Skaitiniai: Istorijos iškraipymas – būdas valdyti sąmonę

Išsisaugau rinkinuką – nuorodas į A. Kungurovo ir A. Artemjevo straipsnius “Istorijos iškraipymas – būdas valdyti sąmonę” tema.

Atgimimo epochos raketos
http://ru-an.info/новости/боевые-ракеты-применялись-в..

Gilios praeities knygos – klastotė?
http://ru-an.info/новости/книги-старины-глубокой-подд..

“Istoriniai mitai” ir Kita realybė
http://ru-an.info/новости/исторические-мифы-и-другая-..

Скатный жемчуг
http://ru-an.info/новости/скатный-жемчуг/

Kodėl neišmirė mamutai?
http://ru-an.info/новости/почему-недовымерли-мамонты/

Pasaka apie tikrąją mūsų istoriją
http://ru-an.info/новости/сказка-о-нашей-%D0%BFо%D0%B..

Juodieji smėlynai
http://ru-an.info/новости/чёрные-пески/ Skaityti toliau

 

Komentuoti

Pratęsiant tarybųsąjungofobijos ir istorijos klastojimo bei perrašymo pagal politinių kolaborantų užsakymus temą

Manau, kad vienetiniai mano Dienoraščio skaitytojai yra tokie išsilavinę, kad žino tokį Tarybų Sąjungos kūrybinės inteligentijos atstovą (представитель творческой интеллигенции) – Michailą Šolochovą (Михаил Шолохов).

Nesiunčiant jūsų į Vikipediją, labai trumpai: gimė 1905 – likus dešimčiai metų iki Pirmojo pasaulinio karo, mirė 1984 – prieš pat Perestroiką. Galima sakyti, kad jo gyvenimas sutapo su Tarybų Sąjungos gyvenimu – nuo pat gimimo iki mirties: nes kaip 1904-ųjų metų bolševikinis maištas buvo Rusijos Imperijos agonijos pradžia, lygiai taip perestroika – tapo TSRS-os agonijos startu.


M. Šolochovas su savo žmona ir vaikais 1941 metais.

Tai yra Pavyzdinė kruvino režimo kruvinus kėslus demaskuojanti nuotrauka: kruvino režimo kruvinas rašytojas kruvinai prisidaugino ruošdamasis kruvinai okupuoti taikią ir civilizuotą Vakarų Europą…

Kas dar svarbaus – Šol0chovas buvo toks rimtas dėdė, kad tapo vieninteliu tarybiniu rašytoju, kuriam pramasoninti monarchiniai buržujinai malonėjo įteikti Nobelio premiją ne už jo politinius polinkius, o už literatūrinę kūrybą. Tai nutiko 1965 metais.

O štai 1966 metais Šolochovas išmetė fintą, už kurį šnobelistai, jo būtų neįtraukę net į pirminę atrankos grupę.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Tarybųsąjungofobija užkniso juodai!

Nežinau, kaip tau, mano mielas Dienorašti, tačiau mane, kaip beviltišką rusofilą jau baigia papjauti šita amžinųjų kolaborantų sukelta rusofobinė isterija, nutaikyta ne tik į šiandieną, ateitį, bet ir į bendrą mūsų broliškų Tautų praeitį. Imkite, dabar dar ir pasprinkite savo tulžimi propagandonistai nedadarytieji – iškelkite bylą Starikovui ir uždrauskite jo knygas Lietuvoje (o jos parduodamos!), kol nevėlu:

Porą dienų negalėjau net delfinariumo įsijungti – jau nuo antraščių pasidarydavo koktu. Net skaityti nieko nebereikia. Racionaliai vertinti ar kažkaip komentuoti tų išverstaskūrių verbalinius vėmalus – prilygtų dvasinei ir protinei asenizacijai.

Vietoj to, aš daug mieliau Tau, mano mielas Dienorašti, ir Tavo vienetiniams skaitytojams, išversiu ištrauką iš fašistinių Vermachto išgamų ir iubermenšų kovinių prisiminimų, demonstruojančių kaip propagandonistiniai mitai susiduria su tikrove ir kokios skaudžios tokio smegenų atstatymo į vietą būdo pasekmės.

✫ ✫ ✫

Apie tarybinius kareivius

Tarybiniai kariniai daliniai buvo ganėtinai skirtingi. Pasitaikydavo ir gerų, ir nepilnaverčių dalinių ir junginių. O apskritai, tiek rusų, tiek, beje, ir mūsų, kariniai daliniai buvo savo vadų veidrodis.

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 7

Lietuvos patriotizmo pamokos Baltarusijos Profsąjungų rūmuose

Prieš aprašant savo skausmingus potyrius kruvinojo Lukašenkos režimo užengtame Minske, privalau peržergti per dar vieną su teatru susijusią temą.

Mano mylima ir gerbiama režisierė Ramunė Kudzmanaitė Minske privataus teatro „Teatras Č“ [„Театр Ч“] užsakymu pastatė spektaklį pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Baltarusiškas spektaklio pavadinimas „Dziady“ [„Дзяды“]. Įdomiausia, kad būtent taip į šlovingąją baltųjų rusų kalbą verčiamos „Vėlinės“, o tiksliau, ikižydkrikščioniškos „Ilgės“, ir būtent su tokiais transparantais kiekvienais metais už demokratizatorių ir civilizatorių pinigus Minsko prospektais pagerbdami stalinizmo represijų aukas marširuoja Lukašenkos režimo užengtieji gudai, nesitaikstantys su tarybine maskolių okupacija ir reikalaujantys pakeisti gegužės pirmosios demonstracijas Minske į eurosojūzinius pederastų maršus.

Jie svajoja apie tai, kada gi pagaliau galės paimti vaivorykštinės vėliavos kotą į savo rankas
ir pasijus laisvais europiečiais…

„Teatrui Č“ vadovauja Baltarusijos patriotas Andrejus Čiornas, beje, gimęs Panevėžyje. Tai prodiuseris-privatininkas iš abiejų didžiųjų „P“, organizuojantis garsiausių Maskvos ir Piterio teatrų gastroles į savo nuo centro atitolusią Tėvynę. Spektaklis „Dziady“ – tai pirmasis rimtas, savarankiškas jo kompanijos projektas, o normalia žmonių kalba kalbant – spektaklis. Visiškas Made by BY produktas.

 

Mylėdamas Lietuvos teatrą ir puikiai žinodamas savo gimtojo Baltarusijos teatrinio pasaulėlio lygį, Čiornas specialiai pasikvietė Lietuvos režisierę Ramunę Kudzmanaitę, Lietuvos scenografą Marijų Jacovskį, Lietuvos kostiumų dailininkę Nadeždą Gultiajevą (kurios vardą baltarusiškoje programėlės versijoje meiliai pakeitė į Nadzieja) ir Lietuvos kompozitorių Faustą Latėną. Kadangi pagrindinis Minsko teatras – Jano Kupalos vardo – tuo metu buvo restauruojamas, spektalis pastatytas antroje pagal prestižą Minsko salėje – Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.

Salė tiesiog nuostabi – erdvi stalininė architektūra, saikingas dekoras, balkonai trimis aukštais, parteris estetiškai ir ergonomiškai suskaidytas praėjimais, scena įrėminta arka, primenančia pravoslavų cerkvės navą… Tiesiog šventė sielai ir akims! Na ir žinoma, pats spektaklis yra vertas tokios scenos ir šlovina Lietuvos teatro vardą mūsų brolių baltarusių žemėse.

Tačiau aš gi visiškai nesiruošiau dalintis savo diletantiškais pastebėjimais apie spektaklį, kurį teko žiūrėti valstybinę baltarusių kalba, be rusiškų titrų ir be vertimo… Taip kad buvau priverstas veiksmą skaityti iš aktorių mimikos bei iš žiūrovų reakcijos, kadangi netgi mūsų nutautėjusių Vilniaus tuteišių kalbą suprantu daug geriau negu savo sabrų baltarusišką movą.

Šiame įraše norėjau vietoj plataus ir kūrybiško teatro vandenyno pasinerti į siaurą politikos ir istorijos eketę ir pasvarstyti apie Mickų Adomą bei apie jo vietą mano Tautos kultūroje. Būtent  tokį norą sukėlė šis spektaklis, pedalizuojantis antirusišką jotvingių ir kitų surusėjusių lietuvių genčių nacionalizmą.

Spektaklio kūrėjai, gilinęsi į kultūrines, istorines ir politines „Dziadų“ aplinkybes, kaip idėjinę spektaklio ašį pasirinko teiginį, kad „Adomas Mickevičius – tai baltarusių poetas, kuris rašė lenkiškai apie meilę Lietuvai“.

Ir štai bestebint tą rusiškai tarpusavyje bendraujančių Baltarusijos nacionalistų publiką, įdėmiai įsiklausiusią į lenkofiliškas scenines aistras, manyje po truputį brendo šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikmečio suvokimas ir vertinimas.

Beje, pats scenoje apdainuotas laikmetis, Lietuvos istoriografijoje (Dviejų tautų respublikos likvidavimas, prijungimas prie Rusijos Imperijos ir pirmieji lenkų separatistų maištai) neoficialiai, tačiau labai nedviprasmiškai, vadinamas tiesiog lenkmečiu.

Nereikia būti nei baisiu nacionalistu, nei visiškai abuoju kosmopolitu, kad įvertinus visus istorinius faktus ir aplinkybes, tektų nuliūdinti brolius baltarusius, taip entuziastingai priimančius Mickų Adomo kūrybinę veiklą ir jo disidentines politines pažiūras.

Taigi, neriam.

Skaityti toliau

 

Komentuoti