“Eugenijus Oneginas” – ne apie spektaklį

Aš esu ramus dėl mūsų ateities. Ramus, nes žinau, kokių spektaklių premjeras laisvu nuo kruvinų okupacinių planų rezgimo laiku žiūri mūsų brolių rusų Didysis Vadas, alzo knovn az kruvinasis kagėbistas Vladimiras Vladimirovičius Putinas (просто Володя).

Jis nežiūri, kaip nuo scenos žiūrovams ant galvų perkeltine ir tiesiogine prasme šika šiuolaikiniai šikt-pist-myžt-moderninio meno atstovai. Jam netenka po spektaklio jaustis idiotu salėje ir atsikeršijant idiotams scenoje šaukti “Bravo”. Jis neprivalo šaltu tirono ir diktatoriaus žvilgsniu stebėti kaip prakaituodamas ir pasibezdėdamas atidirbinėja projektines babkes “Pchechiš-jidiš Teater Narodowy” svetimos tam teatrui Tautos pagrindinėje ir reprezentacinėje scenoje. Galiausiai, jam netenka vertinti, kaip sėkmingai sociumo akivaizdoje yra sprendžiamos seksualinių deviacijų keliamos problemos, kurias atsisako spręsti šiuolaikinė humanoidinė-žmogteisistinė-pedoliberastinė psichiatrija.

Vladimiras Vladimirovičius žiūri gerų spektaklių premjeras. O tai reiškia, kad jo siela yra maitinama TIKROMIS vertybėmis. O tai reiškia, kad ir tos sielos duodami vaisiai bus kitokie, negu tų, kas vietoj tyro kūrybos šaltinio yra priverstas gerti … (įsivaizduokime, kiekvienas pagal save – man asmeniškai, buvo pernelyg neskanu parašyti).

Puikus videopristatymas pristatantis kuo šįmet maitinamas Putinas ir kuo buvo pamaloninti Lietuvos gyventojai, tame tarpe ir aš:

Kaip prieš porą mėnesių jaučiausi svetimas ir nereikalingas, ne savo vietoje sėdintis veizėtojas golokaustomacherių prožekte “Naša klasa – delo nevaše“, taip lygiai atvirkščiai nuo pirmos iki paskutinės minutės mane įtraukė ta su begaline meile, atsidavimu ir džiaugsmu perduodama didžiojo rusų ir etiopų poeto-pranašo-filosofo Aleksandro Sergejevičiaus Puškino [просто Саша] romano eilėse istorija.

Koks neįtikėtinas kontrastas: tarp savimi patenkintų, susireikšminusių, susidievinusių Evrožopos užkampio aktoriūkščių, režisoriūkščių ir kompozitoriūkščių (mūsų scenografus šitaip apibendrintai prie visų -iūkščių negaliu priskirti – jie atskira ir daugiau pagarbos verta tema) ir tarp trys su pusę valandos scenoje ariančių ir save Žiūrovams atiduodančių Aktorių!

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

“Mūsų klasė” 2 – atsakymas į komentarą

Pradėjau rašyti atsakymą į gerbiamo Anonimuso komentarą, prie mano prosttrauminio postspektaklinio įrašo, tačiau iš neturėjimo kas veikti taip išsikerojau, kad tenka iškelti atskiru įrašu.

Anonimusas:

Suprantu, kad šis rašinys yra tarsi reakcija į provokatyvų spektaklį, kuris ištisai narsto nacionalinius vidurius. Nesutinku, kad svetimtautis negali skverbtis į mūsų istoriją, taip pat nemanau, kad menininkas negali hiperbolizuoti. Kitą verus suprantu ir šitokią recenzento reakciją, nes mano galva darbas yra per daug referatyvus ir didaktiškas. Neaišku, kokia yra menininkės žinutė be to, kas jau tūkstantį kartų girdėta publicistikoje… Man atrodo, kad koja pakiša pati medžiaga. Akivaizdu, kad pjesė yra labai silpna. Perkėlus lenkų žiaurumus į mūsų aplinką automatiškai niekas neišsisprendžia. Reikėjo kažkaip atsisakyti aiškios kodifikacijos, įkyrėjusio moralizavimo.. Gali būti, kad režisierė tai ir padaro antram veiksme, kurio dėl asmeninių priežasčių nemačiau. [Anonimuso komentaro tęsinys, parašytas Snukiaknygėje:] Bet kuriuo atveju papeikti norisi ne ją, o teatro meno vadovą, kad į sceną pateko silpnas kūrinys. Nacionalinis teatras nėra adekvati vieta Naujosios dramos akcijai, kuriai galioja kiti kriterijai. Ten toks kūrinys būtų pats tas, čia jis tik atskleidžia bergždžią savo sąrangą. Ir tai nepaisant gana sėkmingos vizualikos. Taigi kūrėjai gal ir laimėjo statydami šią pjesę, valstybės teatras abejoju, o žiūrovams bus tiesiog nuobodu net jei juos žadins visi įmanomi politkorektorių varpai…

Atsakymas:

Na, gerbiamasis komentatorius, neteisingai mane pervertina – aš ne recenzentas, o paprastas žiūrovas, dėl šeimyninių aplinkybių priverstas teatre lankytis dažniau, negu derėtų, todėl ir tai ką čia teko perskaityti – viso labo asmeninė žiūrovo nuomonė, surašyta asmeniniame internetiniame dienoraštyje, skirta asmeniniam naudojimui – pasiskaitymui senatvėje, koks kadaise aš jaunas durnas ir naivus buvau.

Didžiausias džiaugsmas būtų, kad mano rašliavas apie teatrą, skaitytų būtent tokie patys paprasti žiūrovai, o ne PROFESIONALŪS teatralai – juk tam jie turi savo PROFESIONALIUS teatro kritikus, PROFESIONALIUS recenzentus ir PROFESIONALIUS šiknalaižius, kurie net didžiausiame šūde įžvelgs “racionalumo grūdą”.

Aš gi su savo diletantiškomis žiniomis ir teatro specifikos neišmanymu esu viso labo meninio produkto vartotojas – tai yra tas, kuriam deivės ir pusdieviai nuo Olimpo debesų barsto savo kūrybos trupinius ir kuris susijaudinęs iki apsimyžimo laukia kol aukštieji padangių gyventojai atvers burną ir padovanos Pasauliui dar vieną savo neįkainojamą žodį.

Tiesa, ką aš vėliau su tuo žodžiu darau ir kaip aš jį suprantu – tai jau nebe tų susišniojusių dievybių reikalas.


Alfas ryjantis ne savo katinuką… Mrrr-miau!

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

“Mūsų klasė” – ne mūsų vaikams. Klausimai – atsakymai.

Iš karto noriu pasveikinti visus užengtus Vilniaus krašto lenkus, iš kurių kruvinasis tarybinis okupantas išplėšė jųjų Otčyzną ir padalino ją tarp chamų litvinų ir chamų baltarusių, o taip pat visus du tūkstančius vis dar tebegyvenančių Lietuvoje ir viltingai tebelaukiančių 130 milijonų litų pervedimo žydų.

PAGALIAU!

Pagaliau Lietuvoje atkurti ir į vieną sujungti “Polski teater Wilenski” ir “Geto-Teater”! Apmaudu tik, kad skubėdamas kuo greičiau nudžiuginti nekantraujančius žiūrovus savo pirmąja premjera, “Nacionalinis lenkų-žydų dramos teatras” nespėjo pasikeisti iškabos.

Nors, kadangi aš žiūrėjau ne tikrą premjerą, o priešpremjerinį pragoną, tskant ir škia, generalinę repeticiją su bilietais ir pakvietimais, reikia tikėtis iki šeštadienio-šabato, kai bus rodoma tikroji košerinė premjera, teatro administracija pagaliau pabaigs atstatinėti istorinę teisybę šiame Dievo apleistame kampelyje, ir ant teatro fasado žiūrovus pasitiks užrašas gimtosiomis jidiš ir pšechiš kalbomis.

Jeigu dar nesupratote, šį sezoną mane jau trečią kartą pasiuntė TEN, kur aš nuėjau. Ir kaip sakė neklystanti liaudies išmintis – trečias kartas nemelavo: pataikiau NE TEN. Tai yra, pakliuvau ten, kur manęs neturėjo būti, nes spektaklis “Mūsų klasė” skirtas labai konkretiems žiūrovams: lenkams (bei manantiems, kad jie yra lenkai), žydams (nesvarbu, ką apie save manantiems) ir galiausiai, visiems tiems kas nekenčia rusų labiau negu lenkų ir žydų kartu sudėjus.

Kadangi nei prie vienos iš šių trijų Lietuvos gyventojų kategorijų savęs priskirti negaliu, turėčiau ties šia pastraipa ir pabaigti savo įspūdžių aprašinėjimą bei susirasti kokį prasmingesnį užsiėmimą – pvz., paveizėti “Forsažą 6” arba pažaisti unikalų brolių baltarusių žaidimą “Worl of Tanks“.

Bet, kadangi šeštasis forsažas yra šešis kartus debiliškesnis negu pirmas, kuris ir šiaip buvo skirtas spuoguotiems Made in USA idiotams, o baltarusiškus virtualius tankiukus aš jau kadais ištryniau iš savo kompo, niekuo negaliu sau padėti – teks pabandyti atsakyti į tuos klausimus, kurie man kilo savo užpakaliu betrinant svetimo krėslo pliušą svetimo teatro salėje žiūrint į svetimos režisierės režisuotą svetimą spektaklį pagal svetimo dramaturgo svetimą pjesę.

Musu_Klase_01

Jana Gradauskienė aka Yana Ross,
gastroliuojanti režisierė dosniai žarstanti Vilniaus miestelio paršams savo perlus…

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 10

Visi miršta, o kas nemiršta – sėkmingai išprotėja

Aš vėl apturėjau laimę. Mane vėl deportavo į teatrą. Vėl žiūrėti premjeros. Vėl, dar vieno teatro, sezono atidarymas. Šį kartą “Mažojo teatro” su didelėm ambicijom. Labai didelėm: importuotis iš Maskvos Rimo Tumino ir всеяруси aprūvintą režisorių Bogomolovą (kurio pati pavardė – Dievmeldys – verčia kiekvieną apsišvietusį ir įsikontekstinusį teatralą pagarbiai tūptelti virpančiomis kojytėmis) ir užsakyti jam amžiną atilsį Euripido pjesių kompiliaciją šiuolaikiniame kontekste – tai iš tiesų drąsu.

Drąsu visomis prasmėmis:

  • kūrybine – nežinia, kas per galutinis produktas materializuosis scenoje;
  • komercine – nežinia, ar finansiškai Vilniaus publika savo kapšeliais padengs šį malonumą;
  • ir dar visokiomis kitomis, apie kurias nesinori sukti galvos, bet maždaug tokiomis – ar nesidrėbs teatras veidu į purvą, ar neteks recenzijų užsakymais užkišinėti pagiežingų ir neapsipatenkinusiųjų teatro kritikų gerklių, ar nebus gėda pasižiūrėti į akis Karabasui Barabasui, kai jis vėl darys eilinę savo lėlių teatro reviziją…

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Yra dalykų, kurie amžiais nesikeičia: žvaigždės danguje ir Cezaris šūde…

Labas, mano mielas Dienorašti.

Nuo paskutinio įrašo į Tave praėjo tiek daug laiko! Tiek daug norėjau aprašyti, bet taip ir neaprašiau – neperdedant, Tu, mano mielas Dienorašti, per mano tingumą ir abuojumą netekai 20-30 įrašų pačiomis įvairiausiomis temomis… Ir štai dabar, kai aš pagaliau vėl maigau tavo tekstinį lauką, aš su gėla ir liūdesiu turiu Tavęs atsiprašyti: vietoj gražių, linksmų, teigiamomis emocijomis persunktų istorijų esu priverstas į Tavo kibernetinius puslapius išlieti dozę užsistovėjusio lietuviško dumblo.

Baisiausia, kad negaliu to išvengti – prieš mane buvo atliktas prievartos aktas ir aš PRIVALAU į jį atsakyti.

Vakar mane abipusiu sutarimu deportavo į teatrą iš pačios mažiausios “t” raidės. Dėl laimingai susiklosčiusiu šeimyninių aplinkybių atsisakyti buvo neįmanoma, o be to – juk teatrinio sezono pradžia… Ir aš, kaip paskutinis naivus Dostojevskio personažas iš didžiosios “I” raidės, pamaniau: “Aktoriai juk per vasarą bus išsiilgę scenos – jie stengsis ir plėšysis dėl publikos meilės, režisieriui – tai visų metų startas ir jis negali metų pradėti snukiu į purvą, o svarbiausias argumentas – po tiekos nesėkmių ir sceninio vėmalo, Cezaris gi pagaliau TIKRAI TIKRAI turėtų apdovanoti ištikimiausius savo žiūrovus tuo, dėl ko jie ir eina į teatrą: empatija su scenos veikėjais, emocijomis, fantazijos žaismu sąlyginio pasaulio rėmuose ir galiausiai – katarsiu.”

O, koks aš visdar, nepataisomai naivus!

Po dvidešimties minučių įtempto spoksojimo į niekaip neprasiveriantį juodą uždangos skurlių, pamatyti, kad už jo slepiasi lygiai tokie patys juodi nuo scenos viršaus iki grindų dryksantis skurliai, buvo pirmasis signalas kad vėl viskas bus kaip visada.

Antrasis signalas – kai iš už tų skurlių į avansceną įvinguriavo medinio veido nutaisymo ir neišreiškiamų emocijų mimikos meistrė – etatinė garbiojo režisieriaus trupės narė. Yra aktorių, kurie natūraliai apsigimę vaidinti vieno ir to paties tipažo personažus, yra aktoriai, kurie apsigimę vaidinti labai plataus spektro personažus ir yra aktoriai, kurie yra tiesiog apsigimę.


Aktorės, apsigimusios papais egzempliorius

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 11

Grafomanija – tai kai norisi, bet nėra dėl ko

Perspėjimas: šis tekstas yra grafomaniškas, emociškai neįgalaus asmens bandymas sumenkinti visus aplinkui, tam kad išaukštintų savo personą. Drįstančius tuo abejoti, galiu nuraminti – iš šono geriau matosi.

Ačiū už dėmesį, toliau skaityti nebūtina.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – < kirpimo linija

Labas, mano mielas Dienorašti.

Žmogus paprastai galvoja, kad yra įvykiai ir yra kasdienybė. Tačiau kasdienybė – tai juk irgi įvykiai, tačiau tokie įprasti ir nereikšmingi, kad žmogus vertina juos kaip vientisą srautą, o ne kaip diskrečius, vienas po kito vykstančius procesus.

Pavyzdžiui, jei manęs kas paklaustų:
– Ką tu veikei vakar vakare?
Atsakyčiau:
– Ai, buvom spektaklyje…

Nors pati frazė „ai, buvom spektaklyje…“ iš tikrųjų dengia kelių dešimčių įvykių seką: apsirengti, užrakinti duris, nueiti iki mašinos, įsėsti į ją, užsivesti, nuvažiuoti iki teatro, pastatyti mašiną, nueiti iki teatro, pasiklausti kasoje pakvietimų, nueiti prie kito teatro prieangio langelio, iš juodasnukės beždžionės išsimušti pakvietimus ir t.t. ir t.t. ir t.t. …

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Miegoti negalima žiūrėti!

Sveiki, mano mielieji, ekskliuzyviniai vienetiniai skaitytojai.

Su nerimu širdyje noriu jums pranešti kad man gresia represijos. Baisiausia, kad jos yra visiškai teisiškai nereglamentuotos, įstatymais neapibrėžtos ir nukreiptos tiesiogiai prieš mano asmenį. Man buvo pagrasinta, kad manęs nebesives į teatrą. Į Teatrą. Į TEATRĄ. Į T-E-A-T-R-Ą!.. A-a-a-a!… O-o-o-o-o!…. U-u-u-u!…. Ir vien tik todėl, kad aš, kaip ir dera protinio darbo liumpenproletarui, reguliariai jame užmiegu…


Žiūrovo miegas gimdo scenos pabaisas…

Bet o ką gi daryti jeigu mane užmigdo tai, kas vyksta scenoje? Na taip, aš nuolatos kamuojamas chroniško nedamiegito ir galiu miegoti ant bet kokio paviršiaus ir bet kokioje padėtyje – stovėdamas, sėdėdamas, atsirėmęs kakta į gartraukį, stovėdamas po dušu ir panašiose egzotiškose bei kasdieniškose situacijose.

Žinoma, perdedu. Paskutinį kartą stovėdamas miegojau prieš kokius dešimt-dvyliką metų, važiuodamas troleibusu į vieną iš tų nepabaigiamų peržiūrų, kuriomis mėgaujasi architektūros studentai nesuskaičiuojamuose Lietuvos universitetuose, universitetėliuose ir šūduniversitečiuose, kuriuose šizofrenija sergantys šūdpropesoriai skundžiasi, kad jąja užsikrėtė nuo savo studentų…

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Jankevičiau, užteks šūdą malti, pastatyk SPEKTAKLĮ – juk tu gali!

Be galo seniai kažką berašiau – prieš pusantro mėnesio paskutinis įrašas buvo pasižadėjimas tapti reguliariu slamerių-lamerių susiėjimų skaitovu… Ir kaip esu įpratęs, savo pažadą sulaužiau pačia pirma proga, kai tik tai buvo įmanoma padaryti.

Tačiau dabar ne apie tai, o apie neseniai matytą Agniaus Jankevičiaus spektaklio premjerą “Gelbėkime meilę”. Veiksmas vyko ir tebevyksta Kauno dramos teatre, salėje ketvirtame aukšte.

Taupydamas laiką ir klaviatūros klavišų susidėvėjimo resursus iš karto informuoju: pamatyti verta. Maža to, jeigu tu, mano mielas skaitytojau esi jautrios sielos skaitytoja, pasinešusi ant profesionalių šiuolaikinių rašytojų gaminamos profesionalios literatūrinės produkcijos – labai tikėtina, kad apturėsi laimę ir dvasinį orgazmą sukeliantį malonumą. Savo akimis mačiau bent dvi gražiosios pasaulio pusės atstoves varvinančias nuoširdžias ašaras ypatingai nuoširdžiose veiksmo vietose. Daugmaž šitaip:

Tik gal ne taip atvirai ir išdidžiai… Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

Blogiau negu geriau nebus arba “Ačiū Dievui ir Cezariui – pasaulio pabaiga”

Kadangi dėl susiklosčiusių aplinkybių aš turiu moralinį įsipareigojimą apie Cezarį Graužinį ir naujausią jo darbą kalbėti tik gerai, tai taip ir darysiu – nė žodžio kritikos ar nepasitenkinimo. Šį kartą iš mano lūpų teatrinio meno kūrėjo ir jo vadovaujamos trupės pusėn skries vien pozityvios ir šviesios mintys bei šilti jausmai…

Priešpaskutinę vasaros dieną Vilniaus publikai buvo suteikta galimybė išvysti būsimojo spektaklio eskizą. Spektaklis, kai bus baigtas, vadinsis labai aktualiai: “Ir dar kartą viskas bus gerai”, o gal “Gerai tai, kas gerai baigiasi”, žodžiu, kažkaip taip, tik tai daug gražiau ir kažkokiu būdu visa tai dar susieta su pasaulio pabaiga. Kadangi taip ir nesugebėjau rasti būsimojo šedevro pavadinimo ir afišos, tarkim, kad kai spektaklis bus nebe eskizinis, tuomet jis publikai transliuos apie laimingą pasaulio pabaigą (atleiskit jeigu sumelavau ir pabaiga vistik gausis nelaiminga):

(Vietoj afišos) demotyvatorius iš spektaklio feisbukinio puslapio

Kokius konkrečius bruožus įgauna šis pažadas praturtinti žiūrovų sielas tokiomis fundamentaliomis pajautomis kaip “Pasaulio pabaigos” kataklizmo įprasminimas? … keturis kartus perskaičiau pastarąjį sakinį ir tik tada iki galo suvokiau jo mintį, todėl išsireikšsiu paprasčiau: kaipgi atrodo režisierius sumanymo įgyvendinimas? Kad ir kaip bebandyčiau apibūdinti, tačiau tai reikėjo matyti pačiam, nes šis reginys prilygsta poezijai: argi įmanoma žodžiais nupasakoti aktorių septetą, daugmaž vienodo amžiaus, daugmaž vienodai apipavidalintų ir vaidinančių daugmaž tą patį personažą? Skaityti toliau

 

Komentuoti

“Traviata” – pūvančios sielos dvokas nutįsęs per pusantro amžiaus

Susikaupė keletas neišsakytų naujienų, pradedant Lietuvos Piratų Partijos atgimimu, baigiant mano mažuoju blaivystės jubiliejumi ir žadėtais nesusilaikymais po kiekvienos sceninio meno dozės.

O dozės buvo dvi: lygiai prieš savaitę – “Kablyje” NeTeatro rodytas Fliuksusinio šarlatanizmo seansas ir vakar vakare Operhauze pirmą kartą mano gyvenime pasižiūrėta ar pasiklausyta “Traviata“, kuri pasirodo ten yra vaidinama jau 739-ą kartą.

Fliuksusinių reikalų dabar nekabinsiu, o pasinersiu į slėpiningą klasikos pasaulį – juk iki šiol aš maniau, kad tas pasaulis mano širdžiai artimesnis negu modernaus meno apsišikimų interpretacijos. Tačiau besėdint minkštame Operhauzo krėsle mane visą laiką kamavo viena mintis:

“Jeigu tai kas vyksta scenoje perkelti į kvadratinę dėžutę, transliuojančią idiotams gyvenimo tiesas, ir visą informaciją pateikti ne “operos meno”, o TV priemonėmis, tai gautųsi paprasčiausia seilėta ir pakankamai meksikietiška muilo opera.” Visas reikalas tik apie tai, kaip mane myli ir aš myliu, kokia aš nelaiminga, kad mylėt negaliu, lia-lia lia-lia, siu-siu siu-siu, myžt-myžt myžt-myžt…

Skaityti toliau

 

Komentuoti