Muzikinė pauzė: mūsų dainos – tau, Amerika!

Šio mėnesio muzikinis topas – vienareikšmiškai susideda iš dviejų gabalų:

1 – “Gudbai, Amerika.”

2 – “Amerika, durniaus nevolioki!”

Prošė velkam very slušatь:

1 – “Gudbai, Amerika”

 

Kuomet nutils visos dainos,
Kurių aš nežinau,
Tvankiame ore riktels
Paskutinysis popierinis garlaivėlis.

     Sudie, Amerika, ooo.
     Kur aš niekada ir nebuvau.
     Amžiams sudie,
     Paimki bandžią ir sugroki atsisveikinant -
     Lalai...

Man jau seniai per maži
Tavieji nutrinti džinsai.
Mus taip ilgai mokė
Mylėti tavo uždraustus vaisius!

     Sudie, Amerika, ooo.
     Kur aš niekad ir nebūsiu.
     Ar beišgirsiu dar dainą,
     Kurią suvisam prisiminčiau?
     Lalai...

Viso gero!

Skambant būtent šiai “Nautilus Pompilius” dainos melodijai per parolimdiados uždarymą (kovo 16-ąją, Krymo referendumo dieną) išėjo rusijos parolimpinė rinktinė.

Įsiklausykite į publikos reakciją, prasidėjus dainos akordams…

…ir dar:

 

2 – “Amerika, durniaus nevolioki”

 

Nevolioki durniaus, Amerika,
Degtinėlės še tau - sušalai,
Kas tas Sibiras, kas ta Aliaska - du krantai:
Pirtis, degtinė, armonika ir lašiša!

Nevolioki durniaus, Amerika,
Už jūrelių tikriausiai liūdi?
Kas tas Sibiras, kas ta Aliaska - du krantai:
Bobos, arkliai ir vienatvė kely!

. . .

Daug pas mus raudonos medžiagos -
Marškinius, bičiuliai, pasiūsime ir jums!
Ech, karūna, Rusijos imperijos,
Jekaterina, tu buvai neteisi.

Nevolioki durniaus Amerika,
Nenuskriausime, sakome tau,
Atiduoki žemelę Aliasačką.
Atiduoki gimtаją atgal!

Atiduoki gimtаją atgal!

Nevolioki durniaus Amerika,
Še veltinius, sušalai jau turbūt,
Kas tas Sibiras, kas ta Aliaska - du krantai:
Pirtis, degtinė, armonika ir lašiša!

Taip į areną išėjo Rusijos rinktinė per Olimpiados uždarymą:

O taip buvo Sevastopolyje, kovo 16-osios vakare po Krymo referendumo:

 

Na ir kaip čia neprisiminti: “Amerika – mums ne nurodymas!”

 

Groja, šoka ir pindosofilus trolina “Klajojantis Pantino orkestras”

 

Komentuoti

Bajaninis katarsis

Po šūdinai praėjusio priešpaskutinio sesijos egzo beliko tik įsijungti Jutūbę ir leisti rusiškai liaudies kūrybai nuplauti širdgėlą ir kartėlį. Kaip tyčia šį kartą nežinomi kųrėjai pasitaikė pasinešę ant globalios politinės aktualijos atmieštso tarybine nostalgija.

Rekomenduoju – 2 savadarbiai klipai sukarpyti ant saviveiklinio vokalinio instrumentalinio kolektyvo “Бродячий Оркестр Пантина” [“Klajojantis Pantino orkestras”]. Daugiau kol kas nėra vertų dėmesio.

Pirmasis – “Amerika mūsų nekąso”:


Skaityti toliau

 

Komentuoti

Sveikinimai iš Rusijos kaimo

3 klipai demonstruojantys, kaip šiuolaikinės civilizacija susilieja su tuo kas yra tas pagrindinis banginis ant kurio laikosi ši dvesianti civilizacija – t.y. kaimu.

Jūs drįstate abejoti, kad būtent kaimas yra mūsų civilizacijos pamatas? Tuomet atsakykite gerbiamasis, iš kur jūs gavote savo šiandienos kasdieninę duoną? …aaa, supratau, iš parduotuvės… Ką padarysi būna.

Tada leiskite priminti jums vieną globalios pasaulio istorijos dėsningumą, kurį šiandien vis dažniau prisimena protingi dėdės: kai istorinių aplinkybių veikiami valstybės-civilizacijos atstovai pradėdavo trauktis iš visos tos valstybės teritorijos į kelis centrus-miestus, neišvengiamai procesas baigdavosi civilizacijos žlugimu. Skaičiuokite ant pirštų: Senovės Egiptas, Babilonas, Senovės Graikija, Roma ir t.t. Šimtai to paties algoritmo pasikartojimų.

Aišku, išoriškai tai paprastai atrodydavo kaip svetimos jėgos įsikišimas ar kokia nors vidinė apokalipsė, kaip pavyzdžiui, mūsų LDK nusiaubęs maras, po kurios, ją be pasipriešinimo pasiėmė pirmas į ją atėjęs civilizatorius. Tačiau net ir mūsų LDK tam, kad padvėstų turėjo atlikti 2 prijomus:

1- išnaikino savo kaimą , pavertusi laisvus žemę dirbančius žmones feodalų ir šūdbajorių įkaitais, o faktiškai vergais;

2 – įvairiomis priemonėmis sutraukė į miestus masę žmonių, kur maro metu visi (šiek tiek hiperbolizuoju) sėkmingai išdvėsė.

O be žmonių, kaip žinia, nėra nei valstybės, nei civilizacijos. O miestas, kaip žinia, tai žiauri mutageninė aplinka. O mutageninėje aplinkoje, kaip žinia, karta iš kartos populiacijoje kaupiasi degradacinės mutacijos. O mutacijos pasiekus kritinę masę, kaip žinia, populiacijai pareina lėtas bet užtikrintas pizdakas. O prieš kelis metus, kaip žinia, daugiau nei pusė viso pasaulio gyventojų sulindo į miestus ir tebelenda toliau. O trečia karta gimusių ir užaugusių mieste, kaip žinia, po savęs daugumoje atvejų palikuonių nebepalieka…

Tačiau aš juk net negalvojau kalbėti apie šią civilizacijos kloaką – miestus ir urbanizaciją. Šią nuostabią lapkričio naktį man netyčia pasipainiojo sena perestroikinės dvasios kupina "Dujų sektoriaus", o gal "Gazos ruožo" daina "Kolūkietiškas pankrokas".

O prie jos prisiminiau dar porą smagių "kaimiškų" interpretacijų šiuolaikinėje virtualibybėje:

1 klipas:

Я едрённый как кабан,
Я имею свой баян,
Я на нём панкрок пиздоню –
Не найти во мне изян…

2 klipas – geniali profesionalaus aktoriaus Igorio Rasteriajevo [И.Растеряев.] saviveiklos imitacija.

Skaityti toliau

 

1 komentaras

Apokalipsė ir Račo sindromas

Gaila, kad šiandien nebuvau pasiėmęs fotoaparato ar bent jau mobilkos – būčiau įdėjęs kaip atrodo Sereikiškių parko vaikų aikštelės laipynė, kai į ją įsiropščia trys vienuoliktokai ir viena, švelniai tariant nekūda ir gerai įmitusi vienuoliktokė…

O be nuotraukų kažkaip labai neišraiškinga pasakoti apie tą keistą vaizdelį: vidudienis, saulė kaitina, pilna aikštelė mamų su mažais vaikais ir štai laipynėje vartaliojasi ir užsirioglinę kyburiuoja drambliai. Maža to, kelios ne tokios atsipalaidavusios ir valią sau duodančios kompanjonės stovi šalia – totalus faking tūsas, laimė tik kad chebra kultūringa ir nepiktybiška.

Sereikiškių parkas
Juokinga, bet nesugebėjau rasti tos laipynės nuotraukų – ji mažesnė ir paprastesnė už esančią dešinėje.

Truputį paspoksojau į juos ir neištvėriau, priėjau pasiteirauti kaip jaunimui sekasi ar smagu sugrįžti į tą seniai pamiršta ikimokyklinį amžių. Diskusija buvo trumpa – vaikinai gana greitai susivokė, kad kažkas ne taip (įsivaizduokite – vienas gerai užsikočiojęs, pakankamai aukštas, tvirto sudėjimo meitėliukas, kitas – inteligentiško veido, su akinukais irgi normalaus vyro gabaritų, tik trečias toks biškį papiepęs), o štai mano ūgio, bet gerokai už mane sunkesnė dailiosios lyties atstovė nusprendė imti ir "iš principo" apginti savo įsitikinimą, kad "kiekviename žmoguje yra vaikas" ir todėl birželio pirmąją šventvagiška kėsintis į jo teises į amžiną ir nesibaigiančią vaikystę.

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 5