“Generation П” – kas tai: похуй ar пиздец?

Atšilus orui laikas kažkaip netikėtai sutrumpėjo – ne veltui yra teigiama, kad laikas dalykas sąlyginis ir santykinis, atsirandantis lyginant tarpusavyje du ar daugiau skirtingų dažnių reiškinius. Beje, būtent todėl laikas netinkamas naudoti nei kaip filosofinė kategorija, nei kaip pasaulio struktūrą apibūdinantis elementas.

Va kaip čia gavosi.

O viso labo norėjau pasakyti, kad nuo paskutinio įrašo, praėjus daugybei dienų man daugybę kartų buvo kilęs noras pasidalinti savo mintimis su pasauliu, tačiau vis atsirasdavo priežasčių tai atidėti ir atidėti… Dabar irgi norėčiau atidėti savo kompiuterinę sielos išsiliejimo pikseliais akciją, netgi kirba porą minčių, ką reiktų vietoj padaryti, bet tuomet išvis kam bereikalingas bus šis mano interdienoraštėlis, jeigu du pastovūs mano blogo skaitytojai ir vėl neturės ką paskaityti…

Taigi, jau labai seniai, kažkur nuo balandžio mėnesio galo vis norėjau parašyti apie tai, kad pagaliau į kinoekranus pakliuvo Viktoro Pelevino kūryba.

Rusų kinopramonė stenėjo stenėjo ir pagaliau išstenėjo "Generation П" ekranizaciją.

Generation P

http://www.generationp.ru/

Manau, čia besilankantys žmonės yra save gerbiantys inteligentai-intelektualai ir pasakoti jums apie tai kas yra Pelevinas ir apie ką yra romanas "Generation П" nereikia? O jeigu nežinote – gėdinkitės, nes tai vienintelis ir geriausias grožinės literatūros kūrinys tiek posttarybinėje, tiek kapitalistinėje erdvėje skirtas slėpiningam protapisio, tai yra, reklamos ir viešųjų ryšių, pasaulėliui.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Mardongai / Viktoras Pelevinas

Garsas apie mane pasklis kaip smarvė nuo lavono.

N.Antonovas

 

Žodis „mardongas“ – tibetietiškas ir turi daug reikšmių. Iš pradžių taip buvo vadinamas kulto objektas, kuriamas štai tokiu būdu: jei koks žmogus išsiskirdavo šventumu, tyrumu arba, atvirkščiai, įkūnydavo, vaizdžiai tariant, „blogio gėlę“ (Bodlero ir Tibeto ryšys tik dabar pradeda aiškėti), tai po mirties, kurią, beje, tibetiečiai visada laikė viena iš asmenybės vystymosi stadijų, tokio žmogaus kūnas nebūdavo užkasamas į žemę, o apverdamas augaliniame aliejuje (į šiaurę nuo Lasos naudojami jakų taukai), paskui apvelkamas chalatu ir pasodinamas ant žemės, paprastai prie kelio. Paskui aplink lavoną, prie pat jo, mūrijama akmenų siena. Taip suformuoto akmeninio darinio kontūrai panėšėjo į turkiškai sėdinčią figūrą. Paskui objektas būdavo aptepamas moliu (šiauriniuose rajonuose – mėšlu perpus su šiaudais, tad reikėdavo dar jį apdeginti), po to dar tinkuojamas bei ištapomas – piešinys buvo užmūrytojo portretas, bet dažniausiai veido bruožai – nuasmeninti. Jei miręs priklausydavo Dug-pa arba Bon sektai, jam pripiešdavo juodą kamilavką*. Šitaip paruoštas mardongas tapdavo arba aklo garbinimo, arba tokio pat aklo niekinimo objektu, tai lemdavo ritualo dalyvių išpažįstama religija. Tokia priešistorė.

Antroji žodžio „mardongas“ reikšmė gerai žinoma. Taip save vadina Nikolajaus Antonovo pasekėjai, taip save vadino ir pats Antonovas. Mūsų nedidelė apybraiža nesiekia išnagrinėti sektos istorijos – mus labiau domina jos ideologijos formavimasis ir paties Antonovo mintys; beje, mes nesutinkame su neseniai pasirodžiusia hipoteze, kad Antonovas – išgalvota asmenybė, o jo darbai – kompiliacija, nors šio požiūrio šalininkų argumentai dažnai išradingi. Visuomet reikėtų atsiminti, kad „Antonovo nebuvimas“, ką daug kartų yra pareiškę sektantai, yra viena iš jų mistinių dogmų, o visai ne užuomina kokiems nors būsimiems tyrinėtojams. Sutikti su šia hipoteze negalima dar ir todėl, kad visi Antonovui priskiriami kūriniai turi aiškų vienos asmenybės antspaudą. „Penki ar šeši puslapiai, – rašo Žilis de Šardenas, – ir ima rodytis, kad jūsų koja pakliuvo į lėtus nematomos pabaisos žabtus, ir vis stipriau kandama, ir vis tamsiau aplink…“ Palikime perdėtą jausmingumą jautriojo prancūzo sąžinei; svarbu tai, kad Antonovo darbai iš tiesų persmelkti vienos nuotaikos ir stilistiškai išsiskiria iš viso to, kas buvo tuo metu rašoma, – jei jau įtartume kompiliaciją, tai klastočių autorius turėtų būti vienas ir tokiu atveju Nikolajumi Antonovu mes laikytume būtent šį žmogų.

Sektos judėjimo pradžia laikytini 1993 metai, kai pasirodė Antonovo knyga „Dialogai su vidiniu negyvėliu“. Skaityti toliau

 

Komentuoti