“Matilda” – Rusijos Imperijos monarchijos pašlovinimas

2017-ais metais laukiamiausiu Rusijos filmu dar toli iki premjeros tapo istorinė-kostiuminė drama “Matilda”. Bet kaip ir viskas Rusijoje – į paprastą standartinį žanrinį apibrėžimą šis kinematografo kūrinys nesutilpo. Pilnas žanro apibūdinimas turėtų būti “istorinis biografinis detektyvas autentiškuose interjeruose su stympanko elementais meilės dramos motyvais”.

Čia jeigu taip išsireikšti, nevaržant savęs.

O jeigu varžant – rusai per visą savo kino istoriją pirmą kartą nufilmavo kinojuostą, kurioje nėra neigiamų personažų ir kuriame žavinga dekoratyvaus nerūpestingumo forma kontrastuodama su realios Rusijos istorijos tragizmu suskambėjo iki šiol neregėtais niuansais.

Nežinia, ar toks ir buvo režisieriaus bei scenaristų sumanymas, ar tai gavosi netyčia – kai pati tema ir aplinkybės tampa viršesnės ir uždeda savo antspaudą, bet kuriuo atveju – tai labiausiai vykęs Rusijos istorinis filmas. Pažiūrėjus jį tampa keista, kodėl buvo keliama tokia isterija Rusijos patriotystų gretose ir monarchistų mylėtojų galvose.

Tokiose kaip nuostabiosios ir žymiosios Krymo prokurorės Natalijos Paklonskajos.

Niaša buvo gatava gultis kryžiumi, jog šitas filmas nebūtų platinamas ir rodomas plačiosioms masėms, kaip šmeižiantis “jo šventąją didenybę”. Tik, o kuogi pasireiškia tas šmeižimas?

Gal tuo, kad grynaveislį vokietį Nikolajų Romanovą suvaidino grynaveislis vokietis Larsas Aidingeris? Kaip, tik, toks aktoriaus parinkimas suteikia autentiškumo. Kaip autentiškumo prideda ir mūsų Ingeborgos Dapkūnaitės lietuviškas akcentas Rusijos Imperatorienės lūpose. Ir kaip baleriną Matildą – lenkę pagal kraują, suvaidinusios aktorės lenkaitės Michalinos Olšanskos vakarietiškas veidelio dailumas.

Prisipažinsiu, prasidėjus Rusijos internete “antimatildos” judėjimui, kažkuriuo metu buvau įtikintas, jog aktorius Aidingeris, parinktas imperatoriaus rolei – pagal savo tikrąjį pašaukimą yra pornofilmų, taip sakant, atlikėjas. Kadangi man tai nekėlė nei didelio susidomėjimo, nei ypatingo noro aiškintis, kur melas, o kur tiesa, tame propagandos “už” ir “prieš” cirke, o štai jau po filmo pasiaiškinus, pasirodo, kad Larsas Aidingeris – normalus draminis teatro ir kino aktorius, puikiai įsipaišęs į imperatoriaus Nikolajaus II-ojo fizinius duomenis.


Originalas ir dublikatas

Dar vienas argumentas, kuriuo it vėzdu mosavo monarchofilai – kad šventvagystė yra vaizduoti oficialų pravoslavų cerkvės kankinį ir šventąjį, besivalkiojantį paskui prostutijuojančią baleriną. O bet tačiau – pabūkime teisingi sau ir mirusiesiems – neribotos ano meto valdančio šūdeličio galimybės tenkinti savo geidulius buvo realizuojamos visu 100 procentų!

Tiek imperatoriai, tiek kunigaikščiai, grafai, baronai ir visi kiti ano meto oligarchai sau leido ištvirkauti lygiai tiek, kiek juos varžė jų pačių sąžinė ar jos neturėjimas. O balerinos Matildos Ksešinskos uždarbiavimas teikiant sekso paslaugas elitiniams klientams yra uždokumentuotas ne vienuose ano meto memuaruose ir biografijose. Kaip uždokumentuotas yra ir pusiau oficialus haremo pobūdžio imperatoriškųjų rūmų gyvenimas.

Tačiau kai ko svarbaus iš to, kas buvo realybėje, filme trūksta. Ir jeigu jau piktintis, tai reikėtų kelti klausimą, kodėl Matilda Ksešinska yra pateikiama kaip naivi paprasta elitinė prostitutė, nelygių santykių auka, meilės deivė, paaukota vardan Valstybės… Kai tuo tarpu ji buvo ne eilinė balerina, šokanti pagrindines partijas Baleto Teatro  bordelyje, o turtinga verslininkė – kapitalistė, Putilovo patrankų liejyklos dalininkė, prašmatnių rūmų Peterburgo centre savininkė, taip pat jai priklausė ne viena vila madinguose užsienio kurortuose.


M. Ksešinskaja šį namuką pasistatė 1904 metais

Apie šią jos gyvenimo pusę filme neužsimenama nė žodeliu. Kodėl? Todėl, kad tuomet tyros meilės ir aistringo sekso aromatą gerokai praskiestų milžiniškų piniginių sumų, valstybinių užsakymų, korupcijos, juodų pinigų kvapas.

Kad ir kaip tai bebūtų netikėta, tačiau Matilda Ksešinska iš tiesų prisidėjo prie Rusijos Imperijos sunaikinimo. Bet ne ištvirkaudama su imperatoriškosiosmis ypatomis, o parazituodama ant Imperijos karinės sistemos, taip mažindama jos efektyvumą ir didindama karo – pirma Japonijos-Rusijos, o vėliau – I-ojo pasaulinio, aukų skaičių.

Visa ši situacija detaliai aprašyta ir išnarstyta Vidinio TSRS Prediktoriaus analitinių užrašų, skirtų Didžiosios Spalio Revoliucijos šimtmečiui, pirmoje dalyje. Būtinai pasiskaitykite, jeigu suprantate rusiškai.

Tačiau dėl tokio svarbaus momento nei patriotystai, nei monarchofilai Rusijoje neprotestuoja, nes jie yra lygiai tokia pati lochų minia, kuri mikliomis dresiruotojų rankomis yra nukreipiama ten, kur reikalauja scenarijus. O scenarijus šiandien reikalauja mylėti ir sakralizuoti Rusijos Imperiją. Praėjus šimtui metų nuo revoliucijos globalizatoriai, sunaikinę Rusijos Imperiją nusprendė, kad iš jos griuvėsių iškilusi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga ideologiškai yra žymiai pavojingesnė globalizmui, negu visus vakarietiškus standartus atitinkanti parlamentinė monarchija, kurioje marionetinis ir savo valios neturintis monarchas yra nuolankiai valdomas jį aptūpusių patarėjų-ekspertų ir meilužių-komersančių.

Nežinau, ar toks ir buvo sumanymas, tačiau išoriškai aktoriaus Larso Aidingerio personažas darniai susišaukia su 1981 metais aktoriaus Anatolijaus Romašino personažu iš tarybinės ekranizacijos, apie tą patį nelaimingą paskutinįjį Romanovą ir jo Imperijos žlugimą Elemo Klimovo filme “Agonija”.

Tai ką 1981-ais metais puikiai perteikė tarybinis aktorius – “pačio galingiausio” žmogaus imperijoje priklausomybę nuo aplinkos ir “likimo”, po 36-ių metų taip pat puikai atkartojo kolega vokietis.

Kas užkliuvo šiame filme – tik du dalykai:

1 – nevykusi afiša, iškreiptai atvaizduojanti filmo esmę. Joje vaizduojami trys personažai, o trečias šiuo atveju netgi nėra pagrindinis iš antraeilių.

2 – pradžioje erzina operatoriaus skuba. Scenas jis nutraukia taip, tarsi filmuotų kažkokį serialą ir reikia prigaminti greitai ir daug. Veiksmas vyksta taip meniškai prisodrintose erdvėse, kad žiūrovui reikia duoti laiko į jas pažvelgti, o ne varyti jį per scenariajus puslapius. Tačiau kažkurioje vietoje, tas skubos jausmas prapuola ir tuomet prasideda tikras kinas.

Ir tai yra viskas, ką galima prikišti šiam filmui. O ko negalima iš jo atimti – tai kas lieka už kadro: Rusijos Imperijos didybės, kurios pabaiga artėja su kiekviena prašvęsta diena.

Pasikartosiu – dailininkų, tiksliau, trijų dailininkių darbas – nuostabus! Tokio lygio, Rusijos kinematografas dar niekada nebuvo pademonstravęs.

Rekomenduoju, jeigu tik įmanoma, žiūrėti “Matildą” kinoteatre, o gal dar spėsite.

 

Komentuoti

Rekomenduoju #1: Prancūzų komedija “Beprotiškos vestuvės”

Sveikas, mano mielas dienorašti! Pradedu tavyje naują rubriką-skyrių pavadinimu “rekomenduoju”.

Kadangi šiame brutalios informacijos amžiuje, bet koks dėmesio vertas daiktas kaip mat paskęsta interneto tvane, tik geras patarimas dar gali padėti ir sutaupyti tokio brangaus ir nesugrąžinamo laiko.

Ir pirma rekomendacija, kaip ir priklauso – bus lengva, smagi ir su šiokia tokia užpakaline mintimi:

Tai 2014-ais metais išleista prancūziška komedija, kuri vadinasi “Beprotiškos vestuvės”. Rusiškai – “Безумная свадьба”. Varliaėdiškai – “Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu?”. Režisierius Filipas de Šovronas, pagrindinį vaidmenį atlieka profesionalus komediantas Kristianas Klavje.

Atsisiųsti per torentus galima čia: http://kinozal.tv/details.php?id=1466074

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Sveiki atvykę į Debilolandiją! Arba Pindostaną. Arba Jobanų Atmatų Veislyną. Arba tiesiog JAV. Apie kinematografą

Labas, mano mielas Dienorašti.

Noriu tau pasiguosti. Kadaise, kai buvau jaunas ir durnas aš labai mėgau vaikščioti į kiną. Matyt, tai kruvinos ir okupanto sutryptos vaikystės trauma, kuomet netgi mūsų rajoncentryje buvo tikras kinoteatras ir vaikiškas bilietas į jį kainavo 10 ar 12 kapeikų. Palyginimui – tiek pat, kiek pigesnių ledų porcija, o vasarą, mūsų užengtiems tėvams kruvinas okupantas liepdavo nupirkti vaikiškus kinoteatro abonementus, kur bilieto kaina sumažėdavo iki kelių kapeikų. Todėl, mes vargšai užguiti okupuotos Lietuvos vaikai buvome priversti žiūrėti kiekvieną kruvinų okupantų cenzūros palaimintą filmą, jeigu jis nepažymėtas “Tik suaugusiems”.

Būtent šitaip kruvinas okupantas visose okupuotose teritorijose realizavo Vladimiro Iljyčiaus Lenino priesaką: “Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas.” (цитатник)


Netgi Adolfas Hitleris turėjo ko pasimokyti iš Vladimiro Uljanovo

Ir tai yra absoliučiai teisingas požiūrio taškas, kurio laikosi kiekvienas totalitaristinis režimas, nesvarbu kokioje pasaulio pusėje jis betryptų savo minkštasmegenę liaudį. Tačiau net ir tarp visų smegenų valdovų išsiskiria dvi šalys (kol buvo TSRS – jų buvo trys), kuriose Vladimiro Iljyčiaus žodžiai yra privesti iki maksimumo: tai Indija ir Jungtinės Amerikos Valstybės (manau, kad “žydų tautybės rusas” Anatolijus Vasermanas tiksliau išskleidžia abriaviatūrą “JAV”, negu įprasta mūsuose).

Apie Indijos kinematografą ir jo svarbą palaikant tūkstantmetę kastų segregaciją didžiausioje demokratinėje pasaulio valstybėje probėgšmais paaiškina akademikas Andrejus Fursovas ankstesniame mano įraše – paskaitos-seminaro videoklipe. Jeigu trumpai – visos Indijos kino žvaigždės, tai yra brahmannų kastos atstovai, o milijardui beraščių ir mažaraščių Indijos “litle pyplų” kinas yra vienintelis prieinamas intelektualinis produktas, skirtas numalšinanti bet kokias socialinio protesto užuomazgas jų infantiliose smegenyse. Bilietas į kinoteatrą Indijoje kainuoja tiek, kad patirti dvi valandas trunkančią spalvų ir muzikos nirvaną gali netgi 300 milijonų kelkraščiuose gyvenančių ir mintančių sėkmingesnės karmos atstovų išmestomis atliekomis šūdrų.

Taip, santykinė bilieto kaina Indijoje yra mažiausia pasaulyje, o kiekvienas stambus Bolivudo filmas – tai yra informacinis analgetikas, glušinantis tiksliai parinktus kastų targetgrupus.

Antroji šalis pagal santykinį bilietų pigumą yra, kaip jau supratote  – Jungtinės Amerikos Valstybės. Irgi nieko keisto. Pastoviai pisant savo gyventojams smegenis apie “demokratiją”, “laisvę”,  “žmogaus teisę rinktis” ir “amerikietišką svajonę” – reikia surasti būdą, kaip neleisti amerikietiškiesiems fufaikiniams, patikėjusiems propagandiniais lozungais, realizuoti savo realiame gyvenime šių “teisių”. Tam Holivudas išrado naują ideologiją – degradologiją.

Iš karto užbėgu už akių  – taip, amerikietiškas kinematografas kuria ir puikius filmus, tiek pramoginius, tiek meninius. Būtent tokius ir praleisdavo kruvino okupanto kruvina cenzūra į savo kruvinus tarybinius ekranus. Nė kiek neabejoju, kad tarybinis cenzorius uždėtų savo kruviną antspaudą: “ГОДИТСЯ” tiek ant Džeimso Kamerono “Avataro”, tiek ant kadaise  brolių, o dabar brolio ir psichikos invalido Vačiovskių “Matricos”, o paskutinįjį Kventino Tarantino pseudoistorinį filmą “Nugrandinintas Džango” apskritai lieptų savo kruviniems mokytojams rodyti per istorijos pamokas, einant temą apie Šiaurės Amerikos civilizavimą ir europietiškų vertybių joje diegimą.

Bet štai ankstesnysis Tarantino darbas – “Bulvarinis skaitalas”, neabejotinai liktų prieinamas tik siauram specialistų ratui – kino kritikams, partinei nomenklatūrai ir propagandos darbuotojams, ir gulėtų jis tamsioje fondų lentynoje skyriuje “Narkotikų ir kriminalo populiarinimas”. Nes būtent tai ir yra tikroji “Bulvarinio skaitalo” paskirtis ir priežastis, dėl kurios tūlas Kventinas gavo pinigų savo fantazijoms kinematografuoti.

Kalbėti apie JAV vykdomą narkotizacijos politiką – nematau dabar prasmės, nes mano protingieji eksliuzyviniai dienoraščio skaitytojai, patys turėtų tą puikiai suprasti, net ir be tokių anglosaksų ir amerikofilų kaip pavyzdžiui Džono Kolemano knygų arba tūlo kreacionisto Kento Hovindo evoliucionuojančios degradacijos analizų. Tai yra labai įdomi, skaudi ir plati tema, susiejanti taip  vadinamųjų “Naujųjų amžių” (ir netgi, dar tik jų ištakų) laikmetį su mūsų išgyvenama globalia šiandieną, betgi aš norėjau viso labo tik konstatuoti vieną man širdį draskantį momentą. O būtent  – amerikietiškojo kinematografo  išsigimimą dėsningą progresą.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Galaktika Kin-dza-dza, planeta ES – sveiki atvykę, tobiš, kuuu!

Paskutiniajame įraše paminėjau 1986 metų Mosfilmo kinostudijos filmą “Kin-dza-dza” ir pavadinau jį tarybinio kinematografo atsisveikinimu su Tarybų sąjunga.


Net japonai mokosi čatlaniškai

Kodėl kilo tokia mintis – kinas Tarybų sąjungoje buvo masiškiausia iš visuomeninės sąmonės apdorojimo priemonių. Tai, kas išeidavo į ekranus, pamatydavo absoliuti dauguma tarybinių žmonių. Nuo pradinukų, kuriems bilietas į kinoteatrą kainavo 10-12 kapeikų, praktiškai visų dirbančiųjų, kuriems bilietas kainavo 20 kapeikų, iki dar krutančių pensininkų, kuriems nežinau, kiek kainavo bilietas, bet įtariu buvo perpus pigesnis negu dirbančiajam.

Ir štai, 1986-aisiais ekranuose pasirodo filmas, kuris visai tarybinei liaudžiai vaizdžiai ir ant pirštų pademonstruoja, iki ko mes dasigyvenome, nukrypę nuo draugo Stalino kadaise pažymėto kurso. Apie “Stalino kursą” galima bus pakalbėti kada nors vėliau, kai pabaigsiu tvarkyti ir redaguoti jau beveik išverstą Vidinio TSRS Prediktoriaus brošiūrą “Laikas, apie Staliną pradedu pasakojimą…” O štai kaip atrodė chruščiovinė-brežnevinė-andropovinė-gorbačiovinė Tarybų Sąjunga, galite išvysti štai čia:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Su Pergalės diena!

Taip ir nepakilo ranka aprašinėti savo trumpo apsilankymo broliškoje Baltarusijoje – matyt, intuityviai stengiuosi išvengti moralinės traumos… Mielas mano Dienorašti, tu net neįsivaizduoji, kaip slogiai pasijutau Vilniaus autobusų stotyje išlipęs iš Gomelio autobusų parko autobuso važinėjančio maršrutu “Gomelis-Minskas-Vilnius”.

Visa laimė, kad tuo metu nuo Gėlių gatvės buvo nuvaikytos prostitutės, dirbančios su III-iojo policijos komisariato stogu, nes pamatęs tas kurvas beramstančias debiloidinį automobilių stovėjimo mokesčio aparatą prie antkapinių paminklo kromelio, tikriausiai būčiau vilku užkaukęs.


Neskriauskite stoties gatvinių mandavoškių – jas saugo Įstatymo sargiai!

O dabar, kaip tikras ruso-sovieto-tarybo-komuno-filas pajutau nenumaldomą norą pamitinguoti Pergalės dienos proga. Norėdamas sužinoti, kur ir kada galima bus įsilieti į šį šventą ritualą atliekančiųjų egregorių, atsiverčiau Lietuvos presstitutinių organų autoritetus ir štai pirmosios pagrindinių smegenopisos institucijų antraštės:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Trumpas metras. Prancūziškas šortas.

Įdomu, kodėl lietuviams taip sunkiai klijuojasi trumpametražiai filmai? Juk tai yra pačios elementariausios studentiškos zarisovkės, skirtos lavinti profesionalizmo įgūdžius.

Panašiai kaip rašyti sonetus prieš imantis kokios poemos ar eiliuotos dramos…

Paprasta, šiek tiek naivoka, tačiau užfilmuota ir išvaidinta nuo pradžių iki galo. Ir nieko bendro su leeeetuviška kinotriedaliena.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

“Generation П” – kas tai: похуй ar пиздец?

Atšilus orui laikas kažkaip netikėtai sutrumpėjo – ne veltui yra teigiama, kad laikas dalykas sąlyginis ir santykinis, atsirandantis lyginant tarpusavyje du ar daugiau skirtingų dažnių reiškinius. Beje, būtent todėl laikas netinkamas naudoti nei kaip filosofinė kategorija, nei kaip pasaulio struktūrą apibūdinantis elementas.

Va kaip čia gavosi.

O viso labo norėjau pasakyti, kad nuo paskutinio įrašo, praėjus daugybei dienų man daugybę kartų buvo kilęs noras pasidalinti savo mintimis su pasauliu, tačiau vis atsirasdavo priežasčių tai atidėti ir atidėti… Dabar irgi norėčiau atidėti savo kompiuterinę sielos išsiliejimo pikseliais akciją, netgi kirba porą minčių, ką reiktų vietoj padaryti, bet tuomet išvis kam bereikalingas bus šis mano interdienoraštėlis, jeigu du pastovūs mano blogo skaitytojai ir vėl neturės ką paskaityti…

Taigi, jau labai seniai, kažkur nuo balandžio mėnesio galo vis norėjau parašyti apie tai, kad pagaliau į kinoekranus pakliuvo Viktoro Pelevino kūryba.

Rusų kinopramonė stenėjo stenėjo ir pagaliau išstenėjo "Generation П" ekranizaciją.

Generation P

http://www.generationp.ru/

Manau, čia besilankantys žmonės yra save gerbiantys inteligentai-intelektualai ir pasakoti jums apie tai kas yra Pelevinas ir apie ką yra romanas "Generation П" nereikia? O jeigu nežinote – gėdinkitės, nes tai vienintelis ir geriausias grožinės literatūros kūrinys tiek posttarybinėje, tiek kapitalistinėje erdvėje skirtas slėpiningam protapisio, tai yra, reklamos ir viešųjų ryšių, pasaulėliui.

Skaityti toliau

 

Komentuoti