Grafomanija – tai kai norisi, bet nėra dėl ko

Perspėjimas: šis tekstas yra grafomaniškas, emociškai neįgalaus asmens bandymas sumenkinti visus aplinkui, tam kad išaukštintų savo personą. Drįstančius tuo abejoti, galiu nuraminti – iš šono geriau matosi.

Ačiū už dėmesį, toliau skaityti nebūtina.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – < kirpimo linija

Labas, mano mielas Dienorašti.

Žmogus paprastai galvoja, kad yra įvykiai ir yra kasdienybė. Tačiau kasdienybė – tai juk irgi įvykiai, tačiau tokie įprasti ir nereikšmingi, kad žmogus vertina juos kaip vientisą srautą, o ne kaip diskrečius, vienas po kito vykstančius procesus.

Pavyzdžiui, jei manęs kas paklaustų:
– Ką tu veikei vakar vakare?
Atsakyčiau:
– Ai, buvom spektaklyje…

Nors pati frazė „ai, buvom spektaklyje…“ iš tikrųjų dengia kelių dešimčių įvykių seką: apsirengti, užrakinti duris, nueiti iki mašinos, įsėsti į ją, užsivesti, nuvažiuoti iki teatro, pastatyti mašiną, nueiti iki teatro, pasiklausti kasoje pakvietimų, nueiti prie kito teatro prieangio langelio, iš juodasnukės beždžionės išsimušti pakvietimus ir t.t. ir t.t. ir t.t. …

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Miegoti negalima žiūrėti!

Sveiki, mano mielieji, ekskliuzyviniai vienetiniai skaitytojai.

Su nerimu širdyje noriu jums pranešti kad man gresia represijos. Baisiausia, kad jos yra visiškai teisiškai nereglamentuotos, įstatymais neapibrėžtos ir nukreiptos tiesiogiai prieš mano asmenį. Man buvo pagrasinta, kad manęs nebesives į teatrą. Į Teatrą. Į TEATRĄ. Į T-E-A-T-R-Ą!.. A-a-a-a!… O-o-o-o-o!…. U-u-u-u!…. Ir vien tik todėl, kad aš, kaip ir dera protinio darbo liumpenproletarui, reguliariai jame užmiegu…


Žiūrovo miegas gimdo scenos pabaisas…

Bet o ką gi daryti jeigu mane užmigdo tai, kas vyksta scenoje? Na taip, aš nuolatos kamuojamas chroniško nedamiegito ir galiu miegoti ant bet kokio paviršiaus ir bet kokioje padėtyje – stovėdamas, sėdėdamas, atsirėmęs kakta į gartraukį, stovėdamas po dušu ir panašiose egzotiškose bei kasdieniškose situacijose.

Žinoma, perdedu. Paskutinį kartą stovėdamas miegojau prieš kokius dešimt-dvyliką metų, važiuodamas troleibusu į vieną iš tų nepabaigiamų peržiūrų, kuriomis mėgaujasi architektūros studentai nesuskaičiuojamuose Lietuvos universitetuose, universitetėliuose ir šūduniversitečiuose, kuriuose šizofrenija sergantys šūdpropesoriai skundžiasi, kad jąja užsikrėtė nuo savo studentų…

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Jankevičiau, užteks šūdą malti, pastatyk SPEKTAKLĮ – juk tu gali!

Be galo seniai kažką berašiau – prieš pusantro mėnesio paskutinis įrašas buvo pasižadėjimas tapti reguliariu slamerių-lamerių susiėjimų skaitovu… Ir kaip esu įpratęs, savo pažadą sulaužiau pačia pirma proga, kai tik tai buvo įmanoma padaryti.

Tačiau dabar ne apie tai, o apie neseniai matytą Agniaus Jankevičiaus spektaklio premjerą “Gelbėkime meilę”. Veiksmas vyko ir tebevyksta Kauno dramos teatre, salėje ketvirtame aukšte.

Taupydamas laiką ir klaviatūros klavišų susidėvėjimo resursus iš karto informuoju: pamatyti verta. Maža to, jeigu tu, mano mielas skaitytojau esi jautrios sielos skaitytoja, pasinešusi ant profesionalių šiuolaikinių rašytojų gaminamos profesionalios literatūrinės produkcijos – labai tikėtina, kad apturėsi laimę ir dvasinį orgazmą sukeliantį malonumą. Savo akimis mačiau bent dvi gražiosios pasaulio pusės atstoves varvinančias nuoširdžias ašaras ypatingai nuoširdžiose veiksmo vietose. Daugmaž šitaip:

Tik gal ne taip atvirai ir išdidžiai… Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2