Poetas-kotletas

Mano draugas Gedas, drauge su kuriuo kadaise įstojau į architektūrą VėGėTėušKėje, mane draugiškai vadindavo poetu-kotletu. Ir tik dabar, po daugiau nei 10-ies metų, aš sugebėjau pasinaudoti tuo apibūdinimu pagal paskirtį…

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo,
Poetas-kotletas tyliai stenėjo,
Poetui-kotletui sielą niežtėjo –
Jis baisiai siaubingai eiliuoti norėjo…

Tačiau, o nelaimė! nėra apie ką –
Gyvenimas geras ir myli žmona,
Vaikučiai mažučiai – dailūs sveiki,
Belieka tik apie Tėvynę rašyt.

Belieka jos kančią paimti į širdį
Ir žodžiais eiliuotais Tautai grąžinti –
Juk ten kur kančia – tenai įkvėpimas,
Bet kaip ją pajusti, iš kur jinai imas?

Poetas nemojo, poetas nuliūdo
Ir skausmas nelauktas jo širdį užplūdo!

Skausmas, kad jis tik tai tiek ir tegali –
kapstytis po svetimą šūdo krūvelę,
kad žodžiai jam gimsta iš žodžių kitų –
anksčiau parašytų, anksčiau ištartų,
kad nieko, o nieko, visiškai nieko
vertingo kitiems po savęs nepalieka…

Ir štai jau kankinanti sielą liepsna
Žioruoja, liepsnoja giliai viduje!
Ir čiupęs nesuteptą popieriaus lapą
Poetas džiaugsmingai ant šiojo užrašo:

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo…

 

Komentuoti

Prote(k)stai – smagumynų vakaras ant Neries kranto ir poetiniai pasiatviravimai

Vieną rudens dieną LUNI su Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi sukvietė neabejingus menui bei aktualijų tvėrybai į žalią dėžutę ant Neries kranto.

Pamačiau tą kvietimą kaip ir visi normalūs lietuviai snukiaknygėj ir kadangi renginio anonso esminis žodis buvo “Prote(k)stai” pajutau nenugalima potraukį nueiti tenai ir drauge su mielais bei pūkuotais Lietuvėlės anarcho-liberalais pasiprote(k)stuoti.

Juo labiau kad man buvo be galo įdomu išbandyti ant tokios liberalios publikos savo paskutinius propagandistinius tekstus, parašytus kaip reakcija į virtualiosios kloakos pateikiamos info srautą. Taigi, sėdau prie kompo, įsijungiau AtvirąKontorą 3.01 ir tvarkingai susidėliojau, perspausdinau bei pasitaisiau eilėraščius, kuriuos norėjosi išlieti ant nekaltų sisteminių opopop-pozicionierių galvos.

Beje, kokio velnio aš visą tai pasakoju?

Tiesiog apturėjau visai smagų vakarą ir noriu tiems keliems savo skaitytojams, kurie nežino, kas tas toks LUNI, arba žino, bet nekreipia į jį dėmesio, pareklamuoti šį pozityvą į mūsų visuomenę skleidžiantį organą.

Taigi, tvarkingai išsispaudinau savo keturis lapus, ir sėkmingai valandą vėluodamas nusigavau prie Neries.

Veiksmas tuo metu ten virte virė – tauta susėdusi ant fanerinių instaliacijų sukauptai niro į intelektualiąją Kasparo Pociaus kvazipoeziją (tiksliai negaliu apibrėžti šito termino, tačiau intuityviai jaučiu, kad jis čia tinka). Be garbingo anarchistų vėliavnešio savo tvėryba su tauta dalinosi grb. Disidentas Bacevyčia (gaila tik, labai tyliai ir man galiorkoje bediskutuojant su Tomu Arūnu Rudoku apie moterų anatominių ypatumų poetines projekcijas nelabai kas girdėjosi…) Buvo ir pora jaunų nekaltų (o jeigu ir kaltų – tai aš nekaltas (kad suklydau)) mergelių, kurių vardų neminėsiu ne tiek dėl to, kad neprisimenu, o labiau dėl to, kad elementariai tingiu prasukinėti Dariaus Pocevičiaus užfilmuotą jutūbinį videoreportažą:

Iš šio Pocevičiaus kuriamo video kompromato galima pakankamai tiksliai pajusti to vakaro nuotaiką – lengva, gražu ir nepikta. Netgi Tomo Arūno Rudoko bandymas supošlinti vakarėlį ir “Menstruacijų bliuzo” pagalba pasiųsti gražesniąją klausytojų dalį į emocinį nokdauną nepavyko – nors pats jis teigė, kad prieš ateidamas čia prasitestavo savo tvėrybą ant dviejų ar trijų bandomųjų triušių bei vienos triušės ir dabar “tai bus pizdec”, tačiau pizdiec nebuvo, o pabaigoje į “sceną” ekspromtu išėjęs Saulius Ivinskis apskritai visą reikalą nušvietė naivia ir tyra paskutiniosios tarybinių studentų kartos aura.

Man asmeniškai, smagiausi momentai dėliojosi tokia tvarka:

Pirmas. Atėjus iškart susitikti su T. A. Rudoku ir aptarti aukščiau minėtus poezijos ir pizdos sąlyčio taškus.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Lietuvos laisvos poetai…

Balandis - Gintaro Kasperionio foto
Gintaro Kasperionio foto

Lietuvos laisvos poetai
Pasiryžę daug kentėti

Daug ištverti daug patirti,
Kartais netgi ir numirti

Dėl skaitytojų gerovės,
Dėl jų jautriasielių norų.

Štai todėl kiekvieną žodį
Prieš pradėdami vartoti

Jie išbando,
                   apkramsnoja,
Gromuluoja,
                atrajoja
Į krūvelę
             iškakoja
Rūpestingai
                aptapšnoja
Ir susėmę švelniai saujon
Neša rodyti pasauliui.

Nieko keista užtatai –
Šūdų šūdai kur dairais.


Radau užrašų knygelėje ir iškart pajutau, kad jis kažkaip organiškai susišaukia su šįryt ištransliuota meile Tėvynei, jos žmonėms bei su šikamosios poezijos tradicija.

 

Komentuoti

Šikamoji poezija – kas tai, kodėl tai ir 3 vnt. pvz.

Trumpą paaiškinimą apie tai kas yra šikamoji poezija ir kodėl ji yra būtent tai, kas yra, patys smalsiausi mano kūrybybos gerbėjai galėjo išgirsti tryliktuosiuose Neformaliuose skaitymuose Psichbaryje.

Dabar pagaliau susikaupiau aprašyti išsamiau.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Darius Pocevičius mane kažkada įvardino poezijos marginalu – aš tam nesipriešinau, tačiau po kurio laiko susimąsčiau: “Ar šiame kultūros liumpenizacijos ir kūrybos transformacijos į kultūrprojekčius amžiuje apskritai galima ką nors vadinti marginalu? Ar dar įmanoma nubrėžti ribą tarp mainstrymo ir užribio, kai absoliučiai visi minta ir atrajoja tą pačią intelektualinę dvėselieną? Ar kas nors remdamasis šiandienine vertybine sistema sugebėtų atrasti bent kokių nors pranašumų Jono Žemkalnio kūryboje lyginant ją su Raulo van Gauro kūryba?”

Šitie klausimai man leido suprasti, kad terminas “poezijos marginalas” ne tai kad netinkamas – jis tiesiog atgyvenęs ir bent jau meniniame kontekste praradęs savo prasmę.

Vadinasi, mane ir mano poeziją reikėtų apibūdinti kažkaip kitaip.

Trumpai pamąstęs aš supratau, kad žiūrint iš esmės, Raulo van Gauro (tai yra mano) poezija niekuo neišsiskiria iš tradicinės, paskutiniuosius dešimtmečius vystytos lietuvių poezijos krypties, kurią formavo Vincas Mykolaitis-Putinas, paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius ir daugybė kitų labiau ar mažiau žinomų prieškarinių-eLTėSėResinių žodžio meistrų bei pameistrėlių.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kūrybybinis eilėraštis

Kūrybybinis eilėraštis

Einu ar stoviu, sėdžiu ar guliu,
              tyliu arba eilėraščius rašau –
Jaučiu kaip kaupiasi man mintys tarp ausų
              ir veržiasi per viršų per kraštus.

Žaidimai – visa tai žaidimas
                                      Aš žaidžiu.
Žodžius dėlioju, sakinius,
              ieškodamas prasmių.
Bandydamas pataikyti į ritmą,
Kuris pažadintų jausmus,
                                    sukeltų pyktį,
priverstų pažiūrėti, kas aš toks
ar plastikinis manekenas
                                     ar žmogus,
ir mano akys mano akys
                                   ką jos mato
žiūrėdamos į veidrodį – rainelės ratas
kraujagyslių ažūras
                             ir vyzdys –
bedugnę siekiantis bejausmis šulinys.

To šulinio dugne – smiltelė
              aukso?
              šūdo?
To šulinio dugne guliu pablūdęs
ir laukiu kol mane kas nors paims
ir nusineš namo su savimi.
Padės prie knygų į lentyną ir sakys svečiams:
žiūrėkit, koks žmogus –
                                 jis rūpi man.
Aš apie jį galvoju vakarais,
aš jį bučiuoju glostau jį,
                                 o jis
mane kas naktį pisa ir
kas antrą rytą –
jis šitaip materializuoja
meilę bei kūrybą…

Tegu, lai būna taip kaip tu sakai
aš nesiginčysiu –
                       man px visiškai.

 

Komentuoti

Kai mano dainos pasibaigė…

Kai mano dainos pasibaigė
Prasidėjo proza,
Tiksliau, kreatyvas,
O dar tiksliau – žopa.

Kai mano dainos pasibaigė,
Kėliau akis į viršų,
Klausiau – kame gi kampas?
Kodėl nebesigirdi?

O negavęs atsakymo
Pasakiau – nu ir naxui,
Ir nebereikia –
Bus paprasčiau gyventi.

Bet paprasčiau nebuvo –
Tik padaugėjo šūdo,
Daugiau alkoholio, daugiau pinigų,
Daugiau nevilties ir blūdo.

Ir tik vėliau supratau,
Kur dingo žodžiai ir dainos,
Kodėl išsidvėsė poezijos geismas –
Kai gyveni kaip kiaulė,
                                tai ir Dievas
su tavimi taip kalba,
                                taip,
kad suprastum:
                       kriu kriu,
                                 trach trach,
                                             niam niam.

 

Komentuoti

Poetui

Justinas Marcinkevičius

Poetui

Miršta Poetas – vėliavos plazda
Varpinės gausmas draskosi aikštėj.

Žali žmogeliukai sankryžoj stovi
Eismą sustabdę rankom mosuoja.

Raudanti eisena lydi velionį –
Rauda filologai ir kalbajobienės.

Katedroj karstas – klauptuose klūpo
Ekskomuniaginės bliadės ir sukos.

Kryžium žegnojas – neraudonuoja
O kardinolas visiems diriguoja.

Guli Poetas – nieko negirdi
Nieko negali paimti į širdį

Niekam negali spjauti po kojų –
Kaip tik kas nori – taip atrajoja.

Jo praeitis nebe jo, o visų
Noriu gerbiu, o noriu – pisu

Noriu – iš kaulų statau monumentą
Noriu – keliu savo šūdinus reitingus.

Miršta Poetas ir hienų gauja
Švenčia kartu su Poeto Tauta.

 

Komentuoti