Muzikinė pauzė: mūsų dainos – tau, Amerika!

Šio mėnesio muzikinis topas – vienareikšmiškai susideda iš dviejų gabalų:

1 – “Gudbai, Amerika.”

2 – “Amerika, durniaus nevolioki!”

Prošė velkam very slušatь:

1 – “Gudbai, Amerika”

 

Kuomet nutils visos dainos,
Kurių aš nežinau,
Tvankiame ore riktels
Paskutinysis popierinis garlaivėlis.

     Sudie, Amerika, ooo.
     Kur aš niekada ir nebuvau.
     Amžiams sudie,
     Paimki bandžią ir sugroki atsisveikinant -
     Lalai...

Man jau seniai per maži
Tavieji nutrinti džinsai.
Mus taip ilgai mokė
Mylėti tavo uždraustus vaisius!

     Sudie, Amerika, ooo.
     Kur aš niekad ir nebūsiu.
     Ar beišgirsiu dar dainą,
     Kurią suvisam prisiminčiau?
     Lalai...

Viso gero!

Skambant būtent šiai “Nautilus Pompilius” dainos melodijai per parolimdiados uždarymą (kovo 16-ąją, Krymo referendumo dieną) išėjo rusijos parolimpinė rinktinė.

Įsiklausykite į publikos reakciją, prasidėjus dainos akordams…

…ir dar:

 

2 – “Amerika, durniaus nevolioki”

 

Nevolioki durniaus, Amerika,
Degtinėlės še tau - sušalai,
Kas tas Sibiras, kas ta Aliaska - du krantai:
Pirtis, degtinė, armonika ir lašiša!

Nevolioki durniaus, Amerika,
Už jūrelių tikriausiai liūdi?
Kas tas Sibiras, kas ta Aliaska - du krantai:
Bobos, arkliai ir vienatvė kely!

. . .

Daug pas mus raudonos medžiagos -
Marškinius, bičiuliai, pasiūsime ir jums!
Ech, karūna, Rusijos imperijos,
Jekaterina, tu buvai neteisi.

Nevolioki durniaus Amerika,
Nenuskriausime, sakome tau,
Atiduoki žemelę Aliasačką.
Atiduoki gimtаją atgal!

Atiduoki gimtаją atgal!

Nevolioki durniaus Amerika,
Še veltinius, sušalai jau turbūt,
Kas tas Sibiras, kas ta Aliaska - du krantai:
Pirtis, degtinė, armonika ir lašiša!

Taip į areną išėjo Rusijos rinktinė per Olimpiados uždarymą:

O taip buvo Sevastopolyje, kovo 16-osios vakare po Krymo referendumo:

 

Na ir kaip čia neprisiminti: “Amerika – mums ne nurodymas!”

 

Groja, šoka ir pindosofilus trolina “Klajojantis Pantino orkestras”

 

Komentuoti

Tarybųsąjungofobija užkniso juodai!

Nežinau, kaip tau, mano mielas Dienorašti, tačiau mane, kaip beviltišką rusofilą jau baigia papjauti šita amžinųjų kolaborantų sukelta rusofobinė isterija, nutaikyta ne tik į šiandieną, ateitį, bet ir į bendrą mūsų broliškų Tautų praeitį. Imkite, dabar dar ir pasprinkite savo tulžimi propagandonistai nedadarytieji – iškelkite bylą Starikovui ir uždrauskite jo knygas Lietuvoje (o jos parduodamos!), kol nevėlu:

Porą dienų negalėjau net delfinariumo įsijungti – jau nuo antraščių pasidarydavo koktu. Net skaityti nieko nebereikia. Racionaliai vertinti ar kažkaip komentuoti tų išverstaskūrių verbalinius vėmalus – prilygtų dvasinei ir protinei asenizacijai.

Vietoj to, aš daug mieliau Tau, mano mielas Dienorašti, ir Tavo vienetiniams skaitytojams, išversiu ištrauką iš fašistinių Vermachto išgamų ir iubermenšų kovinių prisiminimų, demonstruojančių kaip propagandonistiniai mitai susiduria su tikrove ir kokios skaudžios tokio smegenų atstatymo į vietą būdo pasekmės.

✫ ✫ ✫

Apie tarybinius kareivius

Tarybiniai kariniai daliniai buvo ganėtinai skirtingi. Pasitaikydavo ir gerų, ir nepilnaverčių dalinių ir junginių. O apskritai, tiek rusų, tiek, beje, ir mūsų, kariniai daliniai buvo savo vadų veidrodis.

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 7

Sveiki atvykę į Debilolandiją! Arba Pindostaną. Arba Jobanų Atmatų Veislyną. Arba tiesiog JAV. Apie kinematografą

Labas, mano mielas Dienorašti.

Noriu tau pasiguosti. Kadaise, kai buvau jaunas ir durnas aš labai mėgau vaikščioti į kiną. Matyt, tai kruvinos ir okupanto sutryptos vaikystės trauma, kuomet netgi mūsų rajoncentryje buvo tikras kinoteatras ir vaikiškas bilietas į jį kainavo 10 ar 12 kapeikų. Palyginimui – tiek pat, kiek pigesnių ledų porcija, o vasarą, mūsų užengtiems tėvams kruvinas okupantas liepdavo nupirkti vaikiškus kinoteatro abonementus, kur bilieto kaina sumažėdavo iki kelių kapeikų. Todėl, mes vargšai užguiti okupuotos Lietuvos vaikai buvome priversti žiūrėti kiekvieną kruvinų okupantų cenzūros palaimintą filmą, jeigu jis nepažymėtas “Tik suaugusiems”.

Būtent šitaip kruvinas okupantas visose okupuotose teritorijose realizavo Vladimiro Iljyčiaus Lenino priesaką: “Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas.” (цитатник)


Netgi Adolfas Hitleris turėjo ko pasimokyti iš Vladimiro Uljanovo

Ir tai yra absoliučiai teisingas požiūrio taškas, kurio laikosi kiekvienas totalitaristinis režimas, nesvarbu kokioje pasaulio pusėje jis betryptų savo minkštasmegenę liaudį. Tačiau net ir tarp visų smegenų valdovų išsiskiria dvi šalys (kol buvo TSRS – jų buvo trys), kuriose Vladimiro Iljyčiaus žodžiai yra privesti iki maksimumo: tai Indija ir Jungtinės Amerikos Valstybės (manau, kad “žydų tautybės rusas” Anatolijus Vasermanas tiksliau išskleidžia abriaviatūrą “JAV”, negu įprasta mūsuose).

Apie Indijos kinematografą ir jo svarbą palaikant tūkstantmetę kastų segregaciją didžiausioje demokratinėje pasaulio valstybėje probėgšmais paaiškina akademikas Andrejus Fursovas ankstesniame mano įraše – paskaitos-seminaro videoklipe. Jeigu trumpai – visos Indijos kino žvaigždės, tai yra brahmannų kastos atstovai, o milijardui beraščių ir mažaraščių Indijos “litle pyplų” kinas yra vienintelis prieinamas intelektualinis produktas, skirtas numalšinanti bet kokias socialinio protesto užuomazgas jų infantiliose smegenyse. Bilietas į kinoteatrą Indijoje kainuoja tiek, kad patirti dvi valandas trunkančią spalvų ir muzikos nirvaną gali netgi 300 milijonų kelkraščiuose gyvenančių ir mintančių sėkmingesnės karmos atstovų išmestomis atliekomis šūdrų.

Taip, santykinė bilieto kaina Indijoje yra mažiausia pasaulyje, o kiekvienas stambus Bolivudo filmas – tai yra informacinis analgetikas, glušinantis tiksliai parinktus kastų targetgrupus.

Antroji šalis pagal santykinį bilietų pigumą yra, kaip jau supratote  – Jungtinės Amerikos Valstybės. Irgi nieko keisto. Pastoviai pisant savo gyventojams smegenis apie “demokratiją”, “laisvę”,  “žmogaus teisę rinktis” ir “amerikietišką svajonę” – reikia surasti būdą, kaip neleisti amerikietiškiesiems fufaikiniams, patikėjusiems propagandiniais lozungais, realizuoti savo realiame gyvenime šių “teisių”. Tam Holivudas išrado naują ideologiją – degradologiją.

Iš karto užbėgu už akių  – taip, amerikietiškas kinematografas kuria ir puikius filmus, tiek pramoginius, tiek meninius. Būtent tokius ir praleisdavo kruvino okupanto kruvina cenzūra į savo kruvinus tarybinius ekranus. Nė kiek neabejoju, kad tarybinis cenzorius uždėtų savo kruviną antspaudą: “ГОДИТСЯ” tiek ant Džeimso Kamerono “Avataro”, tiek ant kadaise  brolių, o dabar brolio ir psichikos invalido Vačiovskių “Matricos”, o paskutinįjį Kventino Tarantino pseudoistorinį filmą “Nugrandinintas Džango” apskritai lieptų savo kruviniems mokytojams rodyti per istorijos pamokas, einant temą apie Šiaurės Amerikos civilizavimą ir europietiškų vertybių joje diegimą.

Bet štai ankstesnysis Tarantino darbas – “Bulvarinis skaitalas”, neabejotinai liktų prieinamas tik siauram specialistų ratui – kino kritikams, partinei nomenklatūrai ir propagandos darbuotojams, ir gulėtų jis tamsioje fondų lentynoje skyriuje “Narkotikų ir kriminalo populiarinimas”. Nes būtent tai ir yra tikroji “Bulvarinio skaitalo” paskirtis ir priežastis, dėl kurios tūlas Kventinas gavo pinigų savo fantazijoms kinematografuoti.

Kalbėti apie JAV vykdomą narkotizacijos politiką – nematau dabar prasmės, nes mano protingieji eksliuzyviniai dienoraščio skaitytojai, patys turėtų tą puikiai suprasti, net ir be tokių anglosaksų ir amerikofilų kaip pavyzdžiui Džono Kolemano knygų arba tūlo kreacionisto Kento Hovindo evoliucionuojančios degradacijos analizų. Tai yra labai įdomi, skaudi ir plati tema, susiejanti taip  vadinamųjų “Naujųjų amžių” (ir netgi, dar tik jų ištakų) laikmetį su mūsų išgyvenama globalia šiandieną, betgi aš norėjau viso labo tik konstatuoti vieną man širdį draskantį momentą. O būtent  – amerikietiškojo kinematografo  išsigimimą dėsningą progresą.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

“Mūsų klasė” 2 – atsakymas į komentarą

Pradėjau rašyti atsakymą į gerbiamo Anonimuso komentarą, prie mano prosttrauminio postspektaklinio įrašo, tačiau iš neturėjimo kas veikti taip išsikerojau, kad tenka iškelti atskiru įrašu.

Anonimusas:

Suprantu, kad šis rašinys yra tarsi reakcija į provokatyvų spektaklį, kuris ištisai narsto nacionalinius vidurius. Nesutinku, kad svetimtautis negali skverbtis į mūsų istoriją, taip pat nemanau, kad menininkas negali hiperbolizuoti. Kitą verus suprantu ir šitokią recenzento reakciją, nes mano galva darbas yra per daug referatyvus ir didaktiškas. Neaišku, kokia yra menininkės žinutė be to, kas jau tūkstantį kartų girdėta publicistikoje… Man atrodo, kad koja pakiša pati medžiaga. Akivaizdu, kad pjesė yra labai silpna. Perkėlus lenkų žiaurumus į mūsų aplinką automatiškai niekas neišsisprendžia. Reikėjo kažkaip atsisakyti aiškios kodifikacijos, įkyrėjusio moralizavimo.. Gali būti, kad režisierė tai ir padaro antram veiksme, kurio dėl asmeninių priežasčių nemačiau. [Anonimuso komentaro tęsinys, parašytas Snukiaknygėje:] Bet kuriuo atveju papeikti norisi ne ją, o teatro meno vadovą, kad į sceną pateko silpnas kūrinys. Nacionalinis teatras nėra adekvati vieta Naujosios dramos akcijai, kuriai galioja kiti kriterijai. Ten toks kūrinys būtų pats tas, čia jis tik atskleidžia bergždžią savo sąrangą. Ir tai nepaisant gana sėkmingos vizualikos. Taigi kūrėjai gal ir laimėjo statydami šią pjesę, valstybės teatras abejoju, o žiūrovams bus tiesiog nuobodu net jei juos žadins visi įmanomi politkorektorių varpai…

Atsakymas:

Na, gerbiamasis komentatorius, neteisingai mane pervertina – aš ne recenzentas, o paprastas žiūrovas, dėl šeimyninių aplinkybių priverstas teatre lankytis dažniau, negu derėtų, todėl ir tai ką čia teko perskaityti – viso labo asmeninė žiūrovo nuomonė, surašyta asmeniniame internetiniame dienoraštyje, skirta asmeniniam naudojimui – pasiskaitymui senatvėje, koks kadaise aš jaunas durnas ir naivus buvau.

Didžiausias džiaugsmas būtų, kad mano rašliavas apie teatrą, skaitytų būtent tokie patys paprasti žiūrovai, o ne PROFESIONALŪS teatralai – juk tam jie turi savo PROFESIONALIUS teatro kritikus, PROFESIONALIUS recenzentus ir PROFESIONALIUS šiknalaižius, kurie net didžiausiame šūde įžvelgs “racionalumo grūdą”.

Aš gi su savo diletantiškomis žiniomis ir teatro specifikos neišmanymu esu viso labo meninio produkto vartotojas – tai yra tas, kuriam deivės ir pusdieviai nuo Olimpo debesų barsto savo kūrybos trupinius ir kuris susijaudinęs iki apsimyžimo laukia kol aukštieji padangių gyventojai atvers burną ir padovanos Pasauliui dar vieną savo neįkainojamą žodį.

Tiesa, ką aš vėliau su tuo žodžiu darau ir kaip aš jį suprantu – tai jau nebe tų susišniojusių dievybių reikalas.


Alfas ryjantis ne savo katinuką… Mrrr-miau!

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

“Mūsų klasė” – ne mūsų vaikams. Klausimai – atsakymai.

Iš karto noriu pasveikinti visus užengtus Vilniaus krašto lenkus, iš kurių kruvinasis tarybinis okupantas išplėšė jųjų Otčyzną ir padalino ją tarp chamų litvinų ir chamų baltarusių, o taip pat visus du tūkstančius vis dar tebegyvenančių Lietuvoje ir viltingai tebelaukiančių 130 milijonų litų pervedimo žydų.

PAGALIAU!

Pagaliau Lietuvoje atkurti ir į vieną sujungti “Polski teater Wilenski” ir “Geto-Teater”! Apmaudu tik, kad skubėdamas kuo greičiau nudžiuginti nekantraujančius žiūrovus savo pirmąja premjera, “Nacionalinis lenkų-žydų dramos teatras” nespėjo pasikeisti iškabos.

Nors, kadangi aš žiūrėjau ne tikrą premjerą, o priešpremjerinį pragoną, tskant ir škia, generalinę repeticiją su bilietais ir pakvietimais, reikia tikėtis iki šeštadienio-šabato, kai bus rodoma tikroji košerinė premjera, teatro administracija pagaliau pabaigs atstatinėti istorinę teisybę šiame Dievo apleistame kampelyje, ir ant teatro fasado žiūrovus pasitiks užrašas gimtosiomis jidiš ir pšechiš kalbomis.

Jeigu dar nesupratote, šį sezoną mane jau trečią kartą pasiuntė TEN, kur aš nuėjau. Ir kaip sakė neklystanti liaudies išmintis – trečias kartas nemelavo: pataikiau NE TEN. Tai yra, pakliuvau ten, kur manęs neturėjo būti, nes spektaklis “Mūsų klasė” skirtas labai konkretiems žiūrovams: lenkams (bei manantiems, kad jie yra lenkai), žydams (nesvarbu, ką apie save manantiems) ir galiausiai, visiems tiems kas nekenčia rusų labiau negu lenkų ir žydų kartu sudėjus.

Kadangi nei prie vienos iš šių trijų Lietuvos gyventojų kategorijų savęs priskirti negaliu, turėčiau ties šia pastraipa ir pabaigti savo įspūdžių aprašinėjimą bei susirasti kokį prasmingesnį užsiėmimą – pvz., paveizėti “Forsažą 6” arba pažaisti unikalų brolių baltarusių žaidimą “Worl of Tanks“.

Bet, kadangi šeštasis forsažas yra šešis kartus debiliškesnis negu pirmas, kuris ir šiaip buvo skirtas spuoguotiems Made in USA idiotams, o baltarusiškus virtualius tankiukus aš jau kadais ištryniau iš savo kompo, niekuo negaliu sau padėti – teks pabandyti atsakyti į tuos klausimus, kurie man kilo savo užpakaliu betrinant svetimo krėslo pliušą svetimo teatro salėje žiūrint į svetimos režisierės režisuotą svetimą spektaklį pagal svetimo dramaturgo svetimą pjesę.

Musu_Klase_01

Jana Gradauskienė aka Yana Ross,
gastroliuojanti režisierė dosniai žarstanti Vilniaus miestelio paršams savo perlus…

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 10

Su Pergalės diena!

Taip ir nepakilo ranka aprašinėti savo trumpo apsilankymo broliškoje Baltarusijoje – matyt, intuityviai stengiuosi išvengti moralinės traumos… Mielas mano Dienorašti, tu net neįsivaizduoji, kaip slogiai pasijutau Vilniaus autobusų stotyje išlipęs iš Gomelio autobusų parko autobuso važinėjančio maršrutu “Gomelis-Minskas-Vilnius”.

Visa laimė, kad tuo metu nuo Gėlių gatvės buvo nuvaikytos prostitutės, dirbančios su III-iojo policijos komisariato stogu, nes pamatęs tas kurvas beramstančias debiloidinį automobilių stovėjimo mokesčio aparatą prie antkapinių paminklo kromelio, tikriausiai būčiau vilku užkaukęs.


Neskriauskite stoties gatvinių mandavoškių – jas saugo Įstatymo sargiai!

O dabar, kaip tikras ruso-sovieto-tarybo-komuno-filas pajutau nenumaldomą norą pamitinguoti Pergalės dienos proga. Norėdamas sužinoti, kur ir kada galima bus įsilieti į šį šventą ritualą atliekančiųjų egregorių, atsiverčiau Lietuvos presstitutinių organų autoritetus ir štai pirmosios pagrindinių smegenopisos institucijų antraštės:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Piratų partijos diskusijos Nr. 2

Iš Lietuvos Piratų Partijos gūglo grupės susirašinėjimo (https://groups.google.com/forum/?fromgroups#!forum/piratupartija)

2012 m. rugsėjis 9 d. 22:32, Aidis Stukas rašė:

Sveiki,
Puikiai ir energingai pradėjome. Pratęskime?
Žinau, jog daugeliui mūsų klausimai atrodo nepakankamai tikslūs ar net ydingai suformuluoti.
Pakritikuokime klausimus, su saiku.Tačiau pabandykime, kiek įmanoma, atsakyti į pačius klausimus.
Šios dienos debatų klausimai.

  1. Kas svarbiau – demokratija Baltarusijoje ar baltarusių kroviniai per Klaipėdą?
  2. Ar didinsite finansavimą gynybai jau kitąmet?
  3. Kaip pagerinti santykius su Lenkija? Trys konkretūs žingsniai
  4. Ar pritartumėte Jungtinių Europos Valstijų modeliui, dar daugiau galių perduodant Briuseliui?
  5. Kokias grėsmes Rusija kelia Lietuvai? Apibūdinkite būsimus santykius

Kadangi per keturias dienas niekas taip ir neatsiliepė į naują Aidžio bandymą išprovokuoti diskusiją, teks vėl man savo marazmais (kaip išsireiškė tūlas bendrapartietis) drumsti tyrą Lietuvos piratų padangę.

 

Komentuoti

Giunteris Grasas ir žydai – meilė nuo pirmojo posmo

Didžiausias Vokietijos dienraštis “Ziuddoičen ceitung” [“Süddeutschen Zeitung“] šių metų balandžio 4-ą dieną leido sau publikuoti vieną neypatingai poetišką Giunterio Graso eilėraštį “Tai kas turi būti pasakyta” [“Was gesagt werden muss“]. Efektas buvo toks, kokio matyt buvo galima tikėtis – Izraelis tapo trečioji šalis po amžiną atilsį VDR bei Birmos (Mjanmos), į kurią rašytojui buvo uždrausta įvažiuoti. Maža to – smarvė pasklido per visas “civilizuotojo pasaulio” medijas, kaip labai teisingai pastebėjo Tautos išmintis – nejudink šūdo, nes smirdės. Pasirodo – akurat.

Šią istoriją aš prisiminiau vakar, Naktiniuose skaitymuose, kai jų pradžioje vedantysis pagarsino perspėjimą po galimai pasigirsiančių nacistinių šūkių iškart išjungti mikrofoną. Mane tai taip prajuokino ir poetiškai nuteikė, kad nesusilaikiau ir išsiliejau ant niekuo dėto, kad jis yra toks rasistiškai baltas, popieriaus:

Eilėraštis apie Giunterį Grasą ir žydus

Giunteris Grasas pasakė, kad žydai neteisūs,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad daugiau nebegalima tylėti,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad spekuliuoti istorija – gėda,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad pasaulis labai sudėtingas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad Izraelis turi atominį ginklą,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad liejamas kraujas neturi tautybės,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad jis irgi yra atsakingas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad prieš mirtį jis bus sąžiningas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas … fašistas.


Šiemetinė velykinė eisena Frakfurte.

 

Komentuoti

Infokaras – tai dviejų šūdų susiliejimas į vieną KONTRAGAVNOVENŠČINĄ

Niekaip nepritraukė rankos parašyti ant karštųjų, tačiau dabar galima bus į vieną įrašą sudėti daug daug daug vaizdinės medžiagos.

Pradėsiu nuo vieno paskutiniųjų rusiško interneto topų – balandžio 4-iąją pasaulis sužinojo apie tikriausią stebuklą: visos Rusios metropolitui Kirilkai susitikinėjant su justicijos ministru fotoreporteriui pavyo užfiksuoti neįtikėtiną dematerializacijos faktą:

Kaip pastebėjo milijonai susijaudinusių interneto pravoslavų – nors ant šventojo rankos laikrodžio, kainuojančio nuo 28.000 iki 36.000 dolerių, nebeliko, tačiau laikrodžio atspindys toliau tiksi ir padeda nepamiršti sielų ganytojui apie artėjantį Paskutiniojo Teismo Dienos momentą…

Visas šis reikalas turi dvi puses RIMTĄJĄ, kuri bus aprašyta žemiau, ir LINKSMĄJĄ, kuri prasideda čia:

Dvi sekundės iki stebuklo

Jau po dviejų dienų pravoslaviškoji inkvizicija konstatavo ir informavo visuomenę, kad stebuklo autorius yra pačios patriarchijos dyzikė iki šiol visomis įmanomomis priemonėmis valiusi nuodėmes nuo Metropolito Kirilkos kūno ir dvasios. Dar po dviejų dienų praleistų požemiuose, dyzikė prisipažino, kad laikrodžio atspindžio ji neretušavo tyčia, taip keršydama Kirilkai už jo pasiryžimą negailestingai susidoroti su “Maištaujančios pizdos” agitbrigada…

Skaityti toliau

 

1 komentaras

Sakote, ideologiškai teisingas smurtas – tai ne smurtas, o maištas? Gal eikit…

Kiekvieną kartą, kai po beinternetinio savaitgalio grįžtu iš kaimo, Mordaknygė mane pradžiugina susikaupusiu infodumblu. Štai ir šį vakarą – du nuostabūs vienas paskui kitą einantys paveiksliukai.

Pirmajame Lietuvėlės antifašiukai siaubėjasi ir seilėjasi Lietuvėlės fašiukų propagandiniais vizualais, demonstruojančiais bbž ką – gal kovos prieš gatvės chuliganus pozas?

O štai koks žodingas iš karto po to sekęs vizualas – tai jau ištikimųjų antifašiukų kovos (ar antikovos?) sėbrų – anarcholibertarijiečių kūrybybos vaisus:

Skaityti toliau

 

1 komentaras