Yra dalykų, kurie amžiais nesikeičia: žvaigždės danguje ir Cezaris šūde…

Labas, mano mielas Dienorašti.

Nuo paskutinio įrašo į Tave praėjo tiek daug laiko! Tiek daug norėjau aprašyti, bet taip ir neaprašiau – neperdedant, Tu, mano mielas Dienorašti, per mano tingumą ir abuojumą netekai 20-30 įrašų pačiomis įvairiausiomis temomis… Ir štai dabar, kai aš pagaliau vėl maigau tavo tekstinį lauką, aš su gėla ir liūdesiu turiu Tavęs atsiprašyti: vietoj gražių, linksmų, teigiamomis emocijomis persunktų istorijų esu priverstas į Tavo kibernetinius puslapius išlieti dozę užsistovėjusio lietuviško dumblo.

Baisiausia, kad negaliu to išvengti – prieš mane buvo atliktas prievartos aktas ir aš PRIVALAU į jį atsakyti.

Vakar mane abipusiu sutarimu deportavo į teatrą iš pačios mažiausios “t” raidės. Dėl laimingai susiklosčiusiu šeimyninių aplinkybių atsisakyti buvo neįmanoma, o be to – juk teatrinio sezono pradžia… Ir aš, kaip paskutinis naivus Dostojevskio personažas iš didžiosios “I” raidės, pamaniau: “Aktoriai juk per vasarą bus išsiilgę scenos – jie stengsis ir plėšysis dėl publikos meilės, režisieriui – tai visų metų startas ir jis negali metų pradėti snukiu į purvą, o svarbiausias argumentas – po tiekos nesėkmių ir sceninio vėmalo, Cezaris gi pagaliau TIKRAI TIKRAI turėtų apdovanoti ištikimiausius savo žiūrovus tuo, dėl ko jie ir eina į teatrą: empatija su scenos veikėjais, emocijomis, fantazijos žaismu sąlyginio pasaulio rėmuose ir galiausiai – katarsiu.”

O, koks aš visdar, nepataisomai naivus!

Po dvidešimties minučių įtempto spoksojimo į niekaip neprasiveriantį juodą uždangos skurlių, pamatyti, kad už jo slepiasi lygiai tokie patys juodi nuo scenos viršaus iki grindų dryksantis skurliai, buvo pirmasis signalas kad vėl viskas bus kaip visada.

Antrasis signalas – kai iš už tų skurlių į avansceną įvinguriavo medinio veido nutaisymo ir neišreiškiamų emocijų mimikos meistrė – etatinė garbiojo režisieriaus trupės narė. Yra aktorių, kurie natūraliai apsigimę vaidinti vieno ir to paties tipažo personažus, yra aktoriai, kurie apsigimę vaidinti labai plataus spektro personažus ir yra aktoriai, kurie yra tiesiog apsigimę.


Aktorės, apsigimusios papais egzempliorius

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 11

Blogiau negu geriau nebus arba “Ačiū Dievui ir Cezariui – pasaulio pabaiga”

Kadangi dėl susiklosčiusių aplinkybių aš turiu moralinį įsipareigojimą apie Cezarį Graužinį ir naujausią jo darbą kalbėti tik gerai, tai taip ir darysiu – nė žodžio kritikos ar nepasitenkinimo. Šį kartą iš mano lūpų teatrinio meno kūrėjo ir jo vadovaujamos trupės pusėn skries vien pozityvios ir šviesios mintys bei šilti jausmai…

Priešpaskutinę vasaros dieną Vilniaus publikai buvo suteikta galimybė išvysti būsimojo spektaklio eskizą. Spektaklis, kai bus baigtas, vadinsis labai aktualiai: “Ir dar kartą viskas bus gerai”, o gal “Gerai tai, kas gerai baigiasi”, žodžiu, kažkaip taip, tik tai daug gražiau ir kažkokiu būdu visa tai dar susieta su pasaulio pabaiga. Kadangi taip ir nesugebėjau rasti būsimojo šedevro pavadinimo ir afišos, tarkim, kad kai spektaklis bus nebe eskizinis, tuomet jis publikai transliuos apie laimingą pasaulio pabaigą (atleiskit jeigu sumelavau ir pabaiga vistik gausis nelaiminga):

(Vietoj afišos) demotyvatorius iš spektaklio feisbukinio puslapio

Kokius konkrečius bruožus įgauna šis pažadas praturtinti žiūrovų sielas tokiomis fundamentaliomis pajautomis kaip “Pasaulio pabaigos” kataklizmo įprasminimas? … keturis kartus perskaičiau pastarąjį sakinį ir tik tada iki galo suvokiau jo mintį, todėl išsireikšsiu paprasčiau: kaipgi atrodo režisierius sumanymo įgyvendinimas? Kad ir kaip bebandyčiau apibūdinti, tačiau tai reikėjo matyti pačiam, nes šis reginys prilygsta poezijai: argi įmanoma žodžiais nupasakoti aktorių septetą, daugmaž vienodo amžiaus, daugmaž vienodai apipavidalintų ir vaidinančių daugmaž tą patį personažą? Skaityti toliau

 

Komentuoti

“…teatras turi būti įvairus ir visoks, išskyrus nuobodų…” – pats save diagnozavo režisierius C. Graužinis

Karts nuo karto mane išveda į teatrą. Ir beveik po kiekvieno tokio karto man kyla begalinis noras grįžus po pavedžiojimo sėsti prie kompo ir išsilieti. Tačiau prisėdęs prie kompo kažkaip visada atrandu rimtesnių užsiėmimų – pavyzdžiui, pasiskaityti delfinariumo komentarus apie tai kaip Tauta vertina NATO fašistų vykdomą barbarų civilizatorinimo misiją, pasižiūrėti ką naujo antioranžiniame Rusijos fronte nuveikė Nikolajus Starikovas arba kokią gyvenimo išmintį pasauliui paskleidė kobistai

Be to aš puikiai iš savo patirties pamenu, kaip diletantiškai, lyginant su profesionalių teatrologų recenzijomis, atrodo tokio kaip aš žiūrovo bandymai išsireikšti apie spektaklį…

Bet šį kartą nesusilaikysiu. Ir nebesilaikysiu jokį kitą kartą – nes galų gale, spektakliai juk rodomi visų pirma publikai ir todėl pati publika privalo duoti atkirtį tiems, kurie už savo pastangas reikalauja iš publikos pinigų.

Nagi pasižiūrėkime, ką už publikos pinigus jai davė Cezaris Graužinis Nacionaliniame dramos teatre pastatęs (rakom) siauram teatralų rateliui težinomo prancūzo pisakos tarpukarinę pjesę apie “mūsų” ir “anų” kovą visuomenės viduje.

Skaityti toliau

 

1 komentaras