Kaip kruvinas kruvino diktatoriaus Lukašenkos režimas civilizuotajam demokratizuotajam Obamai sveikatos reformą daro…

Pokalbis su Baltarusijos respublikos Sudėtingųjų technologijų parko vadovu Valerijumi Cepkalo [Валерий Цепкало].

Keli skaičiukai vietoj tyzerio:

  • 2005-ais metais visos vastybinės ir privačios Baltarusijos respublikos IT įmonės eksportavo savos gamybos softo už 12-14 milijonų dolerių.
  • 2006-ais metais kruvino diktatoriaus Lukašenkos dekretu buvo įsteigtas ir oficialiai dirbti pradėjo Baltarusijos respublikos Sudėtingųjų technologijų parkas.
  • 2012-ais metais vien šiam parkui priklausančių  įmonių eksportas sudarė 370 milijonų dolerių.
  • Nuo idėjos atsiradimo iki parko darbo pradžios kruvinas režimas užtruko 15 mėnesių (vienas iniciatorių – dabartinis Baltarusijos premjeras, tuo metu vadovavęs Baltarusijos mokslų akademijai).
  • Šiuo metu parke dirba virš 15.000 kompiuterastų. Per metus jų skaičius padidėja 2.000-2.500. Tiesiai po studijų ateina ~600 žmonių. Beveik visi (98%) dirbantys parke – engiami užengtos Baltarusijos respublikos piliečiai.
  • Tarp parkui priklausančių įmonių klientų – 5 iš 10-ies turtingiausių pasaulio korporacijų (pagal Forbsą).

Deja, bet mūsų bananinės respublikėlės kompiuterastai apie tokią diktatūrą gali tik pasvajoti…

 

Komentuoti

Su Pergalės diena!

Taip ir nepakilo ranka aprašinėti savo trumpo apsilankymo broliškoje Baltarusijoje – matyt, intuityviai stengiuosi išvengti moralinės traumos… Mielas mano Dienorašti, tu net neįsivaizduoji, kaip slogiai pasijutau Vilniaus autobusų stotyje išlipęs iš Gomelio autobusų parko autobuso važinėjančio maršrutu “Gomelis-Minskas-Vilnius”.

Visa laimė, kad tuo metu nuo Gėlių gatvės buvo nuvaikytos prostitutės, dirbančios su III-iojo policijos komisariato stogu, nes pamatęs tas kurvas beramstančias debiloidinį automobilių stovėjimo mokesčio aparatą prie antkapinių paminklo kromelio, tikriausiai būčiau vilku užkaukęs.


Neskriauskite stoties gatvinių mandavoškių – jas saugo Įstatymo sargiai!

O dabar, kaip tikras ruso-sovieto-tarybo-komuno-filas pajutau nenumaldomą norą pamitinguoti Pergalės dienos proga. Norėdamas sužinoti, kur ir kada galima bus įsilieti į šį šventą ritualą atliekančiųjų egregorių, atsiverčiau Lietuvos presstitutinių organų autoritetus ir štai pirmosios pagrindinių smegenopisos institucijų antraštės:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Lietuvos patriotizmo pamokos Baltarusijos Profsąjungų rūmuose

Prieš aprašant savo skausmingus potyrius kruvinojo Lukašenkos režimo užengtame Minske, privalau peržergti per dar vieną su teatru susijusią temą.

Mano mylima ir gerbiama režisierė Ramunė Kudzmanaitė Minske privataus teatro „Teatras Č“ [„Театр Ч“] užsakymu pastatė spektaklį pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Baltarusiškas spektaklio pavadinimas „Dziady“ [„Дзяды“]. Įdomiausia, kad būtent taip į šlovingąją baltųjų rusų kalbą verčiamos „Vėlinės“, o tiksliau, ikižydkrikščioniškos „Ilgės“, ir būtent su tokiais transparantais kiekvienais metais už demokratizatorių ir civilizatorių pinigus Minsko prospektais pagerbdami stalinizmo represijų aukas marširuoja Lukašenkos režimo užengtieji gudai, nesitaikstantys su tarybine maskolių okupacija ir reikalaujantys pakeisti gegužės pirmosios demonstracijas Minske į eurosojūzinius pederastų maršus.

Jie svajoja apie tai, kada gi pagaliau galės paimti vaivorykštinės vėliavos kotą į savo rankas
ir pasijus laisvais europiečiais…

„Teatrui Č“ vadovauja Baltarusijos patriotas Andrejus Čiornas, beje, gimęs Panevėžyje. Tai prodiuseris-privatininkas iš abiejų didžiųjų „P“, organizuojantis garsiausių Maskvos ir Piterio teatrų gastroles į savo nuo centro atitolusią Tėvynę. Spektaklis „Dziady“ – tai pirmasis rimtas, savarankiškas jo kompanijos projektas, o normalia žmonių kalba kalbant – spektaklis. Visiškas Made by BY produktas.

 

Mylėdamas Lietuvos teatrą ir puikiai žinodamas savo gimtojo Baltarusijos teatrinio pasaulėlio lygį, Čiornas specialiai pasikvietė Lietuvos režisierę Ramunę Kudzmanaitę, Lietuvos scenografą Marijų Jacovskį, Lietuvos kostiumų dailininkę Nadeždą Gultiajevą (kurios vardą baltarusiškoje programėlės versijoje meiliai pakeitė į Nadzieja) ir Lietuvos kompozitorių Faustą Latėną. Kadangi pagrindinis Minsko teatras – Jano Kupalos vardo – tuo metu buvo restauruojamas, spektalis pastatytas antroje pagal prestižą Minsko salėje – Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.

Salė tiesiog nuostabi – erdvi stalininė architektūra, saikingas dekoras, balkonai trimis aukštais, parteris estetiškai ir ergonomiškai suskaidytas praėjimais, scena įrėminta arka, primenančia pravoslavų cerkvės navą… Tiesiog šventė sielai ir akims! Na ir žinoma, pats spektaklis yra vertas tokios scenos ir šlovina Lietuvos teatro vardą mūsų brolių baltarusių žemėse.

Tačiau aš gi visiškai nesiruošiau dalintis savo diletantiškais pastebėjimais apie spektaklį, kurį teko žiūrėti valstybinę baltarusių kalba, be rusiškų titrų ir be vertimo… Taip kad buvau priverstas veiksmą skaityti iš aktorių mimikos bei iš žiūrovų reakcijos, kadangi netgi mūsų nutautėjusių Vilniaus tuteišių kalbą suprantu daug geriau negu savo sabrų baltarusišką movą.

Šiame įraše norėjau vietoj plataus ir kūrybiško teatro vandenyno pasinerti į siaurą politikos ir istorijos eketę ir pasvarstyti apie Mickų Adomą bei apie jo vietą mano Tautos kultūroje. Būtent  tokį norą sukėlė šis spektaklis, pedalizuojantis antirusišką jotvingių ir kitų surusėjusių lietuvių genčių nacionalizmą.

Spektaklio kūrėjai, gilinęsi į kultūrines, istorines ir politines „Dziadų“ aplinkybes, kaip idėjinę spektaklio ašį pasirinko teiginį, kad „Adomas Mickevičius – tai baltarusių poetas, kuris rašė lenkiškai apie meilę Lietuvai“.

Ir štai bestebint tą rusiškai tarpusavyje bendraujančių Baltarusijos nacionalistų publiką, įdėmiai įsiklausiusią į lenkofiliškas scenines aistras, manyje po truputį brendo šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikmečio suvokimas ir vertinimas.

Beje, pats scenoje apdainuotas laikmetis, Lietuvos istoriografijoje (Dviejų tautų respublikos likvidavimas, prijungimas prie Rusijos Imperijos ir pirmieji lenkų separatistų maištai) neoficialiai, tačiau labai nedviprasmiškai, vadinamas tiesiog lenkmečiu.

Nereikia būti nei baisiu nacionalistu, nei visiškai abuoju kosmopolitu, kad įvertinus visus istorinius faktus ir aplinkybes, tektų nuliūdinti brolius baltarusius, taip entuziastingai priimančius Mickų Adomo kūrybinę veiklą ir jo disidentines politines pažiūras.

Taigi, neriam.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Piratų partijos diskusijos Nr. 2

Iš Lietuvos Piratų Partijos gūglo grupės susirašinėjimo (https://groups.google.com/forum/?fromgroups#!forum/piratupartija)

2012 m. rugsėjis 9 d. 22:32, Aidis Stukas rašė:

Sveiki,
Puikiai ir energingai pradėjome. Pratęskime?
Žinau, jog daugeliui mūsų klausimai atrodo nepakankamai tikslūs ar net ydingai suformuluoti.
Pakritikuokime klausimus, su saiku.Tačiau pabandykime, kiek įmanoma, atsakyti į pačius klausimus.
Šios dienos debatų klausimai.

  1. Kas svarbiau – demokratija Baltarusijoje ar baltarusių kroviniai per Klaipėdą?
  2. Ar didinsite finansavimą gynybai jau kitąmet?
  3. Kaip pagerinti santykius su Lenkija? Trys konkretūs žingsniai
  4. Ar pritartumėte Jungtinių Europos Valstijų modeliui, dar daugiau galių perduodant Briuseliui?
  5. Kokias grėsmes Rusija kelia Lietuvai? Apibūdinkite būsimus santykius

Kadangi per keturias dienas niekas taip ir neatsiliepė į naują Aidžio bandymą išprovokuoti diskusiją, teks vėl man savo marazmais (kaip išsireiškė tūlas bendrapartietis) drumsti tyrą Lietuvos piratų padangę.

 

Komentuoti