Lietuviški “metoo” trikampėliai – Organizuotos Nusikaltėlių Gaujos ginklas susidoroti su Režisieriumi, metusiu iššūkį SISTEMAI

Tikrasis Lithueinijos šeimininko veidas yra būtent toks

Rugsėjo pradžioje Rusų dramos teatrui vadovaujantis režisierius Jonas Vaitkus paskelbė savo kūrybinius planus – kokie spektakliai bus statomi kitą jo vadovavimo teatrui kadenciją. Perskaitykite, žemiau, atidžiai ir pagalvokite, argi Organizuota Nusikaltėlių Gauja, sąjūdistinio perversmo metu užgrobusi valdžią Lietuvos respublikoje, galėtų leisti, jog tokios temos būtų keliamos į viešumą?

Maža to, jas nagrinėtų ne kokie nors internetiniai marginalai, kuriuos visada galima iš skandinavų bankams priklausančių Masinių Durninimo Organų apskelbti “sąmokslo teorijų paranojikais”, o vienas autoritetingiausių visuomenės intelektualų? Juk neišmesi jo besišlapinančio iš Gardino viešbučio lango, nepaskandinsi baloje su keturračiu, nepaspringdinsi viksvos lapu upės pakrantėje ir neužkaposi kirviu, kaip a.a. Šliužo.

Todėl Organizuota Nusikaltėlių Gauja, tyliai nurijo perspėjimą ir pasiruošė jam – prieš pat Rusų dramos teatro vadovo konkursą užsiundydami ant Vaitkaus rujojančias “my tū” kales. O kad visuomenė būtų pasiruošusi ir sukaupusi dėmesį – prieš tai skandinavų Masiniai Durninimo Organai “apšildė” lietuvišką publiką Šarūno Barto ir Dailės akademijos trikampėliais.

Taip kad, mielieji, nusivyniokite makaronus nuo savo ausų, nes SISTEMA – pati savaime NIEKADA NEPASIDUOS.

Ją reikės sunaikinti MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS.

Laurynas Ragelskis

Kas galėtų paneigti, kad vykdoma antroji Lietuvos okupacija

Vals­ty­bi­nis ru­sų dra­mos teat­ras nau­ją­jį 72-ąjį teat­ro se­zo­ną pra­de­da šo­ki­ruo­jan­čia nau­jie­na – čia ke­ti­na­ma kur­ti me­ni­nių-do­ku­men­ti­nių spek­tak­lių cik­lą „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“.

Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vas Jo­nas Vait­kus.

Juk lo­giš­ka: jei­gu vals­ty­bė esa­me mes, daž­niau­siai neor­ga­ni­zuo­ti pi­lie­čiai, tai juo la­biau vals­ty­bė yra struk­tū­ri­zuo­tas vie­ne­tas – teat­ras, be ki­ta ko, ir iš­lai­ko­mas tų pa­čių pi­lie­čių lė­šo­mis. Ma­tyt, to­dėl re­ži­sie­riui, Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vui Jo­nui Vait­kui ne­ky­la abe­jo­nės, kad at­sie­tai nuo vals­ty­bės pro­ble­mų eg­zis­tuo­jan­tis teat­ras yra tie­siog kaip šu­niui penk­ta ko­ja, t.y. ne­rei­ka­lin­gas, ne­tgi ydin­gas. Nes, jo nuo­mo­ne, taip yra iš­krei­pia­mos pa­rei­gų, pi­lie­ti­nės at­sa­ko­my­bės ir, svar­biau­sia, pro­fe­si­nės eti­kos nuo­sta­tos…

J.Vait­kus pa­sa­ko­ja: „Cik­lą pa­va­di­nau „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“, ar­ba „Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad…“ Ana­li­ti­nių pje­sių cik­las pra­si­dė­tų maž­daug nuo to me­to, kai 1989-ųjų pa­bai­go­je (gruo­džio 19 d.) Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ja at­si­sky­rė nuo TSKP. Net­ru­kus, gruo­džio 30-ąją, to me­to ofi­cio­zas „Tie­sa“ iš­spaus­di­no 38 KGB dar­buo­to­jų laiš­ką, ku­ria­me jie pa­reiš­kė, kad pa­lai­ko Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų at­si­sky­ri­mą ir bend­ra­dar­biaus su jais, pa­dės jiems iš­si­lai­ky­ti, su­ras­ti sa­vo vie­tą, kaž­ko­kiu bū­du iš­gy­ven­ti ir įsi­tvir­tin­ti vals­ty­bė­je, šian­dien sim­bo­liš­kai va­di­na­mo­je ne­prik­lau­so­mo­je, de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je… Ir kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad tai jau ir įvy­ko ir ga­li­mai iš­gy­ve­na­me pa­sku­ti­nę šios įsi­tvir­ti­ni­mo ak­ci­jos fa­zę… Ga­li­mai?.. Kas ga­lė­tų pa­neig­ti?..

1989-1994 me­tų lai­ko­tar­pis la­bai įdo­mus įvai­riais as­pek­tais – ir Al­gir­do Bra­zaus­ko poel­giai, ir LKP, o po to – ir soc­de­mų par­ti­jos veik­la, ir 38 KGB ka­ri­nin­kų veik­la… Pu­sant­ro tūks­tan­čio pri­si­pa­ži­nu­sių­jų ir pen­ki tūks­tan­čiai taip ir li­ku­sių ne­pri­si­pa­ži­nu­sių­jų, bet ga­li­mai ne­lo­ja­lių mū­sų vals­ty­bei. Juk sklin­da le­gen­dos, kad bu­vu­sių KGB dar­buo­to­jų ne­bū­na, nes jie yra iš­ti­ki­my­bės sa­vo pa­šau­ki­mui ser­gė­to­jai. Nuo­šir­džiai sa­kau, tai gerb­ti­na sa­vy­bė, bet jau­nai de­mok­ra­ti­jai la­bai pa­vo­jin­ga, to­dėl ir no­ri­si tie­siog ži­no­ti, ša­lia ko ir su kuo gy­ve­ni ir kas mo­ko mus gy­ven­ti drau­giš­kai.

Gink­die, vi­siš­kai ne dėl to, kad juos nu­teis­tum ar pa­smerk­tum, – ar­gi Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, Ju­liaus Sas­naus­ko ir ki­tų di­si­den­tų ar grį­žu­sių trem­ti­nių at­lei­di­mo dek­la­ra­vi­mas jų kan­kin­to­jams to neį­ro­do?.. To­dėl tas no­ras grįž­ti praei­tin ir ana­li­zuo­ti ją da­bar­ti­nės si­tua­ci­jos švie­so­je, ma­nau, yra bū­ti­nas, kad su­si­gau­dy­tu­me, kaip ir ko­dėl at­si­dū­rė­me ir te­be­si­murk­do­me ši­ta­me chao­se.

O kad murk­do­mės – aki­vaiz­du. Paim­ki­me bet ko­kią re­zo­nan­si­nę by­lą ir pa­ma­ty­si­me, kad nė vie­na jų neuž­baig­ta, nie­kas neaiš­ku, į klau­si­mus neat­sa­ky­ta. Ig­no­ruo­ja­mi ad­vo­ka­tų, tei­si­nin­kų, žur­na­lis­tų, re­zis­ten­tų, trem­ti­nių, ba­dau­to­jų krei­pi­mai­si, au­to­ri­te­tin­gų sa­vo pro­fe­si­jo­je pro­fe­so­rių pa­klau­si­mai, ig­no­ruo­ja­mi 70 tūkst. „Tal­kos“ su­rink­tų pa­ra­šų dėl lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lės iš­sau­go­ji­mo…

Mū­sų jau­nos de­mok­ra­ti­jos or­ga­niz­me ga­li­mai yra kaž­koks da­ri­nys, ku­ris ži­no, kaip elg­tis su žmo­nė­mis, kur juos ves­ti, kaip juos mul­kin­ti, kaip įbau­gin­ti ir kaip įstum­ti į de­ma­go­gi­nį veid­mai­nys­tės pa­sau­lį. Esa­me teš­la­gal­vių ga­mi­ni­mo fab­ri­ke, ku­ris šok­di­na mus vers­lu­mo pa­siut­li­ge. Bet jei lais­vi žur­na­lis­tai re­zo­nan­si­nių by­lų ne­kru­ti­na, jei jo­kia par­ti­ja, jo­kie ko­mi­te­tai ne­kru­ti­na, jei­gu ki­tiems ne­svar­bu, kaip gy­ve­na­me ir su kuo gy­ve­na­me, tai teat­ras tu­ri tuo už­siim­ti…

Neat­sa­ky­tų klau­si­mų tik­rai la­bai daug – ne­ti­kė­ta Vy­tau­to Po­ciū­no žū­tis, „vil­ties pre­zi­den­to“ Sta­sio Lo­zo­rai­čio ir A.Sme­to­nos mir­tis, Me­di­nin­kų tra­ge­di­jos, Gar­lia­vos įvy­kiai, Eg­lės Ku­sai­tės ir Krau­ja­lio by­los, dau­gy­bė iš vie­tos ne­pa­ju­dan­čių ko­rup­ci­jos by­lų, nors žo­džiais su ta ko­rup­ci­ja ko­vo­ja­ma jau dvi­de­šimt me­tų. O ką mes tu­ri­me? Ma­to­me, kaip Sei­me ko­vo­ja­ma dėl vie­tos, dėl lo­vio, dėl val­džios, par­ti­jų, o ne dėl gy­vy­biš­kai svar­bių jau­nos vals­ty­bės in­te­re­sų…

Ket­ve­rių me­tų pro­gra­mai jau tu­ri­me vie­ną pje­sę – Her­kaus Kun­čiaus „Kla­ną“ apie Gar­lia­vos įvy­kius – ir ke­le­tą pra­dė­tų es­ki­zų ki­toms te­moms – Vil­ties pre­zi­den­to, V.Po­ciū­no žū­ties ir Krau­ja­lio by­los. Tu­rim pa­lies­ti nu­ty­lė­tus klau­si­mus, į ku­riuos taip ir neat­sa­kė nei tei­sė­sau­ga, nei pro­ku­ra­tū­ra.“

J.Vait­kaus nuo­mo­ne, jei neat­si­ras žmo­nių, su­si­mąs­tan­čių, drįs­tan­čių ana­li­zuo­ti, kas čia vyks­ta, kaip vyks­ta, ir veik­ti, la­bai ga­li­mas daik­tas, kad po bū­si­mų pre­zi­den­to rin­ki­mų pi­lie­čių va­lia, jei tik apie ją dar ga­lė­sim kal­bė­ti, bus vi­siš­kai už­ce­men­tuo­ta.

„Šian­dien žmo­nės ati­trau­kia­mi nuo ak­tua­lių pro­ble­mų vi­so­kiais fes­ti­va­liais, fe­jer­ver­kais, – sa­ko J.Vait­kus, – vi­so­kio­mis pra­mo­gi­nė­mis kam­pa­ni­jo­mis per te­le­vi­zi­jas: te­le­vi­zi­jų pro­gra­mos tie­siog var­va keis­to­mis te­mo­mis, anot pro­fe­so­riaus Al­vy­do Jo­ku­bai­čio, ne­mok­šų sam­pro­ta­vi­mais ir dur­nys­tė­mis, nuo ku­rių au­sys kais­ta, o rim­tų ana­li­ti­nių lai­dų be­veik nė­ra. O jei ir bū­tų, ki­taip gal­vo­jan­čių ap­skri­tai nie­kas į lai­das neį­si­lei­džia, – taip nu­krau­ji­na­mos žmo­nių sme­ge­nys, jie orien­tuo­ja­mi į ma­lo­nu­mus, į sam­pra­tą, kad gy­ve­ni­mas – be­ga­li­nė šven­tė, kad mes to­kie lais­vi, to­kia de­mok­ra­ti­ja ap­lin­kui, kad tie­siog ne­be­sup­ran­ti, ko tie žmo­nės su­si­rau­kę bė­ga iš Lie­tu­vos. Bė­ga to­dėl, kad nė­ra tie­sos, tei­sin­gu­mo, kad čia ap­derg­ti žmo­gų pa­si­nau­do­jus kli­še „ga­li­mai“ nie­ko ne­reiš­kia.“

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Gy­ve­ni­mas“

 

Komentuoti

Tyla gera byla

Aš tyliu.

Norėčiau pasakyti. Ir galėčiau. Jokių problemų.

Bet kam to reikia?

Pasikeis kas nors?

Žmonės nieko taip nebijo, kaip svetimos teisybės.

Ne todėl, kad jie negali jai paprieštarauti, ir ne todėl, kad ji pakeis jų nuomonę. Žmogaus nuomonę iš išorės pkeisti neįmanoma. Kai sakai atvirai, tiesiai – tuomet net paskutinis durnius skiria, kur yra JO TEISYBĖ ir kur yra SVETIMA TEISYBĖ. Todėl talentingi manipuliatoriai žmogaus nuomonę keičia iš vidaus. Apeidami asmens ribą – jie pirma įlenda į vidų, o tada pradeda sukioti svetimus varžtelius. Proto ubagams taip imponuojantis taip vadinamas “neurolingvistinis programavimas” būtent tuo ir grindžiamas. Bet tai – naujųjų šundaktarių užsiėmimas.

Talentingi manipuliatoriai manipuliuoja per pasaulėžiūrą. Dzin budistai ir kitokie kastanedos tai vadina “pasaulių kūrimu”. Sąžiningai meluodami, kad kuriami ne skirtingi pasauliai, o tik kaleidoskopiškos ir narkotinio transo spalvomis papuoštos iliuzijos apie Vieną ir tą pačią Visatą.

O tu paimk ir vietoj iliuzijos pateik kitam žmogui savo požiūrio tašką.

Gerai, jeigu jo ir tavo taškai daugmaž sutampa.

O jeigu skiriasi?

O jeigu skiriasi kardinaliai?

Kažkuris neišvengiamai lieka durnas.

O tasai, kuris save laiko protingu, neišvengiamai įsižeidžia.

Kadangi negalima įlįsti į svetimą kailį, man sunku suprasti – kodėl reikia įsižeisti?

Savigyna? Baimė prarasti savo teisybės šlapimu atsižymėtą teritoriją? Ne. Tai kas yra tavo –  neįmanoma iš tavęs atimti. Sava teisybė – tai ne dešros rinkis, pakabintas sandėliuke. Niekas kitas jos nesuės.

Tas pasipriešinimas turi dvi pagrindines priežastis.

Pirma – tai, kad kiekvienas savo teisybę pardavinėja už vienokį ar kitokį pinigų atitikmenį. Ir jeigu tavo teisybė pasirodys “nekokybiška” – tiesiog prarasi dalį dabartinio komforto. O kas nori bent jau laikinai iškristi iš perku-parduodu santykių rinkos?

Antroji – egocentrizmas augantis su kiekvienais nugyventais metais. Kas tie kiti tokie, kad man, turinčiam TOKIĄ gyvenimo patirtį, galėtų dėl kažko prieštarauti?

Ypatingai, kai lyginamas toks dalykas kaip dvi teisybės. Su rulete nepamatuosi, ant svarstyklių nepadėsi. Telieka vertinti pagal tai, kaip kuri teisybė realizuojasi praktikoje – realiame gyvenime.

O čia į pagalbą kaip mat prisistato tie visi dzenai-dzinai-chunveibinai ir kiti opiumo masėms pardavėjai. Ir realus pasaulis apvyniojamas tieka įvairiausių iliuzijų marškų, jog kiekvienas išsirinks jam labiausiai patinkančią.

Taigi, tyliu.

Nesakau.

 

Komentuoti

Вот эту долбаебень посмотрело 55 миллионов человек, за одно поколение деградировали ниже плинтуса…

Nesusilaikiau:

Не плачь девчонка, пройдут дожди,
50 стукнет – ты только жди!
И сиськи станут как два ведра,
соски повиснут прям до бедра.

Ждём клип “всё тлен, увеличу член”

 

Komentuoti

“Matilda” – Rusijos Imperijos monarchijos pašlovinimas

2017-ais metais laukiamiausiu Rusijos filmu dar toli iki premjeros tapo istorinė-kostiuminė drama “Matilda”. Bet kaip ir viskas Rusijoje – į paprastą standartinį žanrinį apibrėžimą šis kinematografo kūrinys nesutilpo. Pilnas žanro apibūdinimas turėtų būti “istorinis biografinis detektyvas autentiškuose interjeruose su stympanko elementais meilės dramos motyvais”.

Čia jeigu taip išsireikšti, nevaržant savęs.

O jeigu varžant – rusai per visą savo kino istoriją pirmą kartą nufilmavo kinojuostą, kurioje nėra neigiamų personažų ir kuriame žavinga dekoratyvaus nerūpestingumo forma kontrastuodama su realios Rusijos istorijos tragizmu suskambėjo iki šiol neregėtais niuansais.

Nežinia, ar toks ir buvo režisieriaus bei scenaristų sumanymas, ar tai gavosi netyčia – kai pati tema ir aplinkybės tampa viršesnės ir uždeda savo antspaudą, bet kuriuo atveju – tai labiausiai vykęs Rusijos istorinis filmas. Pažiūrėjus jį tampa keista, kodėl buvo keliama tokia isterija Rusijos patriotystų gretose ir monarchistų mylėtojų galvose.

Tokiose kaip nuostabiosios ir žymiosios Krymo prokurorės Natalijos Paklonskajos.

Niaša buvo gatava gultis kryžiumi, jog šitas filmas nebūtų platinamas ir rodomas plačiosioms masėms, kaip šmeižiantis “jo šventąją didenybę”. Tik, o kuogi pasireiškia tas šmeižimas?

Gal tuo, kad grynaveislį vokietį Nikolajų Romanovą suvaidino grynaveislis vokietis Larsas Aidingeris? Kaip, tik, toks aktoriaus parinkimas suteikia autentiškumo. Kaip autentiškumo prideda ir mūsų Ingeborgos Dapkūnaitės lietuviškas akcentas Rusijos Imperatorienės lūpose. Ir kaip baleriną Matildą – lenkę pagal kraują, suvaidinusios aktorės lenkaitės Michalinos Olšanskos vakarietiškas veidelio dailumas.

Prisipažinsiu, prasidėjus Rusijos internete “antimatildos” judėjimui, kažkuriuo metu buvau įtikintas, jog aktorius Aidingeris, parinktas imperatoriaus rolei – pagal savo tikrąjį pašaukimą yra pornofilmų, taip sakant, atlikėjas. Kadangi man tai nekėlė nei didelio susidomėjimo, nei ypatingo noro aiškintis, kur melas, o kur tiesa, tame propagandos “už” ir “prieš” cirke, o štai jau po filmo pasiaiškinus, pasirodo, kad Larsas Aidingeris – normalus draminis teatro ir kino aktorius, puikiai įsipaišęs į imperatoriaus Nikolajaus II-ojo fizinius duomenis.


Originalas ir dublikatas

Dar vienas argumentas, kuriuo it vėzdu mosavo monarchofilai – kad šventvagystė yra vaizduoti oficialų pravoslavų cerkvės kankinį ir šventąjį, besivalkiojantį paskui prostutijuojančią baleriną. O bet tačiau – pabūkime teisingi sau ir mirusiesiems – neribotos ano meto valdančio šūdeličio galimybės tenkinti savo geidulius buvo realizuojamos visu 100 procentų!

Tiek imperatoriai, tiek kunigaikščiai, grafai, baronai ir visi kiti ano meto oligarchai sau leido ištvirkauti lygiai tiek, kiek juos varžė jų pačių sąžinė ar jos neturėjimas. O balerinos Matildos Ksešinskos uždarbiavimas teikiant sekso paslaugas elitiniams klientams yra uždokumentuotas ne vienuose ano meto memuaruose ir biografijose. Kaip uždokumentuotas yra ir pusiau oficialus haremo pobūdžio imperatoriškųjų rūmų gyvenimas.

Tačiau kai ko svarbaus iš to, kas buvo realybėje, filme trūksta. Ir jeigu jau piktintis, tai reikėtų kelti klausimą, kodėl Matilda Ksešinska yra pateikiama kaip naivi paprasta elitinė prostitutė, nelygių santykių auka, meilės deivė, paaukota vardan Valstybės… Kai tuo tarpu ji buvo ne eilinė balerina, šokanti pagrindines partijas Baleto Teatro  bordelyje, o turtinga verslininkė – kapitalistė, Putilovo patrankų liejyklos dalininkė, prašmatnių rūmų Peterburgo centre savininkė, taip pat jai priklausė ne viena vila madinguose užsienio kurortuose.


M. Ksešinskaja šį namuką pasistatė 1904 metais

Apie šią jos gyvenimo pusę filme neužsimenama nė žodeliu. Kodėl? Todėl, kad tuomet tyros meilės ir aistringo sekso aromatą gerokai praskiestų milžiniškų piniginių sumų, valstybinių užsakymų, korupcijos, juodų pinigų kvapas.

Kad ir kaip tai bebūtų netikėta, tačiau Matilda Ksešinska iš tiesų prisidėjo prie Rusijos Imperijos sunaikinimo. Bet ne ištvirkaudama su imperatoriškosiosmis ypatomis, o parazituodama ant Imperijos karinės sistemos, taip mažindama jos efektyvumą ir didindama karo – pirma Japonijos-Rusijos, o vėliau – I-ojo pasaulinio, aukų skaičių.

Visa ši situacija detaliai aprašyta ir išnarstyta Vidinio TSRS Prediktoriaus analitinių užrašų, skirtų Didžiosios Spalio Revoliucijos šimtmečiui, pirmoje dalyje. Būtinai pasiskaitykite, jeigu suprantate rusiškai.

Tačiau dėl tokio svarbaus momento nei patriotystai, nei monarchofilai Rusijoje neprotestuoja, nes jie yra lygiai tokia pati lochų minia, kuri mikliomis dresiruotojų rankomis yra nukreipiama ten, kur reikalauja scenarijus. O scenarijus šiandien reikalauja mylėti ir sakralizuoti Rusijos Imperiją. Praėjus šimtui metų nuo revoliucijos globalizatoriai, sunaikinę Rusijos Imperiją nusprendė, kad iš jos griuvėsių iškilusi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga ideologiškai yra žymiai pavojingesnė globalizmui, negu visus vakarietiškus standartus atitinkanti parlamentinė monarchija, kurioje marionetinis ir savo valios neturintis monarchas yra nuolankiai valdomas jį aptūpusių patarėjų-ekspertų ir meilužių-komersančių.

Nežinau, ar toks ir buvo sumanymas, tačiau išoriškai aktoriaus Larso Aidingerio personažas darniai susišaukia su 1981 metais aktoriaus Anatolijaus Romašino personažu iš tarybinės ekranizacijos, apie tą patį nelaimingą paskutinįjį Romanovą ir jo Imperijos žlugimą Elemo Klimovo filme “Agonija”.

Tai ką 1981-ais metais puikiai perteikė tarybinis aktorius – “pačio galingiausio” žmogaus imperijoje priklausomybę nuo aplinkos ir “likimo”, po 36-ių metų taip pat puikai atkartojo kolega vokietis.

Kas užkliuvo šiame filme – tik du dalykai:

1 – nevykusi afiša, iškreiptai atvaizduojanti filmo esmę. Joje vaizduojami trys personažai, o trečias šiuo atveju netgi nėra pagrindinis iš antraeilių.

2 – pradžioje erzina operatoriaus skuba. Scenas jis nutraukia taip, tarsi filmuotų kažkokį serialą ir reikia prigaminti greitai ir daug. Veiksmas vyksta taip meniškai prisodrintose erdvėse, kad žiūrovui reikia duoti laiko į jas pažvelgti, o ne varyti jį per scenariajus puslapius. Tačiau kažkurioje vietoje, tas skubos jausmas prapuola ir tuomet prasideda tikras kinas.

Ir tai yra viskas, ką galima prikišti šiam filmui. O ko negalima iš jo atimti – tai kas lieka už kadro: Rusijos Imperijos didybės, kurios pabaiga artėja su kiekviena prašvęsta diena.

Pasikartosiu – dailininkų, tiksliau, trijų dailininkių darbas – nuostabus! Tokio lygio, Rusijos kinematografas dar niekada nebuvo pademonstravęs.

Rekomenduoju, jeigu tik įmanoma, žiūrėti “Matildą” kinoteatre, o gal dar spėsite.

 

Komentuoti

Aurelijus Veryga jau dešimt metų blaivina Tautą, o ką dėl jos padarei TU?

Aurelijus Veryga – Lietuvos prezidentas? Aš “UŽ”!

Gerbiamas Aurelijus Veryga – visuomenininkas, blaivininkas, laikinai einantis Sveikatos apsaugos ministerio pareigas prieššventinį savaitgalį atvirai pranešė, kad prieš Sveikatos apsaugos ministeriją ALKO ir FARMA mafijos paruošė informacinę ataką, kurios pirmąjį bloką šią savaitę turime išvysti.

Ir nemelavo.

Galbūt jo atviras pareiškimas kažkiek pristabdė dvejojančius ALKO ir FARMA mafijos peslius, tačiau atakai duoto starto niekas neatšaukė. Tik atsirado savanoriškos kovinės bedžionės, a la Tapinas, savo pliku užpakaliu pabandęs pridengti į mūšį pasiųstas Masinio Durninimo Organų (MDO) presstitutes ir kekšytes.

Operacija “Minedas” – pagal planą turėjo būti gerą įžanga ir apšilimas. Kaip placdarmo paruošimas ir užėmimas prieš plataus fronto ataką: penktadienį darbo pabaigoje suruošta provokacija turėjo visą savaitgalį kurstyti aistras internetuose, socialiniuose tinkluose ir debildėžėse, o atakos organizatorių manymu, Sveikatos ministerijos klerkai dirbantys, tik darbo dienomis, savaitės pradžioje dar tik pradėtų uostinėti situaciją, kai ant Verygos iš visų pusių jau riedėtų sunkioji pagrindinių MDO išgamų tankai – visokie valatkos, šūdkalniai, vainienės ir romanowskiai. Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kodėl Rusijos rinktinė dalinai nevažiuos į Rio

Tie, kas yra kamuojami sportavimo per debildėžę, jau visi iki vieno žino, jog naglosaksams panorėjus, amerikasosams pasistengus dalis Rusijos federacijos olimpinės rinktinės sportinikų nevažiuos į Rio de žaneire vyksiančią Olimpiadą.

Nesigilinant į visas peripetijas, atskleidžiu egregorialinę matricą:

1 – į Olimpiadą nevažiuos tie Rusijos sportininkai, kuriuos jų sporto šaką kuruojanti tarptautinė organizacija išbrokys.

2 – išbrokyti jos gavo teisę tik tuos, kas kažkada (kad ir prieš 150 metų) buvo OFICIALIAI pagauti užsiturbinę vaistukais. Tai yra  – kažkada pasukčiavusius.

3 – olimpiada vyks, Brazilijos mieste Rio de Žaneire.

4 – Rio de Žaneiras – tai tas miestas į kurį svajojo patekti garsiausias visų laikų Rusijos sukčius – Ostapas Benderis.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kaip skaityti mokamus Spiegel.de straipsnius nemokant 0.39 evrocentų už štuką

Sveiki, mano brangūs ir ekskliuzyviniai skaitytojai!

Šiandien pasidalinsiu su Jumis savo ką tik susikurptu įrankiuku, su kuriuo galėsite skaityti vokiečių smegenų plovyklos Spiegel.de mokamus straipsnius nemokėdami jam nė cento.

Jūs gi tiesiog negalite gyventi, nepaskaitę prieš miegą Špygelio originalo kalba? Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kiek Lietuvoje gyventojų? Putinas sako – Putinas žino

Antrą kartą skandinavų Masinio Durninimo Organai, ugdantys rusofobiją Lietuvos piliečių širdyse, pateikė Rusijos federacijos vadovą Vladimirą Vladimirovičių Putiną kaip “laisvos” ir “nepriklausomos” Lietuvos valstybės niekintoją ir jos demokratinių pasiekimų menkintoją.

Niekinimas ir menkinimas pasireiškė tuo, jog V.V. Putinas viešai įvardino Lietuvos gyventojų skaičių šiek tiek besiskiriantį nuo oficialiai Lietuvos statistikos departamento deklaruojamų 2,9 milijono.

“Šiek tiek”, šiuo atveju – daugiau negu dvigubai mažiau. V.V. Putinas teigia, kad Lietuvoje dabar gyvena 1 milijonas 400 tūkstančių čiabuvių.

Pirmą kartą šis skaičius iš jo lūpų nuskambėjo jam viešint Kaliningrade, kur jis revizavo Kaliningrado dažasvydžio ir šratasvydžio klubus, besiruošiančius okupuoti Lietuvą. Antrą kartą – duodamas interviu JAV televizijai CBS, prieš pat savo vizitą į Jungtinių Tautų būstinę – http://kremlin.ru/events/president/news/50380.

Tiksliai, V.V. Putinas kalbėdamas apie buvusią gintarinę TSRS respubliką, išsireiškė taip:

Ну вот, скажем, одна из этих стран – Литва. Там ещё в советское время знаете сколько населения было? 3 миллиона 400 тысяч человек. Небольшая страна, небольшая республика. Сейчас, я посмотрел справки последние, – 1 миллион 400 тысяч. Где люди? Больше половины граждан покинули страну.

Вы представляете, если бы больше половины американцев выехали с территории Соединённых Штатов? Катастрофа.

Na štai, tarkim, viena iš šitų šalių – Lietuva. ten dar tarybiniais laikais žinote kiek gyventojų buvo? 3 milijonai 400 tūkstančių žmonių. Nedidelė šalis, nedidelė respublika. Dabar, aš pasižiūrėjau paskutinius sąrašus,  – 1 milijonas 400 tūkstančių. Kur žmonės? Daugiau negu pusė piliečių paliko šalį.

Jūs įsivaizduojate, jeigu daugiau nei pusė amerikiečių išvažiuotų iš Jungtinių Valstijų teritorijos? Katastrofa.

Ir štai, mūsų skandinaviškus šeimininkus apotarnaujantys ruporai prabliuvo loti – “Putinas meluoja! Mūsų beveik trys milijonai! Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena 2,9 mln. žmonių.”

Į ką reikia atkreipti ypatingą dėmesį V.V. Putino frazėje? Į žodžius “aš pasižiūrėjau paskutinius sąrašus“. Į kokius sąrašus jis žiūrėjo? Gal prisijungė prie Lietuvos statistikos departamento tinklapio ir pasiknaisiojo po jo turinį? O gal tiesiog pagūglino arba susirado Vikipedijoje straipsnį pavadinimu “Lithueinia”?

Aišku kad ne – jis davė kažkam iš savo padėjėjų-sekretorių komandą, kad jam pateiktų reikalingus duomenis. Tas kažkas nuėjo kažkur ir atnešė. Tai kodėl jis atnešė savo šefui KITOKIUS DUOMENIS NEGU PATEIKIA apie mūsų gyventojų skaičių mūsų Statistikos departamentas? Juk kas gi daugiau jeigu ne mes patys geriausiai turėtume žinome, kiek pas mus yra gyventojų, ar ne?

Nejaugi tas padėjėjas-sekretorius buvo toks kvailas, kad PABANDĖ APGAUTI KRUVINĄ DIKTATORIŲ – KAGĖBISTĄ PUTINĄ?!

Vargu bau. Lygiai atvirkščiai, jis kruvinam diktatoriui atnešė duomenis, kurie labiausiai atitinka realybę, nes kitaip jis ne Putinui sekretoriautų, o skintų braškes laukuose palei Birmingemą.

Putinas, negali sau leisti gyventi iliuzijose, nes norint valdyti procesus – reikia turėti kaip galima tikslesnę informaciją.

Taigi, iš kur jo sekretorius gavo informaciją, kad Lietuvoje mūsų yra dvigubai mažiau negu teigia mūsų demokratiškas Statistikos departamentas, demokratiškas JAV Gūglas ir demokratiškoji JAV Vikipedija?

Iš kur, iš kur – iš žvalgybos. Rusijos federacijos Užsienio žvalgybos analitikai, dirbantys su Lietuva renka, tikrina ir pastoviai atnaujina VISĄ RUSIJOS STRUKTŪROMS REIKALINGĄ INFORMACIJĄ, apie mūsų linksmą šalelę. Tame tarpe ir gyventojų skaičių, ir tautinę sudėtį, ir rusofobų procentą bei pačių pavojingiausių sąrašą…

Ar pamenate ta Vikilykse publikuotą JAV ambasados Lietuvoje ataskaitą, kurioje minima kaip mūsų Statistikos departamento vadovas simboliška pavarde Gaidys jiems neša savo turimus duomenis? Lygiai taip pat kažkas neša duomenis Rusijos žvalgybai. O gal ir neneša, gal Rusijos žvalgybininkai-kompiuterastai ramiai naršo po visus mūsų savivaldybių ir begalinių departamentų kompiuterius ir atsipumpavę visus duomenis daro savo analizę ir išvadas?

Tai tik technikos reikalas.

Faktai yra tokie:

– Vladimiras Vladimirovičius niekada nemeluoja (blogiausiu atveju – nutyli);

– Vladimiras Vladimirovičius nenutylėjo, kad Lietuvoje šiuo metu – 1 milijonas 400 tūkstančių gyventojų.

Su kuo mus visus ir sveikinu. Žinoma, jeigu tu, mielas skaitytojau, esi glušius ir kakoji trispalvėmis spiromis iš savo begalinio “patriotiškumo” – gali tikėti mūsų VALDŽIAGYVIŲ MUMS KABINAMAIS MAKARONAIS – taip vadinama “oficialia statistika”. O protingas sąmoningas žmogus neleis sau gyventi išgamų valdžioje sukurtomis iliuzijomis, o priims net pačius skaudžiausiu faktus ir pasidarys iš jų tinkamas išvadas.

Pavyzdžiui, kad ir tokią:

Mūsų VALDANTYSIS ŠŪDELITIS per 25-erius “laisvės” ir  “nepriklausomybės” metus atliko lygiai tokios pat apimties darbą, kokį kadaise nuveikė LDK žemes nusiaubęs JUODASIS MARAS – tai yra, sunaikino krašte daugiau negu pusę žmonių.

 

Komentarai(ų) 2

Skandinaviškas portalas 15min.lt pagautas viešai meluojant ir kvailinant Lietuvos žmones, o seimo narė – jam padedanti

Kaip yra bulvarai ir bulvarinė spauda, taip yra ir kanalizacijos grioviai, bei spauda kanalizacinė, kurios vienas ryškiausių atstovų ir yra skandinavams priklausantis “žiniasklaidos” portalas 15min.lt su visais savo “tyrėjais” ir homo copypastus. Skaityti tokią kanalizacinę spaudą – garbingo asenizatoriaus titulo vertas žygdarbis, todėl paprastai aš vengiu atsiversti 15min.lt.

Vienintelis būdas pasimėgauti “pačius aukščiausius standartus atitinkančiu” skandinavišku produktu – tai susigundyti paspausti nuorodą, kokioje nors kitoje, daug padoresnėje interneto vietoje ir taip teleportuotis į alternatyvią skandinavišką realybę.

Šį kartą tarpininko, platinančio 15min.lt infobacilas, funkciją atliko ne bet kas, o pati Lietuvos Respublikos seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, džiaugsmingai savo Feisbuko paskyroje pasidalinusi 15min.lt publikacija, intriguojančiu ir skambiu pavadinimu – “Rusija perrašė istoriją: ar žinojote, kad Jeruzalę įkūrė rusai?


Kaip matote, feisbukinė seimūnė, sujaudinta 15min.lt sensacijos, ne tik apkaltino kaimyninę valstybę “šovinizmu”, privedusiu Rusiją “iki pamišimo”, bet ir siūlo suorganizuoti joje karinę invaziją. Tai, kad tokie siūlymai yra pridengiami “smailikais” – turėtų mus nuraminti, kad viskas “ant bajerio”… O gal ne? O gal viskas “visai be bajerio”? Ir jeigu tik galėtų gerbiama seimūnė duotų komandą ir pasiųstų visus šviežiai surinktus Lietuvos šauktinius “gelbėti Rusijos nuo šovinizmo”? Skaityti toliau

 

1 komentaras

Šiandien kiekvienas ne tik gali, bet ir privalo tapti žurnalistu!

Valdžiagyvių-kapitalo-finansų mafijai nepriklausančios žiniasklaidos Lietuvoje yra labai mažai. Labai mažai ne skaičiumi – laikraštėlių, internetinių dienoraščių, socialinių tinklų grupių, šiaip tinklapių prisisėjo pakankamai gausiai ir vis labiau skverbiantis internetui į Lietuvos kaimų trobas – jų dygsta vis daugiau ir daugiau. Neoficiozinės informacijos yra mažai žmonių nuomonę įtakojančio turinio kiekio prasme.

Gyvenk ir žvenk! Argi ne?

Jeigu skandinavų ir vietinių banksterių “informavimo” organai kasdien užverčia Lietuvą tonomis infošlamšto, tarp kurio yra nuo kelių iki (ekstra atveju) dešimties TEMINIŲ, masių mintis apie aktualijas modeliuojančių straipsnių, tai nenupirktoji žiniasklaida per visus savo kanalus mums patiekia, duok Dieve, du-tris pilnaverčius ir išsamius autorinius straipsnius per savaitę. Skaityti toliau

 

Komentuoti