Pratęsiant tarybųsąjungofobijos ir istorijos klastojimo bei perrašymo pagal politinių kolaborantų užsakymus temą

Manau, kad vienetiniai mano Dienoraščio skaitytojai yra tokie išsilavinę, kad žino tokį Tarybų Sąjungos kūrybinės inteligentijos atstovą (представитель творческой интеллигенции) – Michailą Šolochovą (Михаил Шолохов).

Nesiunčiant jūsų į Vikipediją, labai trumpai: gimė 1905 – likus dešimčiai metų iki Pirmojo pasaulinio karo, mirė 1984 – prieš pat Perestroiką. Galima sakyti, kad jo gyvenimas sutapo su Tarybų Sąjungos gyvenimu – nuo pat gimimo iki mirties: nes kaip 1904-ųjų metų bolševikinis maištas buvo Rusijos Imperijos agonijos pradžia, lygiai taip perestroika – tapo TSRS-os agonijos startu.


M. Šolochovas su savo žmona ir vaikais 1941 metais.

Tai yra Pavyzdinė kruvino režimo kruvinus kėslus demaskuojanti nuotrauka: kruvino režimo kruvinas rašytojas kruvinai prisidaugino ruošdamasis kruvinai okupuoti taikią ir civilizuotą Vakarų Europą…

Kas dar svarbaus – Šol0chovas buvo toks rimtas dėdė, kad tapo vieninteliu tarybiniu rašytoju, kuriam pramasoninti monarchiniai buržujinai malonėjo įteikti Nobelio premiją ne už jo politinius polinkius, o už literatūrinę kūrybą. Tai nutiko 1965 metais.

O štai 1966 metais Šolochovas išmetė fintą, už kurį šnobelistai, jo būtų neįtraukę net į pirminę atrankos grupę.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Tarybųsąjungofobija užkniso juodai!

Nežinau, kaip tau, mano mielas Dienorašti, tačiau mane, kaip beviltišką rusofilą jau baigia papjauti šita amžinųjų kolaborantų sukelta rusofobinė isterija, nutaikyta ne tik į šiandieną, ateitį, bet ir į bendrą mūsų broliškų Tautų praeitį. Imkite, dabar dar ir pasprinkite savo tulžimi propagandonistai nedadarytieji – iškelkite bylą Starikovui ir uždrauskite jo knygas Lietuvoje (o jos parduodamos!), kol nevėlu:

Porą dienų negalėjau net delfinariumo įsijungti – jau nuo antraščių pasidarydavo koktu. Net skaityti nieko nebereikia. Racionaliai vertinti ar kažkaip komentuoti tų išverstaskūrių verbalinius vėmalus – prilygtų dvasinei ir protinei asenizacijai.

Vietoj to, aš daug mieliau Tau, mano mielas Dienorašti, ir Tavo vienetiniams skaitytojams, išversiu ištrauką iš fašistinių Vermachto išgamų ir iubermenšų kovinių prisiminimų, demonstruojančių kaip propagandonistiniai mitai susiduria su tikrove ir kokios skaudžios tokio smegenų atstatymo į vietą būdo pasekmės.

✫ ✫ ✫

Apie tarybinius kareivius

Tarybiniai kariniai daliniai buvo ganėtinai skirtingi. Pasitaikydavo ir gerų, ir nepilnaverčių dalinių ir junginių. O apskritai, tiek rusų, tiek, beje, ir mūsų, kariniai daliniai buvo savo vadų veidrodis.

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 7

Olegas Novoselovas. Tolerantiška pasakėčia

Ksenomorfai mums ne priešai
KSENOMORFAI MUMS NE PRIEŠAI,
jie tik nori gyventi pagal savo papročius

Kartą vieno žmogaus žarnyne susirinko kirmėlės. Ir pradėjo jos aptarinėti savo politinius interesus. Pirmiausia pasisakė askaridė. Ji garbingajam susirinkimui papasakojo apie naujas visuomeninio progreso kryptis. Žinia, praėjo tie tamsūs laikai, kai su kirmėlėmis buvo žiauriai ir nežmoniškai kovojama. Ir būtina be jokių dvejonių galutinai atsisveikinti su kirmėlių diskriminacija organizme, kadangi progreso atgal nepasuksi.

Jos žodžius opistorchai pasitiko džiaugsmingais aplodismentais ir skanduotėmis: “Lygios teisės su kepenų ląstelėmis!”

Po askaridės žodžio paprašė platusis kaspinuotis. Perskaitė pranešimą apie šio klausimo istoriją. Esą, seniau buvo auksiniai laikai, kuomet apie kirmėlės niekas nieko ir nežinojo, ne tai kad su jomis kovotų. Deja, vėliau atslinko niūrūs ir tamsūs laikai, kai kirmėles imta nuodyti ir varyti lauk. Vienok, progresas išties nestovi vietoje. Ir dabar niekas nebedrįsta kelti klausimo apie lygias kirmėlių teises į maitinimasį ir jų apsisprendimo laisvę organizme. Engti kirmėles medicininiais preparatais ir psichologiniu smurtu niekas neturi teisės. Ir kad būtina visais būdais naikinti kirmėliafobiją. Kadangi kirmėlės yra lygios su visais kitais žmogaus organais. Ir todėl, kad nedera priešintis progresui.

Mikroskopinių parazitų blokas pasiūlė paskelbti organizmo imuninę sistemą šovinistine, o žmonių organizmus, neturinčius kirmėlių – atsilikusiais ir neprogresyviais. Skaityti toliau

 

Komentuoti

Olegas Novoselovas. Apie ragus (pasaka didieliems berniukams)

Vienoje karalystėje gyvena, vargo nemato įvairūs žvėrys. Žinduoliai, tarp kitko. Gyvena skirtingai, o kai kurie netgi turi ragus.


Autoriaus iliustracija

Ožys. Domisi ožkomis. Ožys ir yra ožys. Vedė ožką, todėl ir turi ragus. Bet jis pats dėl visko kaltas. Todėl, kad jis – ožys. Juk visos ožkos žino, kad visi ožiai – ožiai. Dėsninga, jeigu jau vedė ožką.

Avinas. Bukas. Todėl vedė avį. Nes papuolė. Galima tik spėlioti, ką ožka išdarinėja kol avinas darbe – neveltui avino ragai spirale susukti. Jis gi pats dėl visko kaltas. Todėl, kad vedė avį. Vesti avį gali tik bukas avinas.

Sargis. Šuo. Dulkina tekančias kales. Tačiau neveda. Jis juk ne durnius – supranta, kad vesti kalių negalima, todėl ragų ir neturi. Kalės jį myli, ypač rujojančios. Geriau jam neaiškinti, kad jis kaltas – gali įkąsti. Domisi medžiokle.

Bulius. Stiprus. Užsispyręs. Bet kvailas, todėl vedė karvę ir turi ragus. Atrajoja ėdalą. Aria kaip jautis. Pats kaltas, kadangi neskiria dėmesio. Negalima visą laiką arti kaip jautis.

Vasiokas. Kašaras. Palaidūnas. Plėšrūnas. Gali pasilaižyti sau pautus, todėl yra seksualiai nepriklausomas, neveda ir neturi ragų. Potencijai naudoja grietinę. Dulkina kates. Bliauna. Riejasi. Miega ir ėda kiek nori, niekas nedrįsta jam nurodinėti. Patenkintas gyvenimu. Mėgaujasi sapnų peržiūromis. Dėl visko kaltos katės. Taip išauklėjo.

Paršas. Kuilys. Praktiškas, šeimininkiškas, ciniškas, protingas, nesibijo gyvenimo purvo. Dulkina paršavedę kiek tik užsimano, o ji laiminga ir gimdo daug paršelių. Ragų neturi. Domisi archeologija. Gali būti, kad dėl kažko ir kaltas, tačiau jam giliai nusišikti.

Elnias. Kilnus. Labai. Tikras vyras. Ant galvos nešioja pilotę, o ant rankų savo stirną. Dievina ją, apipila dovanomis ir vykdo visus jos norus. Sekso gauna vieną kartą į metus. Jis labai kilnus, todėl nemano, kad galima reikalauti daugiau. Turi pačius įmantriausius ragus. Kuomet jie tampa pernelyg sunkūs, jis labai kilniai savo mylymąjai viską atleidžia, nusimeta senuosius ragus ir pradeda augintis naujus. Kai išsiskiria, išeina į mišką, labai kilniai sau pasiimdamas tik ragus. Visada ir dėl visko kaltas, kadangi labai kilniai prisiima kaltę sau.

Bebras. Rūpinasi namais. Mėgsta meistrauti. Darbštuolis. Puikus statybininkas. Petys į petį su bebriene renčia namus bei užtvankas, auklėja vaikus. Laimingai vedęs. Valdo medienos apdirbimo cechą. Domisi nardymu. Deda ant visų iš vandens gelmės. Ragų neturi. Ant tų, kas nori ji padaryti kaltu – deda iš pauodegio gelmių.

Tačiau iš tiesų juk ši pasaka ne apie tai, kaip gyvena visi šitie žvėrys. Vien tik tai svarbu, kaip tu pats gyveni. Ir ar turi ragus.

Olegas Novoselovas [Олег Новоселов] – knygos “Moteris. Vadovėlis vyrams” autorius:

“Mano literatūrinė kūryba skirta kovai su matriarchaline postkrikščioniškos civilizacijos degradacija. Šiuolaikiniame pasaulyje nežinau srities vertesnės pastangų, nei sapiensų evoliucijos korekcija.”

 

Komentuoti

Eksperimentai – tai, ką sužinosi apie žmogų, kankindamas gyvūną

Netyčia pakliuvo po ranka ir patiko. Ištraukos iš Edmondo Velso “Santykinių ir absoliučių žinių enciklopedijos” (tai prancūzų rašytojo Bernardo Vėberio susigalvoto literaūrinio personažo “parašyta ” knyga – įvairiausio pobūdžio faktų rinkinys) .

Gyvūnų elgesio tyrimai, kurie demostruoja gyvūnų grupės ir žmonių sociumo bendrumus. Nors žmogus susipažinęs su KOBos (Visuomenės saugumo koncepcijos) medžiaga, galėtų pastebėti, kad šie tyrimai atspindi ne šiaip žmonių sociumo savybes, o sociumo, kuriame dominuoja gyvuliškas psichikos sandaros tipas. “Psichikos sandaros tipas” – tai ne tas pats, kas “psichika” – žmogus ir gyvūnai yra skirtingos biologinės rūšys, todėl ir jų psichikos yra du skirtingi dalykai.

“Psichikos sandaros tipas” apibrėžia kokiu būdu, kokiais algoritmais vadovaujantis individo psichikoje vyksta procesai, kurie gatuniniame rezultate pavirsta realiomis mintimis,veiksmais ir sprendimais.

Plačiau apie skirtingus psichikos sandaros tipus galite pasiskaityti čia, o aš tik trumpai papasakosiu kas ta “gyvuliška psichikos sandara”, kad žemiau esanti informacija būtų suprantama plačiau negu tipiška reakcija: “Oi, tai juk lygiai taip pat tarp žmoniųvyksta!”

Gyvuliškas psichikos sandaros tipas pasireiškia tuo, kad individas savo sprendimų priėmime (tai yra pagrindinė psichikos funkcija – suformuoti veiksmų programą) pagrindinis veiksnys, argumentas, kreipiančioji jėga yra natūralūs (įgimti) instinktai, o ne visuomenės normos, sava sąmonė arba ryšys su Apvaizda. Tuomet žmogaus psichika veikia ieškodama būdų kaip kuo geriau aptarnauti instinktų keliamus poreikius – būtent tokių individų gyvenimo maksima trumpai apibūdinama trimis Pė: “Paėst, Pašikt, Papist”. Na ir ketvirta, ne tokia svarbia – “Pamiegot”.

Žinoma, žmogaus psichika nėra tokia vienpusiška, jos veikloje visuomet tam tikrą įtaką turi ir kitos, jau minėtos dominantės – visuomenės normos, savo sąmonė-valia ir Dievo-Apvaizdos ranka – tačiau skirtingu laiku paprastai dominuoja arba yra labai aiškiai išreikštas kuris nors vienas. Psichikos veikimas labai priklauso ir nuo aplinkybių, kurios kuo labiau nepajudinamos, tuo labiau verčia žmogų pakeisti savo įprastus psichikos “marškinius” – tiesiog gyvuliškas išlikimo instinktas priverčia persiorientuoti ir prisitaikyti kad išliktum.

Visuose žemiau aprašytuose eksperimentuose būtent ir buvo suformuotos tam tikros ekstremalios aplinkybės, pastačiusios gyvuliškos psichikos sandaros tipo individus (suprantama, jie juk gyvūnai, besivadovaujantys iš esmės instinktais) į situaciją, kurioje ant jų natūralių instinktų pagrindo  įdiegiami tam tikri elgesio stereotipai – “visuomenės normos”.

Būtent tai, kad daugumos žmonių psichikoje dominuoja gyvuliškas sandaros tipas, mes galime išvysti ir labai panašias “žmonių visuomenės normas”, nesiskiriančias nuo beždžionių, žiurkių, blusų ir elektros kratomų šunų “civilizacijos”:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Liberalas – tai ne tik laisvės priešas, bet ir 70-120 kg mobilaus šūdo

Versti poeziją sunku, bet kartais kyla begalinis noras pabandyti perteikti kito žmogaus ištartus aukso vertės žodžius.

Pavyzdžiui, kaip šį kartą – imti ir eilėraščiu  užvažiuoti per ypatų, vadinančių save “liberalais”, mordasikus.

Iš kur toks noras? Iš ten, kad dar nemačiau “liberalo”, kurio žodžiai ir deklaracijos nesiskirtų nuo jo realių darbų.

Juokingiausia, kai tie “liberalai” rėkdami apie “žmogaus laisves ir teises” reikalauja, įvaryti žmogų į tokią padėtį, kurioje jam nebeliks jokio, net menamo pasirinkimo. Pavyzdžiui, kliedėdami apie “laisvą rinką”, Lietuvos liberalai yra patys ištikimiausi įvairiausių monopolijų gynėjai ir lobistai… Kalbėdami apie žmogaus teisę į sveikatą – jie kuo įnirtingiausiai gina alko ir tabako mafijos pelnus ir interesus… Demagogizuodami apie  pasirinkimo būtinybę – jie prastuminėja narkotikų legalizavimą, tarytum narkomanas, tai būtent tas pilietis, kuris gali laisviausiai rinktis kaip jam gyventi… Dulkindami smegenis apie “vaikų teises” – jie šūdo mūru stoja už į tą vaikystę bandančius įsibrauti vaivorykštinius kaprofilinius iškrypėlius…

Ne veltui viena iš kobistų knygų taip ir vadinasi: “Liberalizmas – laisvės priešas“.


Liberalioji evoliucijos versija

O štai, mano bandymas į lietuvių kalbą išversti kanoninę diagnozę visų veislių ir iškrypimo lygio liberalams, kurią prieš 150 metų jiems nustatė rusų poetas Fiodoras Tiutčevas. Skaityti toliau

 

Komentuoti

Mardongai / Viktoras Pelevinas

Garsas apie mane pasklis kaip smarvė nuo lavono.

N.Antonovas

 

Žodis „mardongas“ – tibetietiškas ir turi daug reikšmių. Iš pradžių taip buvo vadinamas kulto objektas, kuriamas štai tokiu būdu: jei koks žmogus išsiskirdavo šventumu, tyrumu arba, atvirkščiai, įkūnydavo, vaizdžiai tariant, „blogio gėlę“ (Bodlero ir Tibeto ryšys tik dabar pradeda aiškėti), tai po mirties, kurią, beje, tibetiečiai visada laikė viena iš asmenybės vystymosi stadijų, tokio žmogaus kūnas nebūdavo užkasamas į žemę, o apverdamas augaliniame aliejuje (į šiaurę nuo Lasos naudojami jakų taukai), paskui apvelkamas chalatu ir pasodinamas ant žemės, paprastai prie kelio. Paskui aplink lavoną, prie pat jo, mūrijama akmenų siena. Taip suformuoto akmeninio darinio kontūrai panėšėjo į turkiškai sėdinčią figūrą. Paskui objektas būdavo aptepamas moliu (šiauriniuose rajonuose – mėšlu perpus su šiaudais, tad reikėdavo dar jį apdeginti), po to dar tinkuojamas bei ištapomas – piešinys buvo užmūrytojo portretas, bet dažniausiai veido bruožai – nuasmeninti. Jei miręs priklausydavo Dug-pa arba Bon sektai, jam pripiešdavo juodą kamilavką*. Šitaip paruoštas mardongas tapdavo arba aklo garbinimo, arba tokio pat aklo niekinimo objektu, tai lemdavo ritualo dalyvių išpažįstama religija. Tokia priešistorė.

Antroji žodžio „mardongas“ reikšmė gerai žinoma. Taip save vadina Nikolajaus Antonovo pasekėjai, taip save vadino ir pats Antonovas. Mūsų nedidelė apybraiža nesiekia išnagrinėti sektos istorijos – mus labiau domina jos ideologijos formavimasis ir paties Antonovo mintys; beje, mes nesutinkame su neseniai pasirodžiusia hipoteze, kad Antonovas – išgalvota asmenybė, o jo darbai – kompiliacija, nors šio požiūrio šalininkų argumentai dažnai išradingi. Visuomet reikėtų atsiminti, kad „Antonovo nebuvimas“, ką daug kartų yra pareiškę sektantai, yra viena iš jų mistinių dogmų, o visai ne užuomina kokiems nors būsimiems tyrinėtojams. Sutikti su šia hipoteze negalima dar ir todėl, kad visi Antonovui priskiriami kūriniai turi aiškų vienos asmenybės antspaudą. „Penki ar šeši puslapiai, – rašo Žilis de Šardenas, – ir ima rodytis, kad jūsų koja pakliuvo į lėtus nematomos pabaisos žabtus, ir vis stipriau kandama, ir vis tamsiau aplink…“ Palikime perdėtą jausmingumą jautriojo prancūzo sąžinei; svarbu tai, kad Antonovo darbai iš tiesų persmelkti vienos nuotaikos ir stilistiškai išsiskiria iš viso to, kas buvo tuo metu rašoma, – jei jau įtartume kompiliaciją, tai klastočių autorius turėtų būti vienas ir tokiu atveju Nikolajumi Antonovu mes laikytume būtent šį žmogų.

Sektos judėjimo pradžia laikytini 1993 metai, kai pasirodė Antonovo knyga „Dialogai su vidiniu negyvėliu“. Skaityti toliau

 

Komentuoti