ATSARGIAI: persirengėliai nusikaltėliai arba transvestitai atakuoja

Vairuodamas automobilį kartais įsijungiu radiją. Paprastai, jeigu mašinoje esu vienas, be vaikų. Kad galėčiau nesivaržydamas, ramiai ir riebiai nusikeikti. Nes mūsų liberastinių mandavoškių okupuotoje masmedijos erdvėje cirkuliuoja tik dviejų tipų informacija – šūdina propaganda ir visiškai šūdina propaganda.

Šįvakar grįždamas po darbo namo, kaip tik turėjau malonumo išklausyti tos, iš antrojo skoupo (angl. scope).

Kažkokia nei tai LRT, nei tai “Žinių radijo” etatinė kalbanti makštis, džiaugsmingu balseliu man papasakojo į ką mano šalye išsigimė “teisingumo” sistema: konstitucinio “teismo” dvasių ganytojai ilgai žiūrėję į krištolinį rutulį ir virgulėmis atidžiai ištyrę kiekvieną LR konstitucijos puslapį pagaliau nustatė, kad 80-metis LR pilietis, kuris penkiasdešimt kažkelintais metais dalyvavo suimant pas gimines besislapstantį banditą yra kaltas dėl “lietuvių tautos genocido”…


Konstitucinio teismo teisėjai pasipuošę šventinėmis mantijomis kviečiasi konstitucijos dvasias
kartu atšvęsti konstitucijos naktį – tai stebuklų naktis, kai kurvos tampa dievais ir ateina gyvųjų bei mirusiųjų teisti…

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Aš – LTSR produktas. Ir man dėl to nė trupučio ne gėda… Ir negaila… Ir netgi šiek tiek tuo džiaugiuosi…

Labas, mano mielas Dienorašti.

Po ilgų darbų ir sunkių savaitgalių, pagaliau šį ramų pirmadienio vakarą, sumaniau pasiklausyti ko nors romantiško ir pozityvaus.

Ačiū Dievui, kad yra toks mūsų pseudožurnalistikos jautinis kaspinuotis kaip Rimvydas Valatka – jo pasiūlymu kaip tik ir nusprendžiau pasinaudoti.

Visgi smagu prisiminti persitvarkymo laikų žvaigždes, kurios savo karjerą pradėjo sąjunginės televizijos pramoginėse laidose – kaip kad Gazmanovas, ir tokias kaip “Liubэ”, kurios pirmieji albumai buvo minkšto vinilo plokštelės, įsegtos kaip priedas į jau nebepamenu kokį žurnalą.

Nors tiesą sakant, pats Gazmanovas nuo pat pirmojo savo hito “Moriačkos” – man tokio pat reikšmingumo kultūrinė persona, kaip ir kokia nors niekam nežinoma Kristina Orbakaitė arba Filia Kirkorovas, tačiau šitos dainos priedainis – pramuša:

Идите все нахуй – сделан я в СССР!

[Eikite kakint – mane išdrožė Tėtė Karlas!]

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Серпом по яйцам arba žemės ir žemvaldžių klausimu

Kažkaip keista stebėti, kad žmonės masiškai pamiršta tokią dar atrodytų neseną istoriją ir vėl tvarkosi savo gyvenimus taip, kad po kurio laiko tektų tą gyvenimo sanklodą naikinti…

Juk jau buvo dvarai, buvo kumečiai, buvo buožės ir buvo dvarų naikinimas ir buožių išbuožinimas. Tai kokio velnio vėl žmogeliai veržiasi į naujus dvarponius? Ką, nori ant savo kailio patirti išbuožinimo linksmybes?

Jeigu mes nesugebėsim gyventi tarpusavyje kaip žmonės, dirbantys bendrą darbą – tuomet teks kaip šakalams draskytis dėl svetimų kaulų ir išėdų.

Nevaržomas žemės pardavimas – visiems, bet kam ir visų pirma užsienio spekuliantams – tai būtų tik dar vienas žingsnis tuo keliu, kuris galų gale atves mus prie “pažemintųjų ir engiamųjų” luomo suformavimo ir automatiškai – prie kvazivalstybės, sudarytos iš parazituojančios ant svetimo darbo, valdančiosios mažumos (arba šūdeličio) ir tos mažumos visa savo širdimi nekenčiančios, tačiau priverstos jai paklusti daugumos (protinio ir fizinio darbo liumpeno).

Kol mažuma sugebės kiršindama tą daugumą tarpusavyje, manipuliuodama informacija, formuodama ideologijas arba tieisiog atvirai represuodama užtikrinti savo valdžios stabilumą – tol viskas atrodys как в лучших домах Парижа [kaip žiedlapėliais nuklota], tačiau užteks menkutės intervencijos iš šono arba valingesnių pastangų iš vidaus – ir videoištraukoje pavaizduota praeitis pasikartos visu savo žiaurumu.

Deja, argi nutukėlis gali sustoti ėsti ir kišti į save maistą? Ne. Net jeigu jis ir kuo puikiausiai supranta, kad kol jis ėda kaip kiaulė – tol jie ir atrodys kaip kiaulė ir gyvens kaip galvijas.

Lygiai tas pats ir su mūsų neokapitalistasi, nuvorišais ir juos aptarnaujančia pedoliberastine “inteligentija” bei kūrybybos atstovais. Net jeigu kuris iš jų tarpo ir supranta, kad savo veikla jie patys sau statosi ešafotą – tačiau jie negali sustoti.

Kaip sakė (tiksliau rašė) pusiau žydas pusiau rusas Vladimiras Iljyčius Uljanovas: “Buržujai tokie godūs, kad jie mums parduos netgi ir virvę, su  kuria mes juos pakarsime.”

Žinojo dėdė ką sakė.


Na ir kaip jums gyventi kapitalizme?
140 metų nuo V.I. Lenino gimtadienio

 

Komentuoti

Visuomenės šizofrenija – pagrindinis pseudohumanistinės liberastinės ideologijos laimėjimas

Grįždamas vakare iš mūsų jaukios kobistų schodkės, turėjau gerą pusvalandį laiko pakvėpuoti grynomis mašinų smalkėmis ir kancerogenais, bei pamintyti apie gyvenimą.

Ir štai, bemintijant apie gyvenimą, mintis užkliuvo už ką tik eteryje praūžusios bangos, kodiniu pavadinimu “sugrąžinti mirties bausmę”. Jeigu vartojate bent vieną smegenopisos priemonę – nesvarbu ar debildėžę, ar radiją, ar internetinius šūdportalius – žinote, kas ją išprovokavo, ir tikriausiai žinote, kad kol kas rimčiausias politikas, kuris viešai ištarė šventvagiškus antidemokratinius antivakarietiškus antihumanistinius antiprogresyvius antitolerastinius antiliberastinius žodžius “reikia sugrąžinti mirties bausmę” – tai buvo Rolandas Paksas.

Gražulis, užšokęs jam už akių, šiuo atveju nesiskaito, nes jo vieta politinėje vištidėje ant gerokai žemesnės laktos.


Humanistinis požiūris į žmogų turi gilias, Renesanso laikus siekiančias tradicijas

Nesigilinant į “kitų šalių patirtį” (kuri visur vienoda ir statistiškai demonstruoja, kad mirties bausmės atsisakymas – iškart pakelia nusikalstamumo lygį į naujas dar nematytas aukštumas) mane užkabino vienas momentas:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Sveiki atvykę į Debilolandiją! Arba Pindostaną. Arba Jobanų Atmatų Veislyną. Arba tiesiog JAV. Apie kinematografą

Labas, mano mielas Dienorašti.

Noriu tau pasiguosti. Kadaise, kai buvau jaunas ir durnas aš labai mėgau vaikščioti į kiną. Matyt, tai kruvinos ir okupanto sutryptos vaikystės trauma, kuomet netgi mūsų rajoncentryje buvo tikras kinoteatras ir vaikiškas bilietas į jį kainavo 10 ar 12 kapeikų. Palyginimui – tiek pat, kiek pigesnių ledų porcija, o vasarą, mūsų užengtiems tėvams kruvinas okupantas liepdavo nupirkti vaikiškus kinoteatro abonementus, kur bilieto kaina sumažėdavo iki kelių kapeikų. Todėl, mes vargšai užguiti okupuotos Lietuvos vaikai buvome priversti žiūrėti kiekvieną kruvinų okupantų cenzūros palaimintą filmą, jeigu jis nepažymėtas “Tik suaugusiems”.

Būtent šitaip kruvinas okupantas visose okupuotose teritorijose realizavo Vladimiro Iljyčiaus Lenino priesaką: “Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas.” (цитатник)


Netgi Adolfas Hitleris turėjo ko pasimokyti iš Vladimiro Uljanovo

Ir tai yra absoliučiai teisingas požiūrio taškas, kurio laikosi kiekvienas totalitaristinis režimas, nesvarbu kokioje pasaulio pusėje jis betryptų savo minkštasmegenę liaudį. Tačiau net ir tarp visų smegenų valdovų išsiskiria dvi šalys (kol buvo TSRS – jų buvo trys), kuriose Vladimiro Iljyčiaus žodžiai yra privesti iki maksimumo: tai Indija ir Jungtinės Amerikos Valstybės (manau, kad “žydų tautybės rusas” Anatolijus Vasermanas tiksliau išskleidžia abriaviatūrą “JAV”, negu įprasta mūsuose).

Apie Indijos kinematografą ir jo svarbą palaikant tūkstantmetę kastų segregaciją didžiausioje demokratinėje pasaulio valstybėje probėgšmais paaiškina akademikas Andrejus Fursovas ankstesniame mano įraše – paskaitos-seminaro videoklipe. Jeigu trumpai – visos Indijos kino žvaigždės, tai yra brahmannų kastos atstovai, o milijardui beraščių ir mažaraščių Indijos “litle pyplų” kinas yra vienintelis prieinamas intelektualinis produktas, skirtas numalšinanti bet kokias socialinio protesto užuomazgas jų infantiliose smegenyse. Bilietas į kinoteatrą Indijoje kainuoja tiek, kad patirti dvi valandas trunkančią spalvų ir muzikos nirvaną gali netgi 300 milijonų kelkraščiuose gyvenančių ir mintančių sėkmingesnės karmos atstovų išmestomis atliekomis šūdrų.

Taip, santykinė bilieto kaina Indijoje yra mažiausia pasaulyje, o kiekvienas stambus Bolivudo filmas – tai yra informacinis analgetikas, glušinantis tiksliai parinktus kastų targetgrupus.

Antroji šalis pagal santykinį bilietų pigumą yra, kaip jau supratote  – Jungtinės Amerikos Valstybės. Irgi nieko keisto. Pastoviai pisant savo gyventojams smegenis apie “demokratiją”, “laisvę”,  “žmogaus teisę rinktis” ir “amerikietišką svajonę” – reikia surasti būdą, kaip neleisti amerikietiškiesiems fufaikiniams, patikėjusiems propagandiniais lozungais, realizuoti savo realiame gyvenime šių “teisių”. Tam Holivudas išrado naują ideologiją – degradologiją.

Iš karto užbėgu už akių  – taip, amerikietiškas kinematografas kuria ir puikius filmus, tiek pramoginius, tiek meninius. Būtent tokius ir praleisdavo kruvino okupanto kruvina cenzūra į savo kruvinus tarybinius ekranus. Nė kiek neabejoju, kad tarybinis cenzorius uždėtų savo kruviną antspaudą: “ГОДИТСЯ” tiek ant Džeimso Kamerono “Avataro”, tiek ant kadaise  brolių, o dabar brolio ir psichikos invalido Vačiovskių “Matricos”, o paskutinįjį Kventino Tarantino pseudoistorinį filmą “Nugrandinintas Džango” apskritai lieptų savo kruviniems mokytojams rodyti per istorijos pamokas, einant temą apie Šiaurės Amerikos civilizavimą ir europietiškų vertybių joje diegimą.

Bet štai ankstesnysis Tarantino darbas – “Bulvarinis skaitalas”, neabejotinai liktų prieinamas tik siauram specialistų ratui – kino kritikams, partinei nomenklatūrai ir propagandos darbuotojams, ir gulėtų jis tamsioje fondų lentynoje skyriuje “Narkotikų ir kriminalo populiarinimas”. Nes būtent tai ir yra tikroji “Bulvarinio skaitalo” paskirtis ir priežastis, dėl kurios tūlas Kventinas gavo pinigų savo fantazijoms kinematografuoti.

Kalbėti apie JAV vykdomą narkotizacijos politiką – nematau dabar prasmės, nes mano protingieji eksliuzyviniai dienoraščio skaitytojai, patys turėtų tą puikiai suprasti, net ir be tokių anglosaksų ir amerikofilų kaip pavyzdžiui Džono Kolemano knygų arba tūlo kreacionisto Kento Hovindo evoliucionuojančios degradacijos analizų. Tai yra labai įdomi, skaudi ir plati tema, susiejanti taip  vadinamųjų “Naujųjų amžių” (ir netgi, dar tik jų ištakų) laikmetį su mūsų išgyvenama globalia šiandieną, betgi aš norėjau viso labo tik konstatuoti vieną man širdį draskantį momentą. O būtent  – amerikietiškojo kinematografo  išsigimimą dėsningą progresą.

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Скажи гандонам “НЕТ!” arba Kaip civilizuotai išpisti debilą

(Visų tikrovės neatitinkančių faktų paneigimas – įrašo apačioje)

Paskutinioji komentatorė, susirūpinusi mano pimpalu, užvedė mane ant vienos ginekologinės temos, kuri parodo žmogaus psichikos ypatumus.

Visi išsilavinę žmonės žino, kad moters vaisingumas tiesiogiai susijęs su jos mėnesinėmis. Visi išsilavinę žmonės žino netgi tai, kodėl jos vadinamos “mėnesinėmis”. Taip, nes sveikai moteriai ovuliacijos ciklas vyksta mėnesio periodiškumu. Ir galiausiai visi išsilavinę žmonės žino, kad būtent dėl aukščiau aprašytų fiziologinių savybių moteris gali pastoti tik vieną dieną per mėnesį.

Tačiau kodėl tuomet visi išsilavinę žmonės neiškelia tokio rimto retorinio klausimo, kurį dabar iškelsiu aš:

RETORINIS KLAUSIMAS:
Jeigu moteris pastoti gali tik vieną dieną per mėnesį, tai yra – vos dvylika dienų per metus, kokio velnio reikalingos “kontracepcijos priemonės”? Juk 365 – 12 = 353 dienas per metus moteris ir šiaip savaime, natūraliai negali pastoti.

Kokio bieso moterys turi save IŠTISUS METUS tručyti hormonais, griaunančiais jų trapią ir jautrią hormoninę pusiausvyrą, kodėl jos turi kaišioti į savo makštį įvairius svetimkūnius, tipo spiralės ir pan.,  kurie be ginekologinių problemų daugiau nieko neatneša, galiausiai, kokio bieso vyrai yra skatinami susivynioti savo vienintelę erogeninę zoną į bejausmį lateksinės gumos gabalą?

Juk tai grynas ABSURDAS!


Vienintelis būdas, kaip moteris gali prasmingai panaudoti gandoną

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 6

Kaip kruvinas kagėbistinis Rusijos režimas užsmaugė esminę demokratijos vertybę – pederadus ir pedopropagandą

Rusijos prezidentas Vladimiras Vladimirovyčius Putinas pasirašė Rusijos dūmos, praktiškai, vienbalsiai priimtą įstatymą dėl homoseksualizmo propagandos draudimo tarp nepilnamečių.

Mūsų Lietuvėlės pederastėliai ir lesbijėlės iškart apsitriedė vaivorykštiniais kakučiais, solidarizuodamiesi su kruvino kagėbistinio režimo kruvinai užengtais Rusijos pederastėliais ir lesbijėlėmis… Nes juk tai baisu ir siaubingai nedemokratiška – juk dabar Rusijoje joks pederastas nebegalės ateiti nei į mokyklą, nei į vaikų darželį, nei viešai susikviesti paauglius į kokią laisvą ir nepadliežną, tipo LUNI, schodkę ir pasakotis bręstantiems protams apie savo pederastiškąją patirtį, bei skeisti tolerancijos dvelksmą, homofobiškų tradicijų kamuojamoje visuomenėje.

Dar didesnė bėda laukia pederastinio piaro flagmanų – žydrųjų kreaklų iš žydrųjų ekranų: jokia pederastinės “kultūros” žvaigždė, alia buvęs mūsų tėvynainis Boria Moisejevas, nebegalės didžiuodamasis aiškinti milijonams telezombių apie tai, kaip žiedinio raumens makšta skatina kūrybybinę potenciją.

Maža to, gręsia, kad vietoj reportažų apie nugalėjusios demokratijos sostinėse vykstančius smagius ir spalvingus invalidų karnavalus, pedovizijų žurnapyderai bus priversti montuoti štai tokius propagandinius klipus, iš pat pašaknų kertančius per žmogaus teises ir neigiančius visos vakarų civilizacijos vertybių kvintecenciją – teisę išpisti BET KURĮ savo artimą per šikną:

O mums belieka laukti, kol būsim priimti į Muitų bei Eurazijos sąjungas – vėl kaip ir visada, savo noru ir su prideramu ubago, einančio valyti savo ponui batus, entuziasmu.

 

Komentarai(ų) 2

Su Pergalės diena!

Taip ir nepakilo ranka aprašinėti savo trumpo apsilankymo broliškoje Baltarusijoje – matyt, intuityviai stengiuosi išvengti moralinės traumos… Mielas mano Dienorašti, tu net neįsivaizduoji, kaip slogiai pasijutau Vilniaus autobusų stotyje išlipęs iš Gomelio autobusų parko autobuso važinėjančio maršrutu “Gomelis-Minskas-Vilnius”.

Visa laimė, kad tuo metu nuo Gėlių gatvės buvo nuvaikytos prostitutės, dirbančios su III-iojo policijos komisariato stogu, nes pamatęs tas kurvas beramstančias debiloidinį automobilių stovėjimo mokesčio aparatą prie antkapinių paminklo kromelio, tikriausiai būčiau vilku užkaukęs.


Neskriauskite stoties gatvinių mandavoškių – jas saugo Įstatymo sargiai!

O dabar, kaip tikras ruso-sovieto-tarybo-komuno-filas pajutau nenumaldomą norą pamitinguoti Pergalės dienos proga. Norėdamas sužinoti, kur ir kada galima bus įsilieti į šį šventą ritualą atliekančiųjų egregorių, atsiverčiau Lietuvos presstitutinių organų autoritetus ir štai pirmosios pagrindinių smegenopisos institucijų antraštės:

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Sveikatos ministerija pavargo perspėjinėti… todėl eikit ten kur einate

Labas, mano mielas Dienorašti!

Štai ir išsipildė mano svajonė – apsilankiau kruvinojo Lukašenkos kruvino režimo kruvinai engiamoje Baltojoje Rusijoje, mūsų protėvių ir mūsų brolių baltarusių žemėje. Tačiau dabar ne apie tai – truputį vėliau, kai persikrausiu kruvinas nuotraukas iš fotoaparato į savo demokratinį ir evrosąjunginį laptopą, kai apsivalysiu savo sielą nuo patirtų sukrėtimų ir kai be ašarų akyse galėsiu prisiminti tas pusantros paros, praleistas Minske.


KGBistinis Lukašenkos režimas represuoja kiekvieną bent kiek laisviau mastantįjį

O dabar, mano mielas Dienorašti, aš norėčiau sužinoti atsakymą į klausimą: kaip man, žmogui, turinčiam su Lietuvos teatru visiškai netiesioginį, bet labai glaudų, visomis prasmėmis, ryšį, reikėtų reaguoti į žinią, pasiekusią mane netgi už geležinės Batьkos uždangos, saugančios tyrą posttarybinį socializmą nuo dvokiančio posttarybinio kapitalizmo? Turiu omeny – kaip aš turėčiau reaguoti į mano aplinkoje skambančias raudas ir aimanas: mirė Šapranauskas!.. nusižudė!.. O mai gad!.. dar vienas!.. baisu!.. kas galėjo pagalvoti!..

Aš pats asmeniškai jo nepažįstu, gyvą mačiau gal tik porą kartų. Vienui vienintelis bent kažkiek atmintyje išlikęs epizodas su Šapranausku – tai Tumino režisuotas “Nusišypsok mums, Viešpatie”, spektaklis, kuris mane pravirkdė.

Visa kita vieša Šapranausko veikla – tai visiška dvasinė kanalizacija, visiškai neatsiprašant. Ir toji “veikla” man ir mano Tėvynei yra lygiai tokia pati svarbi ir reikšminga, kaip Zvonkės pizdos gylio matavimas. Maža to, lydimas nuolatinio alkoholio šūdo srauto.

O juk mūsų broliai rusai specialiai tokiems paaiškino puikiai jiems suprantama kalba ir atpažįstamomis metaforomis:

Todėl dabar, kai turėjau malonumą gyvai pasiklausyti aimanų dėl pasikorusio alkoholiko, kai kažkokie nevispročiai delfinariume kliedi apie “prarandamus geriausius ir talentingiausius…”, aš ir klausiu tavęs, mano mielas Dienorašti, ką reiškia visa ši seilėta psichozė susireikšminusių klounų (kas iš principo ir yra aktoriai) terpėje? Ko čia jie taip susijaudino? Kokia čia jiems staigmena? Kas čia jiems per netektis?

Ir galiausiai – kokį jie čia sau ir visai “inteligentijai” suruošė cirką su vargšo žmogaus pakišimo po velėna ceremonija?

Skaityti toliau

 

Komentarai(ų) 2

Grafomanija – tai kai norisi, bet nėra dėl ko

Perspėjimas: šis tekstas yra grafomaniškas, emociškai neįgalaus asmens bandymas sumenkinti visus aplinkui, tam kad išaukštintų savo personą. Drįstančius tuo abejoti, galiu nuraminti – iš šono geriau matosi.

Ačiū už dėmesį, toliau skaityti nebūtina.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – < kirpimo linija

Labas, mano mielas Dienorašti.

Žmogus paprastai galvoja, kad yra įvykiai ir yra kasdienybė. Tačiau kasdienybė – tai juk irgi įvykiai, tačiau tokie įprasti ir nereikšmingi, kad žmogus vertina juos kaip vientisą srautą, o ne kaip diskrečius, vienas po kito vykstančius procesus.

Pavyzdžiui, jei manęs kas paklaustų:
– Ką tu veikei vakar vakare?
Atsakyčiau:
– Ai, buvom spektaklyje…

Nors pati frazė „ai, buvom spektaklyje…“ iš tikrųjų dengia kelių dešimčių įvykių seką: apsirengti, užrakinti duris, nueiti iki mašinos, įsėsti į ją, užsivesti, nuvažiuoti iki teatro, pastatyti mašiną, nueiti iki teatro, pasiklausti kasoje pakvietimų, nueiti prie kito teatro prieangio langelio, iš juodasnukės beždžionės išsimušti pakvietimus ir t.t. ir t.t. ir t.t. …

Skaityti toliau

 

Komentuoti