Emiro Kusturicos tarybinė rusofilija

Susivedžiau sau jutūbės paieškoje “Kusturica”, norėdamas pasiklausyti serbiškai-bosniškai-jugoslaviškos muzikos, pasileidau pirmą pasitaikiusį įrašą iš koncerto (2005 metų Buenos Airėse) – pradėjo groti, o aš vos išgirdęs pagalvojau: Vis tik šaunuolis Kusturica ir su Jugoslavija toli gražu dar nėra viskas baigta, kol ant šios Dievo žemės stovi ir net nežada subyrėti Rusija!

Pasiklausykite ir jūs, gerbiami mano vienetiniai skaitytojai, kokiai muzikai skambant jugoslavai išeina į sceną Ostapo Benderio svajonių mieste:

Ne veltui, pati pirmoji Kusturicos ir “Nesmaukančiųjų orkestro” daina, kuria jie pasisveikino su argentinoispanais, argentinoindėnais ir argentinoafrikiečiais buvo “Drang nach Osten!” [Žygiuokite į Rytus!]

Drang nach Osten,
Liebe Kinder!
Drang nach Osten
Im Folksvagen.

Drang nach Osten
Ueber den Fluss,
Drang nach Osten
Liebe Kinder –

Oh, das Schpiel hat
Keinen Schluss…

====================

Žygiuokit į Rytus,
Mieli vaikai!
Žygiuokit į Rytus
Savo folksvagenais.

Žygiuokit į Rytus
Per upes ir kalnus
Žygiuokit į Rytus,
Mieli vaikai –

Ooo, šis žaidimas
Yra be pabaigos…

 

Komentuoti

Pratęsiant tarybųsąjungofobijos ir istorijos klastojimo bei perrašymo pagal politinių kolaborantų užsakymus temą

Manau, kad vienetiniai mano Dienoraščio skaitytojai yra tokie išsilavinę, kad žino tokį Tarybų Sąjungos kūrybinės inteligentijos atstovą (представитель творческой интеллигенции) – Michailą Šolochovą (Михаил Шолохов).

Nesiunčiant jūsų į Vikipediją, labai trumpai: gimė 1905 – likus dešimčiai metų iki Pirmojo pasaulinio karo, mirė 1984 – prieš pat Perestroiką. Galima sakyti, kad jo gyvenimas sutapo su Tarybų Sąjungos gyvenimu – nuo pat gimimo iki mirties: nes kaip 1904-ųjų metų bolševikinis maištas buvo Rusijos Imperijos agonijos pradžia, lygiai taip perestroika – tapo TSRS-os agonijos startu.


M. Šolochovas su savo žmona ir vaikais 1941 metais.

Tai yra Pavyzdinė kruvino režimo kruvinus kėslus demaskuojanti nuotrauka: kruvino režimo kruvinas rašytojas kruvinai prisidaugino ruošdamasis kruvinai okupuoti taikią ir civilizuotą Vakarų Europą…

Kas dar svarbaus – Šol0chovas buvo toks rimtas dėdė, kad tapo vieninteliu tarybiniu rašytoju, kuriam pramasoninti monarchiniai buržujinai malonėjo įteikti Nobelio premiją ne už jo politinius polinkius, o už literatūrinę kūrybą. Tai nutiko 1965 metais.

O štai 1966 metais Šolochovas išmetė fintą, už kurį šnobelistai, jo būtų neįtraukę net į pirminę atrankos grupę.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Lietuvos patriotizmo pamokos Baltarusijos Profsąjungų rūmuose

Prieš aprašant savo skausmingus potyrius kruvinojo Lukašenkos režimo užengtame Minske, privalau peržergti per dar vieną su teatru susijusią temą.

Mano mylima ir gerbiama režisierė Ramunė Kudzmanaitė Minske privataus teatro „Teatras Č“ [„Театр Ч“] užsakymu pastatė spektaklį pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Baltarusiškas spektaklio pavadinimas „Dziady“ [„Дзяды“]. Įdomiausia, kad būtent taip į šlovingąją baltųjų rusų kalbą verčiamos „Vėlinės“, o tiksliau, ikižydkrikščioniškos „Ilgės“, ir būtent su tokiais transparantais kiekvienais metais už demokratizatorių ir civilizatorių pinigus Minsko prospektais pagerbdami stalinizmo represijų aukas marširuoja Lukašenkos režimo užengtieji gudai, nesitaikstantys su tarybine maskolių okupacija ir reikalaujantys pakeisti gegužės pirmosios demonstracijas Minske į eurosojūzinius pederastų maršus.

Jie svajoja apie tai, kada gi pagaliau galės paimti vaivorykštinės vėliavos kotą į savo rankas
ir pasijus laisvais europiečiais…

„Teatrui Č“ vadovauja Baltarusijos patriotas Andrejus Čiornas, beje, gimęs Panevėžyje. Tai prodiuseris-privatininkas iš abiejų didžiųjų „P“, organizuojantis garsiausių Maskvos ir Piterio teatrų gastroles į savo nuo centro atitolusią Tėvynę. Spektaklis „Dziady“ – tai pirmasis rimtas, savarankiškas jo kompanijos projektas, o normalia žmonių kalba kalbant – spektaklis. Visiškas Made by BY produktas.

 

Mylėdamas Lietuvos teatrą ir puikiai žinodamas savo gimtojo Baltarusijos teatrinio pasaulėlio lygį, Čiornas specialiai pasikvietė Lietuvos režisierę Ramunę Kudzmanaitę, Lietuvos scenografą Marijų Jacovskį, Lietuvos kostiumų dailininkę Nadeždą Gultiajevą (kurios vardą baltarusiškoje programėlės versijoje meiliai pakeitė į Nadzieja) ir Lietuvos kompozitorių Faustą Latėną. Kadangi pagrindinis Minsko teatras – Jano Kupalos vardo – tuo metu buvo restauruojamas, spektalis pastatytas antroje pagal prestižą Minsko salėje – Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.

Salė tiesiog nuostabi – erdvi stalininė architektūra, saikingas dekoras, balkonai trimis aukštais, parteris estetiškai ir ergonomiškai suskaidytas praėjimais, scena įrėminta arka, primenančia pravoslavų cerkvės navą… Tiesiog šventė sielai ir akims! Na ir žinoma, pats spektaklis yra vertas tokios scenos ir šlovina Lietuvos teatro vardą mūsų brolių baltarusių žemėse.

Tačiau aš gi visiškai nesiruošiau dalintis savo diletantiškais pastebėjimais apie spektaklį, kurį teko žiūrėti valstybinę baltarusių kalba, be rusiškų titrų ir be vertimo… Taip kad buvau priverstas veiksmą skaityti iš aktorių mimikos bei iš žiūrovų reakcijos, kadangi netgi mūsų nutautėjusių Vilniaus tuteišių kalbą suprantu daug geriau negu savo sabrų baltarusišką movą.

Šiame įraše norėjau vietoj plataus ir kūrybiško teatro vandenyno pasinerti į siaurą politikos ir istorijos eketę ir pasvarstyti apie Mickų Adomą bei apie jo vietą mano Tautos kultūroje. Būtent  tokį norą sukėlė šis spektaklis, pedalizuojantis antirusišką jotvingių ir kitų surusėjusių lietuvių genčių nacionalizmą.

Spektaklio kūrėjai, gilinęsi į kultūrines, istorines ir politines „Dziadų“ aplinkybes, kaip idėjinę spektaklio ašį pasirinko teiginį, kad „Adomas Mickevičius – tai baltarusių poetas, kuris rašė lenkiškai apie meilę Lietuvai“.

Ir štai bestebint tą rusiškai tarpusavyje bendraujančių Baltarusijos nacionalistų publiką, įdėmiai įsiklausiusią į lenkofiliškas scenines aistras, manyje po truputį brendo šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikmečio suvokimas ir vertinimas.

Beje, pats scenoje apdainuotas laikmetis, Lietuvos istoriografijoje (Dviejų tautų respublikos likvidavimas, prijungimas prie Rusijos Imperijos ir pirmieji lenkų separatistų maištai) neoficialiai, tačiau labai nedviprasmiškai, vadinamas tiesiog lenkmečiu.

Nereikia būti nei baisiu nacionalistu, nei visiškai abuoju kosmopolitu, kad įvertinus visus istorinius faktus ir aplinkybes, tektų nuliūdinti brolius baltarusius, taip entuziastingai priimančius Mickų Adomo kūrybinę veiklą ir jo disidentines politines pažiūras.

Taigi, neriam.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kaip ir kodėl Sovietų Sąjunga nugalėjo Tarybų Sąjungą

Užvakar, pasibaigus paskutiniajam egzaminui pirmosios sesijos po daugelio metų, susitikau su Dmitrijumi Glazkovu. Nežinantiems kas jis toks, pristatau – tai žmogus prieš ketverius metus išėjęs šaukti Vilniaus tyruose apie tai, kad yra tokia Koncepcija iš Didžiosios Ka, ir kad toji Koncepcija vadinasi Visuomenės Saugumo Koncepcija, ir kad jos paskirtis – išgelbėti žmoniją iš dabartinės vergovinės biblinės minios-elito koncepcijos gniaužtų…

Tai va, bekalbant su juo konceptualiomis temomis ir jų matricų projektavimu į Lietuvos žemelę padiskutavom ir apie internetinius tinklapius, skirtus nešti šviesą į lietuviško interneto tamsybes.

Jis pats įkūrė ir veda tinlapį http://visuomenessaugumas.eu. Kažkada aš tenai užsiregistravau ir pasisiūliau paadministrauti, bet po to užmečiau tą atsakingą veiklą. Užmečiau, nes suabejojau, ir tiesą sakant tebeabejoju tinklapio veikiančiu tokiu domenu ateitimi. Nes jo paskirtis – skleisti žymiai didesnę idėją, negu gali sutalpinti bile kokio krūtumo adresas su evro galūne .eu – gaunasi disonansas, neatitikimas tarp formos ir turinio, žodžiu stuporas.

Kaip bebūtų, bet visgi sutikau su Dmitrijaus pasiūlymu prisidėti prie konceptualios informacijos platinimo per šį tinklapį, kadangi nori nenori, reikia kreipti savo energija viena kryptimi, kad būtų bent kažkoks rezultatas.

Tačiau dabar aš norėjau užfiksuoti visiškai kitą momentą – bekalbant, kaip rusiški simboliai projektuojasi Lietuvoje ir kaip mes priimame ar atmetame rusiškus terminus, staiga aš supratau, kad mane be galo erzinantis Lietuvos istorijos darkytojų ir žydmasoniškų pokazuchinių rusofobų naudojamas paniekinantis terminas "Sovietų Sąjunga", vietoj normalaus ir oficialiai egzistavusio "Tarybų Sajunga" ir tikrųjų demonstruoja ne antirusiško mentaliteto pergalę, o lygiai atvirkščiai.

Mes sodinam gyvenimą! (Laukus saugančių miško juostų planas)
DU PASAULIAI – DU PLANAI
Jie sėja mirtį! (Karinių bazių planas)

Skaityti toliau

 

1 komentaras