Futuristinis formalizmas, o gal formalistinis futurizmas, na kažkaip taip

Yra kūrėjų, kurių kūryba universali. Tai yra, ji tinkama vartoti bet kuriuo laikotarpiu, ją galima interpretuoti skirtingais požiūrio taškais, iš skirtingų pasaulėžiūros pozicijų.

O yra kūrėjų, kurių kūryba – neatsiejama nuo paties autoriaus pasaulėžiūros. Ir bandymas tokią kūrybą “perskaityti” iš kitokios pasaulėžiūros perspektyvos baigiasi arba farsu arba, geriausiu atveju profesionaliai sukaltu formalizmu.

Jeigu kokios nors Anos Achmatovos meilės kančias vienodai sėkmingai deklamuoti galima buvo ir buržujinių damučių salonuose, ir nepmanų kabakuose, ir darbininkų saviveikliniuose dramos būreliuose, ir galiausiai – šiandieninio postmoderno kultūrinėse išvietėse, tai su Majakovskiu taip nesigauna.

Vladimiras Vladimirovičus Majakovskis – poetas pagimdytas Revoliucijos, poetas augintas Pilietinio karo, poetas subrendęs su naujos iki šiol neegzistavusios santvarkos ir proletarinės-komunistinės visuomenės kūrimu.

Nori atskleisti Majakovskį visu jo grožiu, visa jėga, visais niuansais – privalai būti toks pats idėjinis antiburžujinas. Lygiai taip pat kaip jis tikėti, kad TIKROJI KŪRYBOS PASKIRTIS – perauklėti visuomenę, auginti NAUJĄ ŽMOGŲ, kad kūrėjas kiekvienu savo kūriniu DEDA DAR VIENĄ PLYTĄ į KOMUNISTINĖS VISUOMENĖS RŪMUS.


Vladimiras Vladimirovičius Majakovskis prieš 101 metus

Išmesk iš Majakovskio kūrybos TIKĖJIMĄ tuo, ką reakcionieriai, buržujai ir šiaip pedoliberastai pašaipiai vadina “šviesia ateitimi” bei “komunistiniu rytojumi” ir iš Majakovskio liks tik forma – ritmas, rimas, ekspresija be gyvybės, dvasios ir turinio.

Jonas Vaitkus būtent tą ir padarė. Jo naujas spektaklis “Облако в штанах” – gražus ir spalvotas. Aktoriai stengiasi, deklamuoja draskydami balso stygas, dainuoja, šoka, verčiasi per galvą, žiūrovai aikčioja ir ploja. Super! Spektaklis neabejotinai turės pasisekimą. Ir ne tik Lietuvoje. Nuvežtas į Rusiją jis kaipmat reabilituotų Vaitkaus vardą, kurį jis susimarnavojo rusų akyse savo Ukro-chuntistine poza, pademonstruota Krymo atžvilgiu. Beveik esu garantuotas, kad jeigu Rusijoje yra kokia nors teatrinė nominacija už “geriausią užsienyje pastatytą rusišką spektaklį” – Vaitkaus “Облако в штанах” laimėtų be konkurencijos.

Ką ten Rusija! Londono ir Berlyno publika su didžiausiu pasimėgavimu suvartotų (ir beveik esu garantuotas, jog turės progą tai padaryti) šį raudonai juodą pseudofuturistinį balaganą.


Vladimiras Vladimirovičius Majakovskis šių dienų režisieriaus vaizduotėje

Kodėl PSEUDO-futuristinį ir kodėl balaganą? Nes ką gi dar gali padaryti VALSTYBINIS kapitalistinių buržujinių parazitų sistemos kuruojamas teatras su žmogumi, kuris VISĄ SAVO SĄMONINGĄ GYVENIMĄ KOVOJO PRIEŠ JUOS? Kuris būdamas 17-os metų jau spėjo už savo pogrindinę ANTIKAPITALISTINĘ veiklą tris kartus pasėdėti kalėjime?

Kurio visa poezija tai SPJŪVIS BURŽUJAMS į akis, kaip revoliucinis 1917 metų HAIKU:

Ешь ананасы, рябчиков жуй,
день твой последний приходит, буржуй.

Dvieilis, kurį pats Majakovskis, pavadino savo mylimiausiu eilėraščiu, dvieilis, kurį dainavo REVOLIUCINIAI MATROSAI ėję į Žiemos rūmų šturmą!

Ir štai dabar ŠITIE PATYS ananasus ėdantys BURŽUJAI, stovėdami ploja BURŽUJŲ TEATRE, atsidėkodami BURŽUJUI REŽISIERIUI už dvi valandas … revoliucionieriaus poezijos… Poezijos futuristinės, šlovinančios ateitį, dedančios riebų ir skersą ant praeities, laužančios tuometinę dabartį. Kur šiame spektaklyje futurizmas? Kur Ateities šlovinimas? Kur Revoliucijos ugnis?!

Afišos koliaže? Herojaus keturlypėje esybėje? Ar per mikrofoną išskanduotose tekstuose?

Nada, nulis, NICHIERA.

O ir negalėjo būti. Nes argi už valdiškus vagių ir banditų chuntos išskirtus pinigus kuriamų spektaklių herojai GALI SAU LEISTI garsiai ir nuo scenos sušukti:

Время,
снова
ленинские лозунги развихрь.
Нам ли
растекаться
слёзной лужею, —
Ленин
и теперь
живее всех живых.
Наше знанье —
сила
и оружие.

[…]

Напрасно
кулак Европы задран.
Кроем их грохотом.
Назад!
Не сметь!
Стала
величайшим
коммунистом-организатором
даже
сама
Ильичёва смерть.
Уже
над трубами
чудовищной рощи,
руки
миллионов
сложив в древко́,
красным знаменем
Красная площадь
вверх
вздымается
страшным рывком.
С этого знамени,
с каждой складки
снова
живой
взывает Ленин:
— Пролетарии,
стройтесь
к последней схватке!
Рабы,
разгибайте
спины и колени!
Армия пролетариев,
встань стройна!
Да здраствует революция,
радостная и скорая!
Это —
единственная
великая война
из всех,
какие знала история.

Ne, bliatь! Politkorektinės bliadės ir bliadūnai to negali PAKARTOTI SAVO nupiepusiomis gerklytėmis! Jie iki apsisisiojimo mėgausis dvasios spazmais, kapstysis po savas ir svetimas seksualines perversijas, viešai krapštysis savo meetoo trikampėlius, tačiau NĖ ŽODELIU, neišdrįs  PASIŲSTI PARAZITŲ SISTEMOS ten, kur ją siuntė Majakovskis kartu su Leninu, Stalinu ir kitais “totalitaristinio režimo nusikaltėliais”!

Fui, kaka! REVOLIUCIJA – tai tabu!

Jiems Majakovskis – ne Majakovskis,
ne proletariato glašatajus,
o chui znaet kas –
verbalinis akrobatas,
publikos pramogai ekvilibruojantis –
išromytas ir
saugus.

Ne vyras,
ne poetas,
o debesis
kelnėse –
belytis,
tolerantiškas
pustazvonas,
be sąžinės,
be idealų
ir be
sme
ge
nų.

– – –

Man pasakė, kad tai buvo genialus spektaklis, kurį aš pramiegojau.

Visiškai sutinku. Iš visos daugiabriaunės žaižaruojančios Poeto kūrybos išrinkti politkorektiškai aprūvintus skutus ir iš jų susiūti skiautinį, bereikšmiu kamufliažu uždengiantį patį ryškiausią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos propagandistą, gali tik tikras Genijus.

Genijus, užaugintas, išugdytas ir išdresiruotas postalininės prisitaikėlių ir konformistų konjuktūros. Su kuo ir sveikinu visus prisidėjusios prie šios genialios Mimikrijos gimimo.

Заходите, господа!
Здесь продаётся
Маяковский –
дёшего,
как слеза
проститутки
в борделе
провинциального
города.

 

Komentuoti

Lietuviški “metoo” trikampėliai – Organizuotos Nusikaltėlių Gaujos ginklas susidoroti su Režisieriumi, metusiu iššūkį SISTEMAI

Tikrasis Lithueinijos šeimininko veidas yra būtent toks

Rugsėjo pradžioje Rusų dramos teatrui vadovaujantis režisierius Jonas Vaitkus paskelbė savo kūrybinius planus – kokie spektakliai bus statomi kitą jo vadovavimo teatrui kadenciją. Perskaitykite, žemiau, atidžiai ir pagalvokite, argi Organizuota Nusikaltėlių Gauja, sąjūdistinio perversmo metu užgrobusi valdžią Lietuvos respublikoje, galėtų leisti, jog tokios temos būtų keliamos į viešumą?

Maža to, jas nagrinėtų ne kokie nors internetiniai marginalai, kuriuos visada galima iš skandinavų bankams priklausančių Masinių Durninimo Organų apskelbti “sąmokslo teorijų paranojikais”, o vienas autoritetingiausių visuomenės intelektualų? Juk neišmesi jo besišlapinančio iš Gardino viešbučio lango, nepaskandinsi baloje su keturračiu, nepaspringdinsi viksvos lapu upės pakrantėje ir neužkaposi kirviu, kaip a.a. Šliužo.

Todėl Organizuota Nusikaltėlių Gauja, tyliai nurijo perspėjimą ir pasiruošė jam – prieš pat Rusų dramos teatro vadovo konkursą užsiundydami ant Vaitkaus rujojančias “my tū” kales. O kad visuomenė būtų pasiruošusi ir sukaupusi dėmesį – prieš tai skandinavų Masiniai Durninimo Organai “apšildė” lietuvišką publiką Šarūno Barto ir Dailės akademijos trikampėliais.

Taip kad, mielieji, nusivyniokite makaronus nuo savo ausų, nes SISTEMA – pati savaime NIEKADA NEPASIDUOS.

Ją reikės sunaikinti MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS.

Laurynas Ragelskis

Kas galėtų paneigti, kad vykdoma antroji Lietuvos okupacija

Vals­ty­bi­nis ru­sų dra­mos teat­ras nau­ją­jį 72-ąjį teat­ro se­zo­ną pra­de­da šo­ki­ruo­jan­čia nau­jie­na – čia ke­ti­na­ma kur­ti me­ni­nių-do­ku­men­ti­nių spek­tak­lių cik­lą „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“.

Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vas Jo­nas Vait­kus.

Juk lo­giš­ka: jei­gu vals­ty­bė esa­me mes, daž­niau­siai neor­ga­ni­zuo­ti pi­lie­čiai, tai juo la­biau vals­ty­bė yra struk­tū­ri­zuo­tas vie­ne­tas – teat­ras, be ki­ta ko, ir iš­lai­ko­mas tų pa­čių pi­lie­čių lė­šo­mis. Ma­tyt, to­dėl re­ži­sie­riui, Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vui Jo­nui Vait­kui ne­ky­la abe­jo­nės, kad at­sie­tai nuo vals­ty­bės pro­ble­mų eg­zis­tuo­jan­tis teat­ras yra tie­siog kaip šu­niui penk­ta ko­ja, t.y. ne­rei­ka­lin­gas, ne­tgi ydin­gas. Nes, jo nuo­mo­ne, taip yra iš­krei­pia­mos pa­rei­gų, pi­lie­ti­nės at­sa­ko­my­bės ir, svar­biau­sia, pro­fe­si­nės eti­kos nuo­sta­tos…

J.Vait­kus pa­sa­ko­ja: „Cik­lą pa­va­di­nau „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“, ar­ba „Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad…“ Ana­li­ti­nių pje­sių cik­las pra­si­dė­tų maž­daug nuo to me­to, kai 1989-ųjų pa­bai­go­je (gruo­džio 19 d.) Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ja at­si­sky­rė nuo TSKP. Net­ru­kus, gruo­džio 30-ąją, to me­to ofi­cio­zas „Tie­sa“ iš­spaus­di­no 38 KGB dar­buo­to­jų laiš­ką, ku­ria­me jie pa­reiš­kė, kad pa­lai­ko Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų at­si­sky­ri­mą ir bend­ra­dar­biaus su jais, pa­dės jiems iš­si­lai­ky­ti, su­ras­ti sa­vo vie­tą, kaž­ko­kiu bū­du iš­gy­ven­ti ir įsi­tvir­tin­ti vals­ty­bė­je, šian­dien sim­bo­liš­kai va­di­na­mo­je ne­prik­lau­so­mo­je, de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je… Ir kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad tai jau ir įvy­ko ir ga­li­mai iš­gy­ve­na­me pa­sku­ti­nę šios įsi­tvir­ti­ni­mo ak­ci­jos fa­zę… Ga­li­mai?.. Kas ga­lė­tų pa­neig­ti?..

1989-1994 me­tų lai­ko­tar­pis la­bai įdo­mus įvai­riais as­pek­tais – ir Al­gir­do Bra­zaus­ko poel­giai, ir LKP, o po to – ir soc­de­mų par­ti­jos veik­la, ir 38 KGB ka­ri­nin­kų veik­la… Pu­sant­ro tūks­tan­čio pri­si­pa­ži­nu­sių­jų ir pen­ki tūks­tan­čiai taip ir li­ku­sių ne­pri­si­pa­ži­nu­sių­jų, bet ga­li­mai ne­lo­ja­lių mū­sų vals­ty­bei. Juk sklin­da le­gen­dos, kad bu­vu­sių KGB dar­buo­to­jų ne­bū­na, nes jie yra iš­ti­ki­my­bės sa­vo pa­šau­ki­mui ser­gė­to­jai. Nuo­šir­džiai sa­kau, tai gerb­ti­na sa­vy­bė, bet jau­nai de­mok­ra­ti­jai la­bai pa­vo­jin­ga, to­dėl ir no­ri­si tie­siog ži­no­ti, ša­lia ko ir su kuo gy­ve­ni ir kas mo­ko mus gy­ven­ti drau­giš­kai.

Gink­die, vi­siš­kai ne dėl to, kad juos nu­teis­tum ar pa­smerk­tum, – ar­gi Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, Ju­liaus Sas­naus­ko ir ki­tų di­si­den­tų ar grį­žu­sių trem­ti­nių at­lei­di­mo dek­la­ra­vi­mas jų kan­kin­to­jams to neį­ro­do?.. To­dėl tas no­ras grįž­ti praei­tin ir ana­li­zuo­ti ją da­bar­ti­nės si­tua­ci­jos švie­so­je, ma­nau, yra bū­ti­nas, kad su­si­gau­dy­tu­me, kaip ir ko­dėl at­si­dū­rė­me ir te­be­si­murk­do­me ši­ta­me chao­se.

O kad murk­do­mės – aki­vaiz­du. Paim­ki­me bet ko­kią re­zo­nan­si­nę by­lą ir pa­ma­ty­si­me, kad nė vie­na jų neuž­baig­ta, nie­kas neaiš­ku, į klau­si­mus neat­sa­ky­ta. Ig­no­ruo­ja­mi ad­vo­ka­tų, tei­si­nin­kų, žur­na­lis­tų, re­zis­ten­tų, trem­ti­nių, ba­dau­to­jų krei­pi­mai­si, au­to­ri­te­tin­gų sa­vo pro­fe­si­jo­je pro­fe­so­rių pa­klau­si­mai, ig­no­ruo­ja­mi 70 tūkst. „Tal­kos“ su­rink­tų pa­ra­šų dėl lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lės iš­sau­go­ji­mo…

Mū­sų jau­nos de­mok­ra­ti­jos or­ga­niz­me ga­li­mai yra kaž­koks da­ri­nys, ku­ris ži­no, kaip elg­tis su žmo­nė­mis, kur juos ves­ti, kaip juos mul­kin­ti, kaip įbau­gin­ti ir kaip įstum­ti į de­ma­go­gi­nį veid­mai­nys­tės pa­sau­lį. Esa­me teš­la­gal­vių ga­mi­ni­mo fab­ri­ke, ku­ris šok­di­na mus vers­lu­mo pa­siut­li­ge. Bet jei lais­vi žur­na­lis­tai re­zo­nan­si­nių by­lų ne­kru­ti­na, jei jo­kia par­ti­ja, jo­kie ko­mi­te­tai ne­kru­ti­na, jei­gu ki­tiems ne­svar­bu, kaip gy­ve­na­me ir su kuo gy­ve­na­me, tai teat­ras tu­ri tuo už­siim­ti…

Neat­sa­ky­tų klau­si­mų tik­rai la­bai daug – ne­ti­kė­ta Vy­tau­to Po­ciū­no žū­tis, „vil­ties pre­zi­den­to“ Sta­sio Lo­zo­rai­čio ir A.Sme­to­nos mir­tis, Me­di­nin­kų tra­ge­di­jos, Gar­lia­vos įvy­kiai, Eg­lės Ku­sai­tės ir Krau­ja­lio by­los, dau­gy­bė iš vie­tos ne­pa­ju­dan­čių ko­rup­ci­jos by­lų, nors žo­džiais su ta ko­rup­ci­ja ko­vo­ja­ma jau dvi­de­šimt me­tų. O ką mes tu­ri­me? Ma­to­me, kaip Sei­me ko­vo­ja­ma dėl vie­tos, dėl lo­vio, dėl val­džios, par­ti­jų, o ne dėl gy­vy­biš­kai svar­bių jau­nos vals­ty­bės in­te­re­sų…

Ket­ve­rių me­tų pro­gra­mai jau tu­ri­me vie­ną pje­sę – Her­kaus Kun­čiaus „Kla­ną“ apie Gar­lia­vos įvy­kius – ir ke­le­tą pra­dė­tų es­ki­zų ki­toms te­moms – Vil­ties pre­zi­den­to, V.Po­ciū­no žū­ties ir Krau­ja­lio by­los. Tu­rim pa­lies­ti nu­ty­lė­tus klau­si­mus, į ku­riuos taip ir neat­sa­kė nei tei­sė­sau­ga, nei pro­ku­ra­tū­ra.“

J.Vait­kaus nuo­mo­ne, jei neat­si­ras žmo­nių, su­si­mąs­tan­čių, drįs­tan­čių ana­li­zuo­ti, kas čia vyks­ta, kaip vyks­ta, ir veik­ti, la­bai ga­li­mas daik­tas, kad po bū­si­mų pre­zi­den­to rin­ki­mų pi­lie­čių va­lia, jei tik apie ją dar ga­lė­sim kal­bė­ti, bus vi­siš­kai už­ce­men­tuo­ta.

„Šian­dien žmo­nės ati­trau­kia­mi nuo ak­tua­lių pro­ble­mų vi­so­kiais fes­ti­va­liais, fe­jer­ver­kais, – sa­ko J.Vait­kus, – vi­so­kio­mis pra­mo­gi­nė­mis kam­pa­ni­jo­mis per te­le­vi­zi­jas: te­le­vi­zi­jų pro­gra­mos tie­siog var­va keis­to­mis te­mo­mis, anot pro­fe­so­riaus Al­vy­do Jo­ku­bai­čio, ne­mok­šų sam­pro­ta­vi­mais ir dur­nys­tė­mis, nuo ku­rių au­sys kais­ta, o rim­tų ana­li­ti­nių lai­dų be­veik nė­ra. O jei ir bū­tų, ki­taip gal­vo­jan­čių ap­skri­tai nie­kas į lai­das neį­si­lei­džia, – taip nu­krau­ji­na­mos žmo­nių sme­ge­nys, jie orien­tuo­ja­mi į ma­lo­nu­mus, į sam­pra­tą, kad gy­ve­ni­mas – be­ga­li­nė šven­tė, kad mes to­kie lais­vi, to­kia de­mok­ra­ti­ja ap­lin­kui, kad tie­siog ne­be­sup­ran­ti, ko tie žmo­nės su­si­rau­kę bė­ga iš Lie­tu­vos. Bė­ga to­dėl, kad nė­ra tie­sos, tei­sin­gu­mo, kad čia ap­derg­ti žmo­gų pa­si­nau­do­jus kli­še „ga­li­mai“ nie­ko ne­reiš­kia.“

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Gy­ve­ni­mas“

 

Komentuoti