Sveiki atvykę į Debilolandiją! Arba Pindostaną. Arba Jobanų Atmatų Veislyną. Arba tiesiog JAV. Apie kinematografą

Labas, mano mielas Dienorašti.

Noriu tau pasiguosti. Kadaise, kai buvau jaunas ir durnas aš labai mėgau vaikščioti į kiną. Matyt, tai kruvinos ir okupanto sutryptos vaikystės trauma, kuomet netgi mūsų rajoncentryje buvo tikras kinoteatras ir vaikiškas bilietas į jį kainavo 10 ar 12 kapeikų. Palyginimui – tiek pat, kiek pigesnių ledų porcija, o vasarą, mūsų užengtiems tėvams kruvinas okupantas liepdavo nupirkti vaikiškus kinoteatro abonementus, kur bilieto kaina sumažėdavo iki kelių kapeikų. Todėl, mes vargšai užguiti okupuotos Lietuvos vaikai buvome priversti žiūrėti kiekvieną kruvinų okupantų cenzūros palaimintą filmą, jeigu jis nepažymėtas “Tik suaugusiems”.

Būtent šitaip kruvinas okupantas visose okupuotose teritorijose realizavo Vladimiro Iljyčiaus Lenino priesaką: “Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas.” (цитатник)


Netgi Adolfas Hitleris turėjo ko pasimokyti iš Vladimiro Uljanovo

Ir tai yra absoliučiai teisingas požiūrio taškas, kurio laikosi kiekvienas totalitaristinis režimas, nesvarbu kokioje pasaulio pusėje jis betryptų savo minkštasmegenę liaudį. Tačiau net ir tarp visų smegenų valdovų išsiskiria dvi šalys (kol buvo TSRS – jų buvo trys), kuriose Vladimiro Iljyčiaus žodžiai yra privesti iki maksimumo: tai Indija ir Jungtinės Amerikos Valstybės (manau, kad “žydų tautybės rusas” Anatolijus Vasermanas tiksliau išskleidžia abriaviatūrą “JAV”, negu įprasta mūsuose).

Apie Indijos kinematografą ir jo svarbą palaikant tūkstantmetę kastų segregaciją didžiausioje demokratinėje pasaulio valstybėje probėgšmais paaiškina akademikas Andrejus Fursovas ankstesniame mano įraše – paskaitos-seminaro videoklipe. Jeigu trumpai – visos Indijos kino žvaigždės, tai yra brahmannų kastos atstovai, o milijardui beraščių ir mažaraščių Indijos “litle pyplų” kinas yra vienintelis prieinamas intelektualinis produktas, skirtas numalšinanti bet kokias socialinio protesto užuomazgas jų infantiliose smegenyse. Bilietas į kinoteatrą Indijoje kainuoja tiek, kad patirti dvi valandas trunkančią spalvų ir muzikos nirvaną gali netgi 300 milijonų kelkraščiuose gyvenančių ir mintančių sėkmingesnės karmos atstovų išmestomis atliekomis šūdrų.

Taip, santykinė bilieto kaina Indijoje yra mažiausia pasaulyje, o kiekvienas stambus Bolivudo filmas – tai yra informacinis analgetikas, glušinantis tiksliai parinktus kastų targetgrupus.

Antroji šalis pagal santykinį bilietų pigumą yra, kaip jau supratote  – Jungtinės Amerikos Valstybės. Irgi nieko keisto. Pastoviai pisant savo gyventojams smegenis apie “demokratiją”, “laisvę”,  “žmogaus teisę rinktis” ir “amerikietišką svajonę” – reikia surasti būdą, kaip neleisti amerikietiškiesiems fufaikiniams, patikėjusiems propagandiniais lozungais, realizuoti savo realiame gyvenime šių “teisių”. Tam Holivudas išrado naują ideologiją – degradologiją.

Iš karto užbėgu už akių  – taip, amerikietiškas kinematografas kuria ir puikius filmus, tiek pramoginius, tiek meninius. Būtent tokius ir praleisdavo kruvino okupanto kruvina cenzūra į savo kruvinus tarybinius ekranus. Nė kiek neabejoju, kad tarybinis cenzorius uždėtų savo kruviną antspaudą: “ГОДИТСЯ” tiek ant Džeimso Kamerono “Avataro”, tiek ant kadaise  brolių, o dabar brolio ir psichikos invalido Vačiovskių “Matricos”, o paskutinįjį Kventino Tarantino pseudoistorinį filmą “Nugrandinintas Džango” apskritai lieptų savo kruviniems mokytojams rodyti per istorijos pamokas, einant temą apie Šiaurės Amerikos civilizavimą ir europietiškų vertybių joje diegimą.

Bet štai ankstesnysis Tarantino darbas – “Bulvarinis skaitalas”, neabejotinai liktų prieinamas tik siauram specialistų ratui – kino kritikams, partinei nomenklatūrai ir propagandos darbuotojams, ir gulėtų jis tamsioje fondų lentynoje skyriuje “Narkotikų ir kriminalo populiarinimas”. Nes būtent tai ir yra tikroji “Bulvarinio skaitalo” paskirtis ir priežastis, dėl kurios tūlas Kventinas gavo pinigų savo fantazijoms kinematografuoti.

Kalbėti apie JAV vykdomą narkotizacijos politiką – nematau dabar prasmės, nes mano protingieji eksliuzyviniai dienoraščio skaitytojai, patys turėtų tą puikiai suprasti, net ir be tokių anglosaksų ir amerikofilų kaip pavyzdžiui Džono Kolemano knygų arba tūlo kreacionisto Kento Hovindo evoliucionuojančios degradacijos analizų. Tai yra labai įdomi, skaudi ir plati tema, susiejanti taip  vadinamųjų “Naujųjų amžių” (ir netgi, dar tik jų ištakų) laikmetį su mūsų išgyvenama globalia šiandieną, betgi aš norėjau viso labo tik konstatuoti vieną man širdį draskantį momentą. O būtent  – amerikietiškojo kinematografo  išsigimimą dėsningą progresą.

Skaityti toliau

 

Komentuoti