Kaip atrodo į kampą įvaryti oficioziniai propagandistai – Lietuvos ryto atvejis (beviltiškas)

Šių metų balandžio 1-oji, kurioje natūraliai dominavo “RUSAI PUOLA” ir “VSD MUS GINA” temos padovanojo ir man šį bei tą smagaus.

Laurynas Ragelskis - Už Lietuvą prieš uzurpatoriusLaurynas Ragelskis – pro “Lietuvos ryto” fotografo objektyvą

Pusantro mėnesio stenėjusi, stanginusis ir spaudusi iš savęs “Lietuvos ryto” darbuotoja (dėl jos pareigų aš nesu tikras) Evelina Valiuškevičiūtė pagaliau pagimdė savęs ir savo talento vertą interviu su manimi tekstą. Tiksliau, mūsų pokalbio pagrindu sukūrė Neries vamzdžio vertą verbalinę instaliaciją, tinkamą nebent nelabai išrankių asmenų pažvengimui šios smagios dienos proga.

Buvo taip: LDiena.lt interviu LRytui.lt, kurio oficiozas niekada neišdrįs publikuoti

Evelinai Valiuškevičiūtei ir Ko pavyko šitaip: Lietuvos vatniko svajonė – išsivanoti su Vladimiru Putinu

Nuoširdžiai dėkoju šiai, pasiaukojančiai savo akcinės bendrovės akcininkų labui triūsiančiai merginai, nes tik jos dėka aš galėjau iš arti pamatyti, kaip gimsta GENIALŪS evrostandartus atitinkančios žurnalistikos šedevrai.

Kaip sakant – kol pats nepauostysi, tol nepatikėsi.

Dabar tikiu.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

LDiena.lt interviu LRytui.lt, kurio oficiozas neišdrįso publikuoti, kol neperdarė į rudos spalvos daiktą

Ta proga, kad Šūdrytis pagaliau sukompiliavo interviu su manimi iki jam tinkamo rudos ir neskaniai kvepiančios konsistencijos formato, perpublikuoju ir  čia savo pokalbį su lietuviškos žurnalistikos etalono darbuotoja…

Kuri neišdrįso po publikacija Lryte.lt pasirašyti savo pavarde – paskaitę jų versiją (“Lietuvos vatniko svajonė – išsivanoti su Vladimiru Putinu“) ir palyginę su pilnu tekstu, suprasite kodėl…

LDiena.lt tinklapio įkūrėjas Laurynas Ragelskis kalbasi su LRytas.lt portalo žurnaliste Evelina Valiuškevičiūte.

Pokalbis įvyko po to, kai gerbiama žurnalistė savo žiniasklaidos priemonėje publikavo propagandistinį straispnį “Virtualus separatizmas gamina Lietuvos išdavikus“. Straipsnyje, kuriame bandoma apšmeižti visus profašistinės uzurpatorių klikos oponentus “tėvynės išdavikais”, buvo paminėta ir LDiena.lt.

Ta proga žurnalistei buvo pasiūlyta pasikalbėti apie LDieną.lt realybėje. Interviu įvyko, tačiau akivaizdu – jis neįsipaišo į LRyto.lt rėmus, todėl oficiozas geriau jums dar kartą papasakos apie kokios nors senos elitarinės prostitutės naujus silikoninius papus…

Užtat LDiena.lt visada pasiūlys savo skaitytojams tik pačius geriausius infopatiekalus šioje ašarų pakalnėje, vardu Lietuva (tingintiems klausytis, bet netingintiems skaityti – tekstinė pokalbio versija yra žemiau):

Interviu aptvarkytas – išmestos beprasmės vietos, nukarpytas brokas ir panašiai. Temos paliestos pokalbyje (nuorodos atidaro jutūbės tinklapį): Skaityti toliau

 

Komentuoti

Lietuvos patriotizmo pamokos Baltarusijos Profsąjungų rūmuose

Prieš aprašant savo skausmingus potyrius kruvinojo Lukašenkos režimo užengtame Minske, privalau peržergti per dar vieną su teatru susijusią temą.

Mano mylima ir gerbiama režisierė Ramunė Kudzmanaitė Minske privataus teatro „Teatras Č“ [„Театр Ч“] užsakymu pastatė spektaklį pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Baltarusiškas spektaklio pavadinimas „Dziady“ [„Дзяды“]. Įdomiausia, kad būtent taip į šlovingąją baltųjų rusų kalbą verčiamos „Vėlinės“, o tiksliau, ikižydkrikščioniškos „Ilgės“, ir būtent su tokiais transparantais kiekvienais metais už demokratizatorių ir civilizatorių pinigus Minsko prospektais pagerbdami stalinizmo represijų aukas marširuoja Lukašenkos režimo užengtieji gudai, nesitaikstantys su tarybine maskolių okupacija ir reikalaujantys pakeisti gegužės pirmosios demonstracijas Minske į eurosojūzinius pederastų maršus.

Jie svajoja apie tai, kada gi pagaliau galės paimti vaivorykštinės vėliavos kotą į savo rankas
ir pasijus laisvais europiečiais…

„Teatrui Č“ vadovauja Baltarusijos patriotas Andrejus Čiornas, beje, gimęs Panevėžyje. Tai prodiuseris-privatininkas iš abiejų didžiųjų „P“, organizuojantis garsiausių Maskvos ir Piterio teatrų gastroles į savo nuo centro atitolusią Tėvynę. Spektaklis „Dziady“ – tai pirmasis rimtas, savarankiškas jo kompanijos projektas, o normalia žmonių kalba kalbant – spektaklis. Visiškas Made by BY produktas.

 

Mylėdamas Lietuvos teatrą ir puikiai žinodamas savo gimtojo Baltarusijos teatrinio pasaulėlio lygį, Čiornas specialiai pasikvietė Lietuvos režisierę Ramunę Kudzmanaitę, Lietuvos scenografą Marijų Jacovskį, Lietuvos kostiumų dailininkę Nadeždą Gultiajevą (kurios vardą baltarusiškoje programėlės versijoje meiliai pakeitė į Nadzieja) ir Lietuvos kompozitorių Faustą Latėną. Kadangi pagrindinis Minsko teatras – Jano Kupalos vardo – tuo metu buvo restauruojamas, spektalis pastatytas antroje pagal prestižą Minsko salėje – Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.

Salė tiesiog nuostabi – erdvi stalininė architektūra, saikingas dekoras, balkonai trimis aukštais, parteris estetiškai ir ergonomiškai suskaidytas praėjimais, scena įrėminta arka, primenančia pravoslavų cerkvės navą… Tiesiog šventė sielai ir akims! Na ir žinoma, pats spektaklis yra vertas tokios scenos ir šlovina Lietuvos teatro vardą mūsų brolių baltarusių žemėse.

Tačiau aš gi visiškai nesiruošiau dalintis savo diletantiškais pastebėjimais apie spektaklį, kurį teko žiūrėti valstybinę baltarusių kalba, be rusiškų titrų ir be vertimo… Taip kad buvau priverstas veiksmą skaityti iš aktorių mimikos bei iš žiūrovų reakcijos, kadangi netgi mūsų nutautėjusių Vilniaus tuteišių kalbą suprantu daug geriau negu savo sabrų baltarusišką movą.

Šiame įraše norėjau vietoj plataus ir kūrybiško teatro vandenyno pasinerti į siaurą politikos ir istorijos eketę ir pasvarstyti apie Mickų Adomą bei apie jo vietą mano Tautos kultūroje. Būtent  tokį norą sukėlė šis spektaklis, pedalizuojantis antirusišką jotvingių ir kitų surusėjusių lietuvių genčių nacionalizmą.

Spektaklio kūrėjai, gilinęsi į kultūrines, istorines ir politines „Dziadų“ aplinkybes, kaip idėjinę spektaklio ašį pasirinko teiginį, kad „Adomas Mickevičius – tai baltarusių poetas, kuris rašė lenkiškai apie meilę Lietuvai“.

Ir štai bestebint tą rusiškai tarpusavyje bendraujančių Baltarusijos nacionalistų publiką, įdėmiai įsiklausiusią į lenkofiliškas scenines aistras, manyje po truputį brendo šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikmečio suvokimas ir vertinimas.

Beje, pats scenoje apdainuotas laikmetis, Lietuvos istoriografijoje (Dviejų tautų respublikos likvidavimas, prijungimas prie Rusijos Imperijos ir pirmieji lenkų separatistų maištai) neoficialiai, tačiau labai nedviprasmiškai, vadinamas tiesiog lenkmečiu.

Nereikia būti nei baisiu nacionalistu, nei visiškai abuoju kosmopolitu, kad įvertinus visus istorinius faktus ir aplinkybes, tektų nuliūdinti brolius baltarusius, taip entuziastingai priimančius Mickų Adomo kūrybinę veiklą ir jo disidentines politines pažiūras.

Taigi, neriam.

Skaityti toliau

 

Komentuoti