Pasaulio Tvarkos pašlovinimas

Jeigu purškia virš galvų
nuodus dirbtinių debesų –
reiškia, to kažkam reikia!

Reiškia, kažkas iš tikrųjų galvoja,
kad Žemėj perdaug galvijagalvių žmonių,
kad Žemė neišmaitins jų visų,
kad paprasčiau sunaikinti
šešis – septynis – aštuonis milijardus,
kad liktų tik tie, kas verti.

Kas buvo pradėtas teisingame guolyje
teisingu bybiu ,
ką išstūmė į šviesą teisinga pizda.

Nes gi yra milijardai pizdų
ir yra PYZDOS!

Tos, kurių gelmėje skęsta visos pasaulio gėrybės.
Tos, dėl kurių milijonai kiniečių susirietę prie konvejerio 16-ą valandų per parą lituoja mikroschemas mobiliesiems.
Tos, dėl kurių milijonai negrų sudyla deimantų kasyklose, užkasdami ten savo juodą gyvenimą.
Tos dėl kurių žydi aguonų laukai ir žaliuoja kokos plantacijos!

Tik Jųjų jėga varo ir suka makrokrumpliaračius:
į vieną pusę – akcijos, bondai, obligacijos, paskolos…
į kitą pusę – resursai, resursai, resursai…
iškastiniai,
išsiurbtiniai,
iškirstiniai,
paskerstiniai,
žmogiškieji.

Tekėk, tekėk,
Biomase!

Globalioji PYZDA plačiai atverta –
tik dėl jos tu buvai pradėta, tik dėl jos gyveni ir joje
tu pabaigsi
savo
į niekur vedantį kelią!

 

Komentuoti

Rugsėjo paskutinysis ketvirtadienis, slemas Biksbaryje (+ eilėraštis klausytojams-žiūrovams)

Šįvakar aš ką tik patyriau moralinę traumą.

Priešistorė: per pietus besismaukydamas internete sužinojau, kad šiandien, kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio ketvirtadienį, BIXų girdykloje vyks sleminimas. Dar daugiau – bus renkamas slameris, kuris atstovaus Lietuvą Europos slamerių pasimekesleminime Briuselyje ir yra kviečiami visi pageidaujantys … aišku, susigundžiau. Pagalvosite – “koks gi nafig po paibeliais tu slameris? Tipiškas poetas-kotletas!” Bet juk lygiai tokie patys poetai-kotletai yra ir visi kiti, save tuo keistu žodžiu iš es raidės vadinantys, raiškiojo žodinio meno kūrėjai Lietuvoje…

Taigi, nors niekada anksčiau nekviestas nelįsdavau į jaukias ir intymias savitarpio kultūrinimosi grupes (išskyrus Naktinius skaitymus – kas yra šventas reikalas ir LUNI Prote(k)stus – kas yra ne toks šventas, bet ne mažiau smagus užsiėmimas), sumaniau nueiti, užsiregistruoti ir sužinoti, kaip mane vertina tenai besirenkanti publika.

Rezultatas labai įdomus – iš vienos pusės, aš, išdidžiai besivadinantis Raulu Van Gauru, dabar turėčiau nusipjauti sau ausį, nes nepraėjau net pirmojo turo – tai yra iš dvylikos užsirašiusiųjų paskaityti likau tarp paskutiniųjų keturių, nors Dieve mano, Dieve mano, kaip buvo juokinga stebėti iš šono, o ne iš chebros staliukų pusės… Juokinga buvo stebėti ir patį vertinimo procesą, ir man bepradent skaityti iš salės išeinančius neaiškios kilmės asmenis, vienas kurių (tiksliau viena, kirtis ant a) buvo pasišovęs kilnoti lapelius su skaičiukais (pasiskaitymai buvo vertinami Atėnų demokratijos principais – “nepriklausomi vertintojai”, patys pasisiūlę iš salės, po kiekvieno pasirodymo pakeldavo lapą su skaičiumi – kartais juos pasitaisyti politkorektiški paragindavo pats vedantysis, o kartais demokratiškai pabliaudama publika)…

Nors aš manau, kad šiuo atveju – tai pats objektyviausias būdas apskritai kažką vertinti: galų gale, juk kas salę užsako, tas ir bilietus pardavinėja – nepatinka, neik.


Slameris, į kurį iš mikrofono įsigavo slemo dvasia…

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Giunteris Grasas ir žydai – meilė nuo pirmojo posmo

Didžiausias Vokietijos dienraštis “Ziuddoičen ceitung” [“Süddeutschen Zeitung“] šių metų balandžio 4-ą dieną leido sau publikuoti vieną neypatingai poetišką Giunterio Graso eilėraštį “Tai kas turi būti pasakyta” [“Was gesagt werden muss“]. Efektas buvo toks, kokio matyt buvo galima tikėtis – Izraelis tapo trečioji šalis po amžiną atilsį VDR bei Birmos (Mjanmos), į kurią rašytojui buvo uždrausta įvažiuoti. Maža to – smarvė pasklido per visas “civilizuotojo pasaulio” medijas, kaip labai teisingai pastebėjo Tautos išmintis – nejudink šūdo, nes smirdės. Pasirodo – akurat.

Šią istoriją aš prisiminiau vakar, Naktiniuose skaitymuose, kai jų pradžioje vedantysis pagarsino perspėjimą po galimai pasigirsiančių nacistinių šūkių iškart išjungti mikrofoną. Mane tai taip prajuokino ir poetiškai nuteikė, kad nesusilaikiau ir išsiliejau ant niekuo dėto, kad jis yra toks rasistiškai baltas, popieriaus:

Eilėraštis apie Giunterį Grasą ir žydus

Giunteris Grasas pasakė, kad žydai neteisūs,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad daugiau nebegalima tylėti,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad spekuliuoti istorija – gėda,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad pasaulis labai sudėtingas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad Izraelis turi atominį ginklą,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad liejamas kraujas neturi tautybės,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad jis irgi yra atsakingas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas – fašistas.
Giunteris Grasas pasakė, kad prieš mirtį jis bus sąžiningas,
Žydai pasakė, kad Giunteris Grasas … fašistas.


Šiemetinė velykinė eisena Frakfurte.

 

Komentuoti

Naktiniai skaitymai ir liberastinės naktinio rūsio šmėklos

Naktį iš vakar į šiandien baigėsi vienintelis Poezijos pavasario renginys, kuriame yra prasmės dalyvauti – Naktiniai skaitymai.

Kodėl vienintelis? Dėl paprasčiausios priežasties – nes tik jame poezija priklauso tiems, kas ją rašo, skaito ir klausosi kitų, nes tik jame gali skaityti kiekvienas norintis, nes tik jame nereikia šuns medalio ant kaklo su užrašu “Poetas, prie mikrofono leistinas”.

Prieš kelis metus Naktiniai skaitymai vykdavo Rašytojų sąjungos salėje. Būtent juose aš tris kartus iš eilės esu gavęs garbingiausią Didžiausio neprastaburnio apdovanojimą, būtent juose mano ir Kolegos duetas nusipelnė Tekstai.lt gipsinės bobos maketo.

Ir pasirodo, kad kai kurių poezijos funkcionierių nuomone bei jų vidinės tusovkės gandų duomenimis, būtent po mano paskutiniojo pasirodymo juose su hiperpatriotiniu eilėraščiu “Jeigu landsbergis gali rašyti eiles…“, Naktiniai skaitymai buvo nutraukti, panaikinti ir atimti iš Tautos, kaip nevertos kurti eiliuotą žodį.

Žinoma, man be galo malonu, kad mano vieno asmuo, netgi dar mažiau – vienas vienintelis mano eilėraštukas išpiso alkoholizuotas literatūrinės nomenklatūros smegenėles, taip, kad jos nerado kito sprendimo, kaip užraukti savo subines.

Nors blaiviai mąstydamas aš negaliu su tuo sutikti – jeigu visa šita susišikusi savo Olimpuose literatūriena suvalgė mano šikamąją, pisamąją ir vemiamąją poeziją, su visais keiksmažodžiais, kūno išskyromis ir lytiniais organais, kaip ji galėjo susitraumuoti nuo teksto, kuriame nėra nė vieno tarptautinio keiksmažodžio?

Bet palikime istorines klizmas nagrinėti literatūros istorikams ir grįžkime prie paskutiniųjų Naktinių skaitymų. Skaityti toliau

 

Komentuoti

Anonsas: Šįvakar (gegužės 24-ą) “Biksų” bare Naktiniai skaitymai

Ką tik netyčia sužinojau, kad šiųmečiame Poezijos Pavasaryje vėl atgaivinami Naktiniai skaitymai, kurie buvo nutraukti po Raulo van Gauro išstojimo juose su hiperpatriotine lyrika, o konkrečiai “Jeigu Landsbergis gali rašyti eiles…”

Bet Tautos noras išsilieti eilėmis buvo galingesnis, negu tolerastinės politkorekcijos atavizmai ir štai į PP programą vėl grįžta vienintelis dėmesio vertas vyksmas – kiekvieno save laikančio poetu dalinimasis su Tauta savo kūryba.

Gaila, kad grafomanijos konjuktūra išstūmė Naktinius skaitymus iš Rašytojų sąjungos salės į “neutralią teritoriją” – Etmonų g-vė 6, bet gal taip ir geriau – bus arčiau žemės. Tiesa, kiek neramina oficialioje programoje įrašyti oficioziniai svečiai iš Šveicarijos ir Ukrainos, kurie turėtų “praturtinti” laisvą lietuvių balsą, tačiau toks žanro nepaisymas neturėtų sustabdyti – galų gale juk viskas bus taip, kaip ir turi būti.

Todėl nors liko tik kelios valandos iki pradžios, nuoširdžiai kviečiu visus “neabejingus gyvam žodžiui” ateiti, išgirsti ir pačiam ištarti savo ŽODĮ.

Būtinoje mano programoje būtinai bus atlikti “Mužikas ir lesbė” bei “En dabaljū O“.

Papildymas: būsimi Naktiniai skaitymai Mordaknygėje

 

Komentuoti

Poetas-kotletas

Mano draugas Gedas, drauge su kuriuo kadaise įstojau į architektūrą VėGėTėušKėje, mane draugiškai vadindavo poetu-kotletu. Ir tik dabar, po daugiau nei 10-ies metų, aš sugebėjau pasinaudoti tuo apibūdinimu pagal paskirtį…

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo,
Poetas-kotletas tyliai stenėjo,
Poetui-kotletui sielą niežtėjo –
Jis baisiai siaubingai eiliuoti norėjo…

Tačiau, o nelaimė! nėra apie ką –
Gyvenimas geras ir myli žmona,
Vaikučiai mažučiai – dailūs sveiki,
Belieka tik apie Tėvynę rašyt.

Belieka jos kančią paimti į širdį
Ir žodžiais eiliuotais Tautai grąžinti –
Juk ten kur kančia – tenai įkvėpimas,
Bet kaip ją pajusti, iš kur jinai imas?

Poetas nemojo, poetas nuliūdo
Ir skausmas nelauktas jo širdį užplūdo!

Skausmas, kad jis tik tai tiek ir tegali –
kapstytis po svetimą šūdo krūvelę,
kad žodžiai jam gimsta iš žodžių kitų –
anksčiau parašytų, anksčiau ištartų,
kad nieko, o nieko, visiškai nieko
vertingo kitiems po savęs nepalieka…

Ir štai jau kankinanti sielą liepsna
Žioruoja, liepsnoja giliai viduje!
Ir čiupęs nesuteptą popieriaus lapą
Poetas džiaugsmingai ant šiojo užrašo:

Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo…

 

Komentuoti

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Kai iš vakaro gerai ir drūtai išsituštini (žr., prieš tai buvusį įrašą), rytą jautiesi toks lengvas ir pakylėtas, kad savaime imasi ir eiliuojasi kas nors gražaus ir tyro, nuausto lietuviškais raštais… Štai man bevalgant kasdienine rytmetinę avižinę košę, kurios žmona davė man šiandien kaip buvo dabar visados ir per amžius, ir susieiliavo:

Bliaunančios ir mykiančios revoliucijos pergalė Gyvulių ūkyje

Yra tokia pasaulio Bamba,
Kuri vadinas – Lietuva,
Čia KėGėBistų ainiai saugo,
Ką iškovojo jiems minia

Akla banga per miestus ėjus,
Dainavus pamirštas dainas
Ir kažkodėl šventai tikejus,
Kad šitas kerdžius jos nemelž…

Naivi Tauta ir naivūs žmonės
Išmokyti save apgaut –
Vergauti kiekvienam tironui,
Tiek svetimam, tiek ir savam.

Galvodami, kad metam jungą,
Kuriuo sukaustyta dvasia
Iš tikro pakeitėm tik tvartą,
Kur šeimininkas mums numes

Į lovį – ėsti,
                   Į aslą – kraiko,
Ant balkio – virvę
                           ir laisvę rinktis.

 

Komentuoti

En dabaljū O – videomūdas

Klausimas: Ką daryti vidury sesijos, kai galutinai užknisa ruoštis egzaminams?

Atsakymas: Užsiimti žmonijos gelbėjimu.

Mano propagandinis mūdbordas [nuotaiklentė] pagal Raulo van Gauro eiles:

http://youtu.be/Edw4GJ61dYQ

En dabalju O

Naujosios Pasaulio Tvarkos pranašai
Dalina avelėms chemtreilų komuniją –

Nuodija orą, vandenį, protą:

– Ėsk, biomase, ir virsk
                               iš dulkės į šūdą.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Per paskutinius tūkstančius metų…

Per paskutinius tūkstančius metų
Kiek trunka apgaulė, dar niekas nematė
Kad žodžiai mesijo kūną įgautų –
Vien kraujas ir kaulai
                               vien kraujas ir kaulai…

Ir klausimas senas vėl kyla iš naujo:
Jei Dievas – tai Meilė, kas tuomet baudžia?
Kas ima į ranką kruviną kardą,
Be gailesčio kerta, žudo ir griauna?

Jei Dievas – Tiesa, kas gi meluoja,
Ir raštą niekšybių vadina „šventuoju“?
Kas priverčia žmones aklai įtikėti,
Kad „mylintis dievas“ jiems liepia kentėti…

Jei Dievas yra visas Pasaulis,
Kas tuomet tie, pasaulį šį griaunantys?
Save užsikėlę ant savo altorių
Jie tiki kad gaus tai ko ir nori:

Kad žmonės ant kelių suklaups prieš jų galią,
Kad Dievo Pasaulis – jų nuosavas dvaras,
Kur jie – šeimininkai, vergams savo leidžiantys
Gyventi ar mirti, verkti ar džiaugtis.

Naivuoliai pamiršo, kad tūkstančius metų,
Žingsnis po žingsnio, lašas po lašo
Žmonės keliauja link Dievo ir neša
Kas plytą, kas akmenį, kas bent jau šapą

Meilės, Tiesos ir Tikėjimo namui
Be iškabų, be paauksuotų fasadų

Kur vietos užtenka visiems Žemėj gimusiems,
Kur auga žmogus – žmogumi, o ne gyvuliu,
Kur nėra išrinktųjų purvan kitus trypiančių,

Kur „Rojus“ – tai žodis reiškiantis „šiandien“
Kur niekam šventųjų raštų nereikia,
Nes Dievas gyvena kiekvieno širdy…

…eini ir neši savo plytą
                                    ar pasilieki?

 

Komentuoti

Prote(k)stai – smagumynų vakaras ant Neries kranto ir poetiniai pasiatviravimai

Vieną rudens dieną LUNI su Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi sukvietė neabejingus menui bei aktualijų tvėrybai į žalią dėžutę ant Neries kranto.

Pamačiau tą kvietimą kaip ir visi normalūs lietuviai snukiaknygėj ir kadangi renginio anonso esminis žodis buvo “Prote(k)stai” pajutau nenugalima potraukį nueiti tenai ir drauge su mielais bei pūkuotais Lietuvėlės anarcho-liberalais pasiprote(k)stuoti.

Juo labiau kad man buvo be galo įdomu išbandyti ant tokios liberalios publikos savo paskutinius propagandistinius tekstus, parašytus kaip reakcija į virtualiosios kloakos pateikiamos info srautą. Taigi, sėdau prie kompo, įsijungiau AtvirąKontorą 3.01 ir tvarkingai susidėliojau, perspausdinau bei pasitaisiau eilėraščius, kuriuos norėjosi išlieti ant nekaltų sisteminių opopop-pozicionierių galvos.

Beje, kokio velnio aš visą tai pasakoju?

Tiesiog apturėjau visai smagų vakarą ir noriu tiems keliems savo skaitytojams, kurie nežino, kas tas toks LUNI, arba žino, bet nekreipia į jį dėmesio, pareklamuoti šį pozityvą į mūsų visuomenę skleidžiantį organą.

Taigi, tvarkingai išsispaudinau savo keturis lapus, ir sėkmingai valandą vėluodamas nusigavau prie Neries.

Veiksmas tuo metu ten virte virė – tauta susėdusi ant fanerinių instaliacijų sukauptai niro į intelektualiąją Kasparo Pociaus kvazipoeziją (tiksliai negaliu apibrėžti šito termino, tačiau intuityviai jaučiu, kad jis čia tinka). Be garbingo anarchistų vėliavnešio savo tvėryba su tauta dalinosi grb. Disidentas Bacevyčia (gaila tik, labai tyliai ir man galiorkoje bediskutuojant su Tomu Arūnu Rudoku apie moterų anatominių ypatumų poetines projekcijas nelabai kas girdėjosi…) Buvo ir pora jaunų nekaltų (o jeigu ir kaltų – tai aš nekaltas (kad suklydau)) mergelių, kurių vardų neminėsiu ne tiek dėl to, kad neprisimenu, o labiau dėl to, kad elementariai tingiu prasukinėti Dariaus Pocevičiaus užfilmuotą jutūbinį videoreportažą:

Iš šio Pocevičiaus kuriamo video kompromato galima pakankamai tiksliai pajusti to vakaro nuotaiką – lengva, gražu ir nepikta. Netgi Tomo Arūno Rudoko bandymas supošlinti vakarėlį ir “Menstruacijų bliuzo” pagalba pasiųsti gražesniąją klausytojų dalį į emocinį nokdauną nepavyko – nors pats jis teigė, kad prieš ateidamas čia prasitestavo savo tvėrybą ant dviejų ar trijų bandomųjų triušių bei vienos triušės ir dabar “tai bus pizdec”, tačiau pizdiec nebuvo, o pabaigoje į “sceną” ekspromtu išėjęs Saulius Ivinskis apskritai visą reikalą nušvietė naivia ir tyra paskutiniosios tarybinių studentų kartos aura.

Man asmeniškai, smagiausi momentai dėliojosi tokia tvarka:

Pirmas. Atėjus iškart susitikti su T. A. Rudoku ir aptarti aukščiau minėtus poezijos ir pizdos sąlyčio taškus.

Skaityti toliau

 

Komentuoti