“Eugenijus Oneginas” – ne apie spektaklį

Aš esu ramus dėl mūsų ateities. Ramus, nes žinau, kokių spektaklių premjeras laisvu nuo kruvinų okupacinių planų rezgimo laiku žiūri mūsų brolių rusų Didysis Vadas, alzo knovn az kruvinasis kagėbistas Vladimiras Vladimirovičius Putinas (просто Володя).

Jis nežiūri, kaip nuo scenos žiūrovams ant galvų perkeltine ir tiesiogine prasme šika šiuolaikiniai šikt-pist-myžt-moderninio meno atstovai. Jam netenka po spektaklio jaustis idiotu salėje ir atsikeršijant idiotams scenoje šaukti “Bravo”. Jis neprivalo šaltu tirono ir diktatoriaus žvilgsniu stebėti kaip prakaituodamas ir pasibezdėdamas atidirbinėja projektines babkes “Pchechiš-jidiš Teater Narodowy” svetimos tam teatrui Tautos pagrindinėje ir reprezentacinėje scenoje. Galiausiai, jam netenka vertinti, kaip sėkmingai sociumo akivaizdoje yra sprendžiamos seksualinių deviacijų keliamos problemos, kurias atsisako spręsti šiuolaikinė humanoidinė-žmogteisistinė-pedoliberastinė psichiatrija.

Vladimiras Vladimirovičius žiūri gerų spektaklių premjeras. O tai reiškia, kad jo siela yra maitinama TIKROMIS vertybėmis. O tai reiškia, kad ir tos sielos duodami vaisiai bus kitokie, negu tų, kas vietoj tyro kūrybos šaltinio yra priverstas gerti … (įsivaizduokime, kiekvienas pagal save – man asmeniškai, buvo pernelyg neskanu parašyti).

Puikus videopristatymas pristatantis kuo šįmet maitinamas Putinas ir kuo buvo pamaloninti Lietuvos gyventojai, tame tarpe ir aš:

Kaip prieš porą mėnesių jaučiausi svetimas ir nereikalingas, ne savo vietoje sėdintis veizėtojas golokaustomacherių prožekte “Naša klasa – delo nevaše“, taip lygiai atvirkščiai nuo pirmos iki paskutinės minutės mane įtraukė ta su begaline meile, atsidavimu ir džiaugsmu perduodama didžiojo rusų ir etiopų poeto-pranašo-filosofo Aleksandro Sergejevičiaus Puškino [просто Саша] romano eilėse istorija.

Koks neįtikėtinas kontrastas: tarp savimi patenkintų, susireikšminusių, susidievinusių Evrožopos užkampio aktoriūkščių, režisoriūkščių ir kompozitoriūkščių (mūsų scenografus šitaip apibendrintai prie visų -iūkščių negaliu priskirti – jie atskira ir daugiau pagarbos verta tema) ir tarp trys su pusę valandos scenoje ariančių ir save Žiūrovams atiduodančių Aktorių!

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

“Mūsų klasė” 2 – atsakymas į komentarą

Pradėjau rašyti atsakymą į gerbiamo Anonimuso komentarą, prie mano prosttrauminio postspektaklinio įrašo, tačiau iš neturėjimo kas veikti taip išsikerojau, kad tenka iškelti atskiru įrašu.

Anonimusas:

Suprantu, kad šis rašinys yra tarsi reakcija į provokatyvų spektaklį, kuris ištisai narsto nacionalinius vidurius. Nesutinku, kad svetimtautis negali skverbtis į mūsų istoriją, taip pat nemanau, kad menininkas negali hiperbolizuoti. Kitą verus suprantu ir šitokią recenzento reakciją, nes mano galva darbas yra per daug referatyvus ir didaktiškas. Neaišku, kokia yra menininkės žinutė be to, kas jau tūkstantį kartų girdėta publicistikoje… Man atrodo, kad koja pakiša pati medžiaga. Akivaizdu, kad pjesė yra labai silpna. Perkėlus lenkų žiaurumus į mūsų aplinką automatiškai niekas neišsisprendžia. Reikėjo kažkaip atsisakyti aiškios kodifikacijos, įkyrėjusio moralizavimo.. Gali būti, kad režisierė tai ir padaro antram veiksme, kurio dėl asmeninių priežasčių nemačiau. [Anonimuso komentaro tęsinys, parašytas Snukiaknygėje:] Bet kuriuo atveju papeikti norisi ne ją, o teatro meno vadovą, kad į sceną pateko silpnas kūrinys. Nacionalinis teatras nėra adekvati vieta Naujosios dramos akcijai, kuriai galioja kiti kriterijai. Ten toks kūrinys būtų pats tas, čia jis tik atskleidžia bergždžią savo sąrangą. Ir tai nepaisant gana sėkmingos vizualikos. Taigi kūrėjai gal ir laimėjo statydami šią pjesę, valstybės teatras abejoju, o žiūrovams bus tiesiog nuobodu net jei juos žadins visi įmanomi politkorektorių varpai…

Atsakymas:

Na, gerbiamasis komentatorius, neteisingai mane pervertina – aš ne recenzentas, o paprastas žiūrovas, dėl šeimyninių aplinkybių priverstas teatre lankytis dažniau, negu derėtų, todėl ir tai ką čia teko perskaityti – viso labo asmeninė žiūrovo nuomonė, surašyta asmeniniame internetiniame dienoraštyje, skirta asmeniniam naudojimui – pasiskaitymui senatvėje, koks kadaise aš jaunas durnas ir naivus buvau.

Didžiausias džiaugsmas būtų, kad mano rašliavas apie teatrą, skaitytų būtent tokie patys paprasti žiūrovai, o ne PROFESIONALŪS teatralai – juk tam jie turi savo PROFESIONALIUS teatro kritikus, PROFESIONALIUS recenzentus ir PROFESIONALIUS šiknalaižius, kurie net didžiausiame šūde įžvelgs “racionalumo grūdą”.

Aš gi su savo diletantiškomis žiniomis ir teatro specifikos neišmanymu esu viso labo meninio produkto vartotojas – tai yra tas, kuriam deivės ir pusdieviai nuo Olimpo debesų barsto savo kūrybos trupinius ir kuris susijaudinęs iki apsimyžimo laukia kol aukštieji padangių gyventojai atvers burną ir padovanos Pasauliui dar vieną savo neįkainojamą žodį.

Tiesa, ką aš vėliau su tuo žodžiu darau ir kaip aš jį suprantu – tai jau nebe tų susišniojusių dievybių reikalas.


Alfas ryjantis ne savo katinuką… Mrrr-miau!

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

“Mūsų klasė” – ne mūsų vaikams. Klausimai – atsakymai.

Iš karto noriu pasveikinti visus užengtus Vilniaus krašto lenkus, iš kurių kruvinasis tarybinis okupantas išplėšė jųjų Otčyzną ir padalino ją tarp chamų litvinų ir chamų baltarusių, o taip pat visus du tūkstančius vis dar tebegyvenančių Lietuvoje ir viltingai tebelaukiančių 130 milijonų litų pervedimo žydų.

PAGALIAU!

Pagaliau Lietuvoje atkurti ir į vieną sujungti “Polski teater Wilenski” ir “Geto-Teater”! Apmaudu tik, kad skubėdamas kuo greičiau nudžiuginti nekantraujančius žiūrovus savo pirmąja premjera, “Nacionalinis lenkų-žydų dramos teatras” nespėjo pasikeisti iškabos.

Nors, kadangi aš žiūrėjau ne tikrą premjerą, o priešpremjerinį pragoną, tskant ir škia, generalinę repeticiją su bilietais ir pakvietimais, reikia tikėtis iki šeštadienio-šabato, kai bus rodoma tikroji košerinė premjera, teatro administracija pagaliau pabaigs atstatinėti istorinę teisybę šiame Dievo apleistame kampelyje, ir ant teatro fasado žiūrovus pasitiks užrašas gimtosiomis jidiš ir pšechiš kalbomis.

Jeigu dar nesupratote, šį sezoną mane jau trečią kartą pasiuntė TEN, kur aš nuėjau. Ir kaip sakė neklystanti liaudies išmintis – trečias kartas nemelavo: pataikiau NE TEN. Tai yra, pakliuvau ten, kur manęs neturėjo būti, nes spektaklis “Mūsų klasė” skirtas labai konkretiems žiūrovams: lenkams (bei manantiems, kad jie yra lenkai), žydams (nesvarbu, ką apie save manantiems) ir galiausiai, visiems tiems kas nekenčia rusų labiau negu lenkų ir žydų kartu sudėjus.

Kadangi nei prie vienos iš šių trijų Lietuvos gyventojų kategorijų savęs priskirti negaliu, turėčiau ties šia pastraipa ir pabaigti savo įspūdžių aprašinėjimą bei susirasti kokį prasmingesnį užsiėmimą – pvz., paveizėti “Forsažą 6” arba pažaisti unikalų brolių baltarusių žaidimą “Worl of Tanks“.

Bet, kadangi šeštasis forsažas yra šešis kartus debiliškesnis negu pirmas, kuris ir šiaip buvo skirtas spuoguotiems Made in USA idiotams, o baltarusiškus virtualius tankiukus aš jau kadais ištryniau iš savo kompo, niekuo negaliu sau padėti – teks pabandyti atsakyti į tuos klausimus, kurie man kilo savo užpakaliu betrinant svetimo krėslo pliušą svetimo teatro salėje žiūrint į svetimos režisierės režisuotą svetimą spektaklį pagal svetimo dramaturgo svetimą pjesę.

Musu_Klase_01

Jana Gradauskienė aka Yana Ross,
gastroliuojanti režisierė dosniai žarstanti Vilniaus miestelio paršams savo perlus…

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 10

“…teatras turi būti įvairus ir visoks, išskyrus nuobodų…” – pats save diagnozavo režisierius C. Graužinis

Karts nuo karto mane išveda į teatrą. Ir beveik po kiekvieno tokio karto man kyla begalinis noras grįžus po pavedžiojimo sėsti prie kompo ir išsilieti. Tačiau prisėdęs prie kompo kažkaip visada atrandu rimtesnių užsiėmimų – pavyzdžiui, pasiskaityti delfinariumo komentarus apie tai kaip Tauta vertina NATO fašistų vykdomą barbarų civilizatorinimo misiją, pasižiūrėti ką naujo antioranžiniame Rusijos fronte nuveikė Nikolajus Starikovas arba kokią gyvenimo išmintį pasauliui paskleidė kobistai

Be to aš puikiai iš savo patirties pamenu, kaip diletantiškai, lyginant su profesionalių teatrologų recenzijomis, atrodo tokio kaip aš žiūrovo bandymai išsireikšti apie spektaklį…

Bet šį kartą nesusilaikysiu. Ir nebesilaikysiu jokį kitą kartą – nes galų gale, spektakliai juk rodomi visų pirma publikai ir todėl pati publika privalo duoti atkirtį tiems, kurie už savo pastangas reikalauja iš publikos pinigų.

Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje.

Skaityti toliau

 

1 komentaras