vienos nuotaikos ir stilistiškai išsiskiria iš viso to, kas buvo tuo metu rašoma, – jei jau įtartume kompiliaciją, tai klastočių autorius turėtų būti vienas ir tokiu atveju Nikolajumi Antonovu mes laikytume būtent šį žmogų.
Sektos judėjimo pradžia laikytini 1993 metai, kai pasirodė Antonovo knyga „Dialogai su vidiniu negyvėliu“.
„Mirties nėra“ – taip vadinasi pirmoji jos dalis. Idėja, aišku, ne nauja, tačiau autoriaus argumentacija neįprasta. Pasirodo, mirties nėra todėl, kad jau įvyko, ir kiekviename žmoguje egzistuoja vadinamasis vidinis negyvėlis, pamažu į savo rankas perimantis vis didesnę asmenybės dalį. Gyvenimas, pasak Antonovo, – ne kas kita kaip lavono, bręstančio viduje, išnešiojimo procesas, panašiai kaip vaisiaus gimdoje. Fizinė mirtis tampa paskutine vidinio negyvėlio aktualizacija ir tokiu būdu atstoja gimdymą. Gyvas žmogus, būdamas viso labo tik lavono embrionas, tėra žema ir nevisavertė būtybė. Lavonas suprantamas kaip aukščiausia įmanoma egzistavimo forma, kadangi jis amžinas (suprantama, ne fiziškai, o prasmiškai).
Paprasto žmogaus klaida yra ta, kad jis be perstojo savyje slopina vidinio negyvėlio balsą ir bijo pats sau pripažinti jo egzistavimą. Pasak Antonovo, VNg (taip žymimas vidinis negyvėlis šiandieninių antonoviečių leidiniuose) – pati vertingiausia asmenybės dalis, ir visas dvasinis gyvenimas turi būti orientuotas į jį. Mes dar aptarsime šias mintis, pratęstas kituose Antonovo darbuose, o kol kas pereikime prie antros „Dialogų“ dalies.
Ji vadinasi „Dvasinis Aleksandro Puškino mardongas“. Jau joje, be termino apibrėžimo, sužymėti pagrindiniai praktiniai vidinio negyvėlio žadinimo metodai, žmogui tebesant gyvam. Antonovas rašo apie dvasinius mardongus, susidarančius po žmonių, palikusių ryškų pėdsaką grupinėje sąmonėje, mirties. Šiuo atveju virimo aliejuje vaidmenį vaidina žmogaus mirties aplinkybės ir visuomeninis jų suvokimas (Antonovas tapatina Nataliją Gončiarovą su keptuve, o Dantesą su virėju), plytas ir cementą pakeičia įsitvirtinantis mirusiojo minčių bei motyvų traktuotės vienareikšmiškumas. Pasak Antonovo, dvasinis Puškino mardongas buvo baigtas formuoti XIX amžiaus pabaigoje, beje, galutinio dekoro vaidmenį atliko Čaikovskio operos.
Kultūrinė aplinka, pasak Antonovo, tai Broliški Kapai, kuriuose ilsisi dvasiniai ideologijų, kūrinių ir didžių žmonių mardongai; gyvojo buvimas čia įžeidžiantis bei neleistinas, kaip kai kuriose religijose draudžiamas moterų buvimas šventykloje menstruacijų metu. Broliški Kapai, suprantama, idealizuotas apibrėžimas (po knygos pasirodymo į leidyklą atėjo daug laiškų su prašymu nurodyti jų buvimo vietą).
Dvasinių lavonų egzistavimas noosferoje, kalba toliau Antonovas, sąlygoja tikslingą dvasinį ir emocinį procesą, kurio kiekvienas žingsnis skatina „lavonėjimą“ (vienas iš pamatinių veikalo terminų). Praktinės rekomendacijos, pateiktos „Dialoguose“, vėliau dar buvo plėtojamos, todėl vertėtų jas apžvelgti antrojoje Antonovo knygoje.
Knyga „Naktis. Gatvė. Žibintas. Vaistinė“ (1995) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nerišlus aforizmų bei meditacinių metodikų rinkinys, tačiau adeptai tvirtina, kad šiose formuluotėse, taip pat jų išdėstymo principuose užšifruoti pagrindiniai Visatos įstatymai. Dėl vietos stokos mes negalėsime aptarti šio knygos aspekto, tik pažymėsime, kad naujieji tyrimai su ESM ES-5540 nustatė neabejotiną struktūrinį ryšį tarp žodžio „harmonija“ pasikartojimo knygoje ir virtos kalės – nacionalinio indėnų navakų patiekalo – paruošimo ritualo. (Legendinis faktas, kad Antonovas, mistinių paskatų vedamas suvalgė savo šunį, prieš tai atseit jį nugrimavęs kaip Puškiną, niekaip nedokumentuotas ir, matyt, tėra vienas iš daugybės mitų apie šį žmogų; kiek žinoma, jokio šuns Antonovas neturėjo.)
„Lavonėjimą“ skatinančios technikos įvairios. Jau pirmojoje knygoje pasiūlytas „Pokalbis apie Puškiną“. (Tvirtinama, kad paskutiniais gyvenimo metais Antonovas atverdavo burną tik tam, kad paskelbtų dar vieną pareiškimą apie Puškino didybę; antonoviečiai, komentuodami šį faktą, teigia, kad meistras vienu metu dirbo su dviem mardongais – tvirtino Puškino ir baigė statyti savąjį.) Šią praktiką antonoviečiai tiksliai formalizavo: „Pokalbis apie Puškiną“ prasideda nuo įvadinio tvirtinimo, kad poetas nepatyrė mokinystės periodo, ir baigiasi mantros „Puškinas puškiniškai didis“ deklamavimu, – čia reglamentuoti ne tik visi tariami žodžiai, bet ir intonacijos. Galima teigti, kad kai Antonovas buvo gyvas (antonovietis pataisytų, sakydamas – pirmamiris), egzistavo nukrypimai nuo kanono ir dabartinę formą jis įgijo vėliau.
Kita lavonėjimo technika yra senosios rusų kultūros tyrinėjimas – savaime aišku, ne jos pačios, o jos mardongo. Čia Antonovas išsakė įdomią mintį, kurios dėka prie judėjimo prisidėjo dalis slavofilų. Antonovas pareiškė, kad VIII amžiaus puodas, archeologų surastas prie Kijevo, yra pirmasis istorijoje mardongas, o jame buvęs šeivikaulis priklausė mergaitei vardu Goruchša – šis žodis užrašytas ant puodo. O tokio patriotinio pasisakymo antonoviečiai gavo valstybinę dotaciją, ir jų judėjimas akivaizdžiai sutvirtėjo.
Be šių metodikų, Antonovas rekomenduoja kokios nors mirusios kalbos tyrinėjimą, pavyzdžiui, sanskrito, taip pat gulėjimą karste.
Nuo sektos atsiradimo momento jos narių buitis buvo kruopščiai ritualizuota. Pasakojama, kad Antonovas negalėjo pakęsti, kai kas nors jo akivaizdoje agurkus iš stiklainio traukdavo pirštais, – jo manymu, daržovių negyvumas išniekinamas gyvojo prisilietimu. Darbas „Kasdienis stebuklas“, kuriame, kaip tikėtina, nagrinėjami šie klausimai, neišliko.
Knyga „Maidanas“ (1998) – tokio pat stiliaus kaip ir kiti kūriniai, tačiau nuosaikesnė bei mįslingesnė ir kažkuo primenanti Medinos laikų suras. Joje nėra naujų idėjų, bet vystomos anksčiau išsakytos – pavyzdžiui, formuluojama mintis apie aibę vidinių lavonų, kurie tarsi sudėti vienas į kitą, kaip matrioškos (pasak Antonovo, tai senovės rusų mardongo simbolis), be to, kiekvienas naujas lavonas brandina prieš jį esantį ir jaučia jo ilgesį; pirminis vidinis lavonas ilgisi galutinio, tai yra aktualizuoto mirusiojo, – ratas užsidaro.
Šioje knygoje Antonovas atsiriboja nuo tų savo pasekėjų, kurie ryžtasi savižudybei, – jis juos niekinamai vadina „neišnešiotais“. (Antonovo sistemoje žmogžudystė vertinama kaip cezario pjūvis, o savižudybė – kaip priešlaikinis gimdymas. Mirtis jaunystėje prilyginama abortui.)
1999 metais Antonovas aktualizuojamas. Jo mardongas pastatomas trisdešimt devintajame Možaisko plento kilometre, kelkraštyje.
Jis ir dabar toje vietoje, ir visada ten galima sutikti antonoviečių – tai niūrūs jauni žmonės tamsiais lietpalčiais, dažyti blondinai, gumelėmis užveržtais, kad numirėliškai mėlynuotų plaštakos, riešais. Prie mardongo skaitomos eilės, paprastai Sologubo arba Bloko, atrinktos pagal Antonovo „šnypščiančiųjų maksimumo“ principą. Kartais skaitoma paties Antonovo kūryba:
…o kai žvakė sudegs tamsoje
ir laikrodžio dūžiai nutils,
mirusieji liūdesį jaus,
ant grindų mirusieji užmigs…
Nuo plento atsiveria nuostabus vaizdas.
____________________
* Kamilavka – cilindro formos stačiatikių dvasininkų kepurė.
Publikavo “Literatūra ir menas”
