Rekomenduoju #1: Prancūzų komedija “Beprotiškos vestuvės”

Sveikas, mano mielas dienorašti! Pradedu tavyje naują rubriką-skyrių pavadinimu “rekomenduoju”.

Kadangi šiame brutalios informacijos amžiuje, bet koks dėmesio vertas daiktas kaip mat paskęsta interneto tvane, tik geras patarimas dar gali padėti ir sutaupyti tokio brangaus ir nesugrąžinamo laiko.

Ir pirma rekomendacija, kaip ir priklauso – bus lengva, smagi ir su šiokia tokia užpakaline mintimi:

Tai 2014-ais metais išleista prancūziška komedija, kuri vadinasi “Beprotiškos vestuvės”. Rusiškai – “Безумная свадьба”. Varliaėdiškai – “Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu?”. Režisierius Filipas de Šovronas, pagrindinį vaidmenį atlieka profesionalus komediantas Kristianas Klavje.

Atsisiųsti per torentus galima čia: http://kinozal.tv/details.php?id=1466074

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kai išsigimėliai užgrobia valdžią telieka tik vienas žingsnis iki genocido. Ir paprastai jis būna žengiamas

Kijevo chuntistų, kruvino perversmo būdu užgrobusių valdžią buvusioje Ukrainoje, statytinis oligarchas Piotras Valcmanas (prisistatantis žmonos pavarde – Porošenka), savo “vyriausiojo armijos vado” kamufliažą pasipuošė specialiu antsiuvu su užrašu:

CINIŠKAS BANDERA

Kad tai ne debiliškas balandžio pirmosios pokštas, galite įsitikinti pasižiūrėjo šio išgamos feisbukinį profilį, iš kurio ir nukopijuota žemiau esanti nuotrauka:

Situacijos fantasmagorija tame, kad Stepanas Bandera buvo vienas iš Ukrainos TSR teritorijoje siautėjusių ukronacionalistinių gaujų vadas ir ideologas. Būtent Banderos vadovaujami banditai ir išgamos išžudė Kijevo žydus, o po to užsiėmė Vakarų Ukrainos, prieš karą kaip ir Vilniaus kraštas užimtos Lenkijos, “valymu” – lenkų, žydų ir kitų ne “titulinės nacijos” atstovų žudymu. Detalus straipsnis apie Banderos ir banderovcų “žygdarbius” jau buvo publikuotas LDienoje.lt. Skaityti toliau

 

Komentuoti

“Mūsų klasė” 2 – atsakymas į komentarą

Pradėjau rašyti atsakymą į gerbiamo Anonimuso komentarą, prie mano prosttrauminio postspektaklinio įrašo, tačiau iš neturėjimo kas veikti taip išsikerojau, kad tenka iškelti atskiru įrašu.

Anonimusas:

Suprantu, kad šis rašinys yra tarsi reakcija į provokatyvų spektaklį, kuris ištisai narsto nacionalinius vidurius. Nesutinku, kad svetimtautis negali skverbtis į mūsų istoriją, taip pat nemanau, kad menininkas negali hiperbolizuoti. Kitą verus suprantu ir šitokią recenzento reakciją, nes mano galva darbas yra per daug referatyvus ir didaktiškas. Neaišku, kokia yra menininkės žinutė be to, kas jau tūkstantį kartų girdėta publicistikoje… Man atrodo, kad koja pakiša pati medžiaga. Akivaizdu, kad pjesė yra labai silpna. Perkėlus lenkų žiaurumus į mūsų aplinką automatiškai niekas neišsisprendžia. Reikėjo kažkaip atsisakyti aiškios kodifikacijos, įkyrėjusio moralizavimo.. Gali būti, kad režisierė tai ir padaro antram veiksme, kurio dėl asmeninių priežasčių nemačiau. [Anonimuso komentaro tęsinys, parašytas Snukiaknygėje:] Bet kuriuo atveju papeikti norisi ne ją, o teatro meno vadovą, kad į sceną pateko silpnas kūrinys. Nacionalinis teatras nėra adekvati vieta Naujosios dramos akcijai, kuriai galioja kiti kriterijai. Ten toks kūrinys būtų pats tas, čia jis tik atskleidžia bergždžią savo sąrangą. Ir tai nepaisant gana sėkmingos vizualikos. Taigi kūrėjai gal ir laimėjo statydami šią pjesę, valstybės teatras abejoju, o žiūrovams bus tiesiog nuobodu net jei juos žadins visi įmanomi politkorektorių varpai…

Atsakymas:

Na, gerbiamasis komentatorius, neteisingai mane pervertina – aš ne recenzentas, o paprastas žiūrovas, dėl šeimyninių aplinkybių priverstas teatre lankytis dažniau, negu derėtų, todėl ir tai ką čia teko perskaityti – viso labo asmeninė žiūrovo nuomonė, surašyta asmeniniame internetiniame dienoraštyje, skirta asmeniniam naudojimui – pasiskaitymui senatvėje, koks kadaise aš jaunas durnas ir naivus buvau.

Didžiausias džiaugsmas būtų, kad mano rašliavas apie teatrą, skaitytų būtent tokie patys paprasti žiūrovai, o ne PROFESIONALŪS teatralai – juk tam jie turi savo PROFESIONALIUS teatro kritikus, PROFESIONALIUS recenzentus ir PROFESIONALIUS šiknalaižius, kurie net didžiausiame šūde įžvelgs “racionalumo grūdą”.

Aš gi su savo diletantiškomis žiniomis ir teatro specifikos neišmanymu esu viso labo meninio produkto vartotojas – tai yra tas, kuriam deivės ir pusdieviai nuo Olimpo debesų barsto savo kūrybos trupinius ir kuris susijaudinęs iki apsimyžimo laukia kol aukštieji padangių gyventojai atvers burną ir padovanos Pasauliui dar vieną savo neįkainojamą žodį.

Tiesa, ką aš vėliau su tuo žodžiu darau ir kaip aš jį suprantu – tai jau nebe tų susišniojusių dievybių reikalas.


Alfas ryjantis ne savo katinuką… Mrrr-miau!

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

“Mūsų klasė” – ne mūsų vaikams. Klausimai – atsakymai.

Iš karto noriu pasveikinti visus užengtus Vilniaus krašto lenkus, iš kurių kruvinasis tarybinis okupantas išplėšė jųjų Otčyzną ir padalino ją tarp chamų litvinų ir chamų baltarusių, o taip pat visus du tūkstančius vis dar tebegyvenančių Lietuvoje ir viltingai tebelaukiančių 130 milijonų litų pervedimo žydų.

PAGALIAU!

Pagaliau Lietuvoje atkurti ir į vieną sujungti “Polski teater Wilenski” ir “Geto-Teater”! Apmaudu tik, kad skubėdamas kuo greičiau nudžiuginti nekantraujančius žiūrovus savo pirmąja premjera, “Nacionalinis lenkų-žydų dramos teatras” nespėjo pasikeisti iškabos.

Nors, kadangi aš žiūrėjau ne tikrą premjerą, o priešpremjerinį pragoną, tskant ir škia, generalinę repeticiją su bilietais ir pakvietimais, reikia tikėtis iki šeštadienio-šabato, kai bus rodoma tikroji košerinė premjera, teatro administracija pagaliau pabaigs atstatinėti istorinę teisybę šiame Dievo apleistame kampelyje, ir ant teatro fasado žiūrovus pasitiks užrašas gimtosiomis jidiš ir pšechiš kalbomis.

Jeigu dar nesupratote, šį sezoną mane jau trečią kartą pasiuntė TEN, kur aš nuėjau. Ir kaip sakė neklystanti liaudies išmintis – trečias kartas nemelavo: pataikiau NE TEN. Tai yra, pakliuvau ten, kur manęs neturėjo būti, nes spektaklis “Mūsų klasė” skirtas labai konkretiems žiūrovams: lenkams (bei manantiems, kad jie yra lenkai), žydams (nesvarbu, ką apie save manantiems) ir galiausiai, visiems tiems kas nekenčia rusų labiau negu lenkų ir žydų kartu sudėjus.

Kadangi nei prie vienos iš šių trijų Lietuvos gyventojų kategorijų savęs priskirti negaliu, turėčiau ties šia pastraipa ir pabaigti savo įspūdžių aprašinėjimą bei susirasti kokį prasmingesnį užsiėmimą – pvz., paveizėti “Forsažą 6” arba pažaisti unikalų brolių baltarusių žaidimą “Worl of Tanks“.

Bet, kadangi šeštasis forsažas yra šešis kartus debiliškesnis negu pirmas, kuris ir šiaip buvo skirtas spuoguotiems Made in USA idiotams, o baltarusiškus virtualius tankiukus aš jau kadais ištryniau iš savo kompo, niekuo negaliu sau padėti – teks pabandyti atsakyti į tuos klausimus, kurie man kilo savo užpakaliu betrinant svetimo krėslo pliušą svetimo teatro salėje žiūrint į svetimos režisierės režisuotą svetimą spektaklį pagal svetimo dramaturgo svetimą pjesę.

Musu_Klase_01

Jana Gradauskienė aka Yana Ross,
gastroliuojanti režisierė dosniai žarstanti Vilniaus miestelio paršams savo perlus…

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 10

Giunteris Grasas ir žydai – meilė nuo pirmojo posmo

Didžiausias Vokietijos dienraštis “Ziuddoičen ceitung” [“Süddeutschen Zeitung“] šių metų balandžio 4-ą dieną leido sau publikuoti vieną neypatingai poetišką Giunterio Graso eilėraštį “Tai kas turi būti pasakyta” [“Was gesagt werden muss“]. Efektas buvo toks, kokio matyt buvo galima tikėtis – Izraelis tapo trečioji šalis po amžiną atilsį VDR bei Birmos (Mjanmos), į kurią rašytojui buvo uždrausta įvažiuoti. Maža to – smarvė pasklido per visas “civilizuotojo pasaulio” medijas, kaip labai teisingai pastebėjo Tautos išmintis – nejudink šūdo, nes smirdės. Pasirodo – akurat.

Šią istoriją aš prisiminiau vakar, Naktiniuose skaitymuose, kai jų pradžioje vedantysis pagarsino perspėjimą po galimai pasigirsiančių nacistinių šūkių iškart išjungti mikrofoną. Mane tai taip prajuokino ir poetiškai nuteikė, kad nesusilaikiau ir išsiliejau ant niekuo dėto, kad jis yra toks rasistiškai baltas, popieriaus:

Eilėraštis apie Giunterį Grasą ir žydus

Giunteris Grasas pasakė, kad žydai neteisūs,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad daugiau nebegalima tylėti,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad spekuliuoti istorija – gėda,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad pasaulis labai sudėtingas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad Izraelis turi atominį ginklą,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad liejamas kraujas neturi tautybės,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad jis irgi yra atsakingas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad prieš mirtį jis bus sąžiningas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas … fašistas.


Šiemetinė velykinė eisena Frakfurte.

 

Komentuoti

Judita

Senas eskizas aliejumi ant gofrokartono Biblinės žydkrikščionių pasakos motyvais apie “drąsiąją mergelę Juditą nurėžusią niekšingam ir nedoram priešų vadui (jau nebepamenu koks jo vardas) galvą”.

Linksmiausias momentas kad Toroje (aka Senajame Testamente) kalbant apie šį, dar vieną Dievo malonės atvejį “išrinktosios tautos” atžvilgiu, ypatingai pabrėžiama kad toji Izraelio dukra išliko tyra ir nesuteršta, nors visą naktį praleido girtaujančių barbarų karo vadų palapinėje…

Tai kelia klausimą – gal ne toks jau ir nedorėlis bei niekšas buvo tas nelaimėlis antisemitų vadas, jeigu orgijos įkarštyje neišdulkino savo priešų gražuolės ir nepasiuntė jos per visus savo karių bybius?

Ir kitas klausimas – kokia veidmainiška vis tik turi būti toji tauta, jeigu jos moterys žmonėms, kurie su jomis elgiasi žmoniškai ir garbingai, nakčia patyliukais pjausto galvas…

 

Komentarai(ų) 2