Igoris Rasteriajevas – pirštu į akį apie žmogaus-kūrėjo vietą

Prieš tai įraše tarp kitų įdėjau ir Igorio Rasteriajevo klipą, o štai šiąnakt besikankinadamas su hostinginiais serveriais bei duombazėm pauzės metu tarp virtualybės pazlo kilnojimo iš vienos vietos į kitą netikėtai Starikovo bloge užsiroviau ant interviu su Rasteriajevu.

Įdomu tai gali būti tik tam, kas matė internete samizdatinius Igorio klipus ir kuriems jie patiko (pvz. man). Tačiau vieną vietą iš viso pokalbiu noriu pacituoti, kaip mano paties minties pažodinį atsikartojimą, kito žmogaus lūpose:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Trumpas metras. Prancūziškas šortas.

Įdomu, kodėl lietuviams taip sunkiai klijuojasi trumpametražiai filmai? Juk tai yra pačios elementariausios studentiškos zarisovkės, skirtos lavinti profesionalizmo įgūdžius.

Panašiai kaip rašyti sonetus prieš imantis kokios poemos ar eiliuotos dramos…

Paprasta, šiek tiek naivoka, tačiau užfilmuota ir išvaidinta nuo pradžių iki galo. Ir nieko bendro su leeeetuviška kinotriedaliena.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Lietuvos laisvos poetai…

Balandis - Gintaro Kasperionio foto
Gintaro Kasperionio foto

Lietuvos laisvos poetai
Pasiryžę daug kentėti

Daug ištverti daug patirti,
Kartais netgi ir numirti

Dėl skaitytojų gerovės,
Dėl jų jautriasielių norų.

Štai todėl kiekvieną žodį
Prieš pradėdami vartoti

Jie išbando,
                   apkramsnoja,
Gromuluoja,
                atrajoja
Į krūvelę
             iškakoja
Rūpestingai
                aptapšnoja
Ir susėmę švelniai saujon
Neša rodyti pasauliui.

Nieko keista užtatai –
Šūdų šūdai kur dairais.


Radau užrašų knygelėje ir iškart pajutau, kad jis kažkaip organiškai susišaukia su šįryt ištransliuota meile Tėvynei, jos žmonėms bei su šikamosios poezijos tradicija.

 

Komentuoti

Kai mano dainos pasibaigė…

Kai mano dainos pasibaigė
Prasidėjo proza,
Tiksliau, kreatyvas,
O dar tiksliau – žopa.

Kai mano dainos pasibaigė,
Kėliau akis į viršų,
Klausiau – kame gi kampas?
Kodėl nebesigirdi?

O negavęs atsakymo
Pasakiau – nu ir naxui,
Ir nebereikia –
Bus paprasčiau gyventi.

Bet paprasčiau nebuvo –
Tik padaugėjo šūdo,
Daugiau alkoholio, daugiau pinigų,
Daugiau nevilties ir blūdo.

Ir tik vėliau supratau,
Kur dingo žodžiai ir dainos,
Kodėl išsidvėsė poezijos geismas –
Kai gyveni kaip kiaulė,
                                tai ir Dievas
su tavimi taip kalba,
                                taip,
kad suprastum:
                       kriu kriu,
                                 trach trach,
                                             niam niam.

 

Komentuoti

Poetams II

Jei kas gražaus susirimavo
Ant seilės, snarglio ar galvoj,
Iš karto reikia užrašyti,
Kad neišnyktų nežinioj.

Kaip nyksta dūmai, kaip poetai
Girti išnyksta patvory,
O jų vaiduokliški sonetai
Benamius baido bei šunis…

Kad neištiktų toks likimas
Ir jūsų nuostabių eilių,
Paimkit litrą formalino
Ir juo užpilkite lapus.

O jeigu manot, kad netyčia
Patapote genialiu –
Dar litrą pilkit sau ant plikės,
Kad neišnyktumėt ir jūs.

Lai ateities poetai žino,
Kad buvo vyrai!..

Taaaip,.. buvo vyrai…

————
Užrašyta kaip ir Poetams I – prie tos pačios Mindaugo Maximos, taip pat seniai.

 

Komentuoti

Poetams I

Ir kas mane rašyti mokė
Taip, švelniai tariant, negražiai?

Nenoriu kaltint, bet žinokit –
Tie kas šiandieną išdidžiai

Į viršų kelia savo plikę,
Apžėlusią retais plaukais

Ir kasosi spuoguotą smakrą
Ir mintį audžia lyg vorai:

Tarp klasikų rinktinių raštų
Jie tykoja žioplos aukos,

Jų knygos antkapiais patapo –
Nei gyvo garso, nei kalbos.

Vien tik lavonai ir citatos,
Iš piršto iščiulpti vaizdai,

Kurie net jiems patiems beprasmiai…

Štai būtent jie mane išmokė:
Rašyti reikia bent jau taip,

Kad sau pačiam
                          nepisti proto,
Nes bus kas pisa
                          ir dažnai.

————
Užrašytas kažkada seniai prie Mindaugo Maximos.
 

 

Komentuoti