Rugsėjo paskutinysis ketvirtadienis, slemas Biksbaryje (+ eilėraštis klausytojams-žiūrovams)

Šįvakar aš ką tik patyriau moralinę traumą.

Priešistorė: per pietus besismaukydamas internete sužinojau, kad šiandien, kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio ketvirtadienį, BIXų girdykloje vyks sleminimas. Dar daugiau – bus renkamas slameris, kuris atstovaus Lietuvą Europos slamerių pasimekesleminime Briuselyje ir yra kviečiami visi pageidaujantys … aišku, susigundžiau. Pagalvosite – “koks gi nafig po paibeliais tu slameris? Tipiškas poetas-kotletas!” Bet juk lygiai tokie patys poetai-kotletai yra ir visi kiti, save tuo keistu žodžiu iš es raidės vadinantys, raiškiojo žodinio meno kūrėjai Lietuvoje…

Taigi, nors niekada anksčiau nekviestas nelįsdavau į jaukias ir intymias savitarpio kultūrinimosi grupes (išskyrus Naktinius skaitymus – kas yra šventas reikalas ir LUNI Prote(k)stus – kas yra ne toks šventas, bet ne mažiau smagus užsiėmimas), sumaniau nueiti, užsiregistruoti ir sužinoti, kaip mane vertina tenai besirenkanti publika.

Rezultatas labai įdomus – iš vienos pusės, aš, išdidžiai besivadinantis Raulu Van Gauru, dabar turėčiau nusipjauti sau ausį, nes nepraėjau net pirmojo turo – tai yra iš dvylikos užsirašiusiųjų paskaityti likau tarp paskutiniųjų keturių, nors Dieve mano, Dieve mano, kaip buvo juokinga stebėti iš šono, o ne iš chebros staliukų pusės… Juokinga buvo stebėti ir patį vertinimo procesą, ir man bepradent skaityti iš salės išeinančius neaiškios kilmės asmenis, vienas kurių (tiksliau viena, kirtis ant a) buvo pasišovęs kilnoti lapelius su skaičiukais (pasiskaitymai buvo vertinami Atėnų demokratijos principais – “nepriklausomi vertintojai”, patys pasisiūlę iš salės, po kiekvieno pasirodymo pakeldavo lapą su skaičiumi – kartais juos pasitaisyti politkorektiški paragindavo pats vedantysis, o kartais demokratiškai pabliaudama publika)…

Nors aš manau, kad šiuo atveju – tai pats objektyviausias būdas apskritai kažką vertinti: galų gale, juk kas salę užsako, tas ir bilietus pardavinėja – nepatinka, neik.


Slameris, į kurį iš mikrofono įsigavo slemo dvasia…

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Sakote, ideologiškai teisingas smurtas – tai ne smurtas, o maištas? Gal eikit…

Kiekvieną kartą, kai po beinternetinio savaitgalio grįžtu iš kaimo, Mordaknygė mane pradžiugina susikaupusiu infodumblu. Štai ir šį vakarą – du nuostabūs vienas paskui kitą einantys paveiksliukai.

Pirmajame Lietuvėlės antifašiukai siaubėjasi ir seilėjasi Lietuvėlės fašiukų propagandiniais vizualais, demonstruojančiais bbž ką – gal kovos prieš gatvės chuliganus pozas?

O štai koks žodingas iš karto po to sekęs vizualas – tai jau ištikimųjų antifašiukų kovos (ar antikovos?) sėbrų – anarcholibertarijiečių kūrybybos vaisus:

Skaityti toliau

 

1 komentaras

Libertarizmas – socialistiniai putėsiai su tuščiaviduriu įdaru

Vakar susiradau progą ištrūkti iš švelnių šeimos gniaužtų ir pasikultūrinti savišvietos būrelio aka LUNI rėmuose.

Vienas iš LUNI entuziastų ir variklių Darius Pocevičius seminarino visus besidomaujančius apie tai, kas yra libertarizmas arba anarchosocializmas arba dar kaip nors kitaip. Būtų keista, kad žmonės save laikantys anarchistais ("nepaklūstantys taisyklėms") sugebėtų aiškiai ir nedaugiaprasmiškai save užvardinti.

Darius Pocevičius teigia esąs libertaras…

…ir labai nuoširdžiai prašo juo patikėti…

…tačiau publika akivaizdžiai tuo abejoja, o ypač, toli gražu nelibertariškai nusiteikusioji jos dalis, ne tik klausiusi, bet ir replikavusi bei uždavinėjusi lektoriui klausimus.

Skaityti toliau

 

Komentuoti