Su gimtadieniu

Vietoj to, kad išpilti savo šešis kilogramus tulžies ant bergdžių intelektualių, masonių ir karjerenmacherių (ką vistiek kada nors greitu laiku padarysiu), noriu pasveikinti visus su gražia gimimo diena:

1879 metų gruodžio 21-tą dieną gimė Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, sceninis pseudonimas – Stalinas, partinis – Koba.

Šventosios, lygios apaštalams, kunigaikštienės Olgos šventykloje Strelnoje, prie Peterburgo,
atsirado ikona, vaizduojanti palaimintąją Matroną maskviškę, laiminančią Staliną mūšiui…
(Iegumenas [atitinka vyskupą] Eustachijus)

Ir nors, tikroji jo gimimo data skiriasi nuo oficialios, tačiau būtent šią datą buvęs seminaristas, nuoširdus bolševikas ir genialus politikas, puikiai išmanęs masoniškosios numerologijos kodus ir patepųjų žymėjimo įdagais procedūras, pasirinko savojo kovos už Teisingą Žmonių Pasaulį kelio pradžioje.

Nuo Senovės Egipto hierofantų laikų du skaičiai yra ypatingi ir vienu ar kitu pavidalu yra atkartojami praktiškai visose Globaliojo Prediktoriaus organizuojamų akcijų datose: “11” ir “12”. Jų klapčiukai – masoninės mandavoškės, perėmę tą mada dar pridėjo ir veidrodinį skaičių “atspindį”.

Josifas Visarionovičius – nežinia ar pats, ar paprotintas gudresnių pogrindžio kolegų, sąžiningai užsivilko šią kaukę – 12 mėnuo 21 diena rusišku stiliumi rašomi nuo galo kaip: 21.12.1879. Ką gali žinoti, gal tai ir padėjo suklaidinti masonų feiskontrolą ir padoriam žmogui prasiskverbti ten, kur galėjo patekti tik grynaveisliai ir grynaveislių statytiniai.

Tegu šias nelabai svarbias temas aiškinasi profesionalios akademinio mokslo prostitutės – taip vadinami, istorikai, o mudu, mano mielas Dienorašti, tiesiog ramiai ir kultūringai paminėsime šią didžią mūsų istorijos datą.

Beje, kas gali paneigti tikimybę, kad šįvakar Vilniuje šaudomi fejerverkai yra skirti ne Josifui Visarionovičiui?

O dabar – ŠVENTINIS MENIU: Skaityti toliau

 

1 komentaras

Серпом по яйцам arba žemės ir žemvaldžių klausimu

Kažkaip keista stebėti, kad žmonės masiškai pamiršta tokią dar atrodytų neseną istoriją ir vėl tvarkosi savo gyvenimus taip, kad po kurio laiko tektų tą gyvenimo sanklodą naikinti…

Juk jau buvo dvarai, buvo kumečiai, buvo buožės ir buvo dvarų naikinimas ir buožių išbuožinimas. Tai kokio velnio vėl žmogeliai veržiasi į naujus dvarponius? Ką, nori ant savo kailio patirti išbuožinimo linksmybes?

Jeigu mes nesugebėsim gyventi tarpusavyje kaip žmonės, dirbantys bendrą darbą – tuomet teks kaip šakalams draskytis dėl svetimų kaulų ir išėdų.

Nevaržomas žemės pardavimas – visiems, bet kam ir visų pirma užsienio spekuliantams – tai būtų tik dar vienas žingsnis tuo keliu, kuris galų gale atves mus prie “pažemintųjų ir engiamųjų” luomo suformavimo ir automatiškai – prie kvazivalstybės, sudarytos iš parazituojančios ant svetimo darbo, valdančiosios mažumos (arba šūdeličio) ir tos mažumos visa savo širdimi nekenčiančios, tačiau priverstos jai paklusti daugumos (protinio ir fizinio darbo liumpeno).

Kol mažuma sugebės kiršindama tą daugumą tarpusavyje, manipuliuodama informacija, formuodama ideologijas arba tieisiog atvirai represuodama užtikrinti savo valdžios stabilumą – tol viskas atrodys как в лучших домах Парижа [kaip žiedlapėliais nuklota], tačiau užteks menkutės intervencijos iš šono arba valingesnių pastangų iš vidaus – ir videoištraukoje pavaizduota praeitis pasikartos visu savo žiaurumu.

Deja, argi nutukėlis gali sustoti ėsti ir kišti į save maistą? Ne. Net jeigu jis ir kuo puikiausiai supranta, kad kol jis ėda kaip kiaulė – tol jie ir atrodys kaip kiaulė ir gyvens kaip galvijas.

Lygiai tas pats ir su mūsų neokapitalistasi, nuvorišais ir juos aptarnaujančia pedoliberastine “inteligentija” bei kūrybybos atstovais. Net jeigu kuris iš jų tarpo ir supranta, kad savo veikla jie patys sau statosi ešafotą – tačiau jie negali sustoti.

Kaip sakė (tiksliau rašė) pusiau žydas pusiau rusas Vladimiras Iljyčius Uljanovas: “Buržujai tokie godūs, kad jie mums parduos netgi ir virvę, su  kuria mes juos pakarsime.”

Žinojo dėdė ką sakė.


Na ir kaip jums gyventi kapitalizme?
140 metų nuo V.I. Lenino gimtadienio

 

Komentuoti

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Kai iš vakaro gerai ir drūtai išsituštini (žr., prieš tai buvusį įrašą), rytą jautiesi toks lengvas ir pakylėtas, kad savaime imasi ir eiliuojasi kas nors gražaus ir tyro, nuausto lietuviškais raštais… Štai man bevalgant kasdienine rytmetinę avižinę košę, kurios žmona davė man šiandien kaip buvo dabar visados ir per amžius, ir susieiliavo:

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut –
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

 

Komentuoti