Lietuviški “metoo” trikampėliai – Organizuotos Nusikaltėlių Gaujos ginklas susidoroti su Režisieriumi, metusiu iššūkį SISTEMAI

Tikrasis Lithueinijos šeimininko veidas yra būtent toks

Rugsėjo pradžioje Rusų dramos teatrui vadovaujantis režisierius Jonas Vaitkus paskelbė savo kūrybinius planus – kokie spektakliai bus statomi kitą jo vadovavimo teatrui kadenciją. Perskaitykite, žemiau, atidžiai ir pagalvokite, argi Organizuota Nusikaltėlių Gauja, sąjūdistinio perversmo metu užgrobusi valdžią Lietuvos respublikoje, galėtų leisti, jog tokios temos būtų keliamos į viešumą?

Maža to, jas nagrinėtų ne kokie nors internetiniai marginalai, kuriuos visada galima iš skandinavų bankams priklausančių Masinių Durninimo Organų apskelbti “sąmokslo teorijų paranojikais”, o vienas autoritetingiausių visuomenės intelektualų? Juk neišmesi jo besišlapinančio iš Gardino viešbučio lango, nepaskandinsi baloje su keturračiu, nepaspringdinsi viksvos lapu upės pakrantėje ir neužkaposi kirviu, kaip a.a. Šliužo.

Todėl Organizuota Nusikaltėlių Gauja, tyliai nurijo perspėjimą ir pasiruošė jam – prieš pat Rusų dramos teatro vadovo konkursą užsiundydami ant Vaitkaus rujojančias “my tū” kales. O kad visuomenė būtų pasiruošusi ir sukaupusi dėmesį – prieš tai skandinavų Masiniai Durninimo Organai “apšildė” lietuvišką publiką Šarūno Barto ir Dailės akademijos trikampėliais.

Taip kad, mielieji, nusivyniokite makaronus nuo savo ausų, nes SISTEMA – pati savaime NIEKADA NEPASIDUOS.

Ją reikės sunaikinti MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS.

Laurynas Ragelskis

Kas galėtų paneigti, kad vykdoma antroji Lietuvos okupacija

Vals­ty­bi­nis ru­sų dra­mos teat­ras nau­ją­jį 72-ąjį teat­ro se­zo­ną pra­de­da šo­ki­ruo­jan­čia nau­jie­na – čia ke­ti­na­ma kur­ti me­ni­nių-do­ku­men­ti­nių spek­tak­lių cik­lą „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“.

Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vas Jo­nas Vait­kus.

Juk lo­giš­ka: jei­gu vals­ty­bė esa­me mes, daž­niau­siai neor­ga­ni­zuo­ti pi­lie­čiai, tai juo la­biau vals­ty­bė yra struk­tū­ri­zuo­tas vie­ne­tas – teat­ras, be ki­ta ko, ir iš­lai­ko­mas tų pa­čių pi­lie­čių lė­šo­mis. Ma­tyt, to­dėl re­ži­sie­riui, Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vui Jo­nui Vait­kui ne­ky­la abe­jo­nės, kad at­sie­tai nuo vals­ty­bės pro­ble­mų eg­zis­tuo­jan­tis teat­ras yra tie­siog kaip šu­niui penk­ta ko­ja, t.y. ne­rei­ka­lin­gas, ne­tgi ydin­gas. Nes, jo nuo­mo­ne, taip yra iš­krei­pia­mos pa­rei­gų, pi­lie­ti­nės at­sa­ko­my­bės ir, svar­biau­sia, pro­fe­si­nės eti­kos nuo­sta­tos…

J.Vait­kus pa­sa­ko­ja: „Cik­lą pa­va­di­nau „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“, ar­ba „Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad…“ Ana­li­ti­nių pje­sių cik­las pra­si­dė­tų maž­daug nuo to me­to, kai 1989-ųjų pa­bai­go­je (gruo­džio 19 d.) Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ja at­si­sky­rė nuo TSKP. Net­ru­kus, gruo­džio 30-ąją, to me­to ofi­cio­zas „Tie­sa“ iš­spaus­di­no 38 KGB dar­buo­to­jų laiš­ką, ku­ria­me jie pa­reiš­kė, kad pa­lai­ko Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų at­si­sky­ri­mą ir bend­ra­dar­biaus su jais, pa­dės jiems iš­si­lai­ky­ti, su­ras­ti sa­vo vie­tą, kaž­ko­kiu bū­du iš­gy­ven­ti ir įsi­tvir­tin­ti vals­ty­bė­je, šian­dien sim­bo­liš­kai va­di­na­mo­je ne­prik­lau­so­mo­je, de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je… Ir kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad tai jau ir įvy­ko ir ga­li­mai iš­gy­ve­na­me pa­sku­ti­nę šios įsi­tvir­ti­ni­mo ak­ci­jos fa­zę… Ga­li­mai?.. Kas ga­lė­tų pa­neig­ti?..

1989-1994 me­tų lai­ko­tar­pis la­bai įdo­mus įvai­riais as­pek­tais – ir Al­gir­do Bra­zaus­ko poel­giai, ir LKP, o po to – ir soc­de­mų par­ti­jos veik­la, ir 38 KGB ka­ri­nin­kų veik­la… Pu­sant­ro tūks­tan­čio pri­si­pa­ži­nu­sių­jų ir pen­ki tūks­tan­čiai taip ir li­ku­sių ne­pri­si­pa­ži­nu­sių­jų, bet ga­li­mai ne­lo­ja­lių mū­sų vals­ty­bei. Juk sklin­da le­gen­dos, kad bu­vu­sių KGB dar­buo­to­jų ne­bū­na, nes jie yra iš­ti­ki­my­bės sa­vo pa­šau­ki­mui ser­gė­to­jai. Nuo­šir­džiai sa­kau, tai gerb­ti­na sa­vy­bė, bet jau­nai de­mok­ra­ti­jai la­bai pa­vo­jin­ga, to­dėl ir no­ri­si tie­siog ži­no­ti, ša­lia ko ir su kuo gy­ve­ni ir kas mo­ko mus gy­ven­ti drau­giš­kai.

Gink­die, vi­siš­kai ne dėl to, kad juos nu­teis­tum ar pa­smerk­tum, – ar­gi Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, Ju­liaus Sas­naus­ko ir ki­tų di­si­den­tų ar grį­žu­sių trem­ti­nių at­lei­di­mo dek­la­ra­vi­mas jų kan­kin­to­jams to neį­ro­do?.. To­dėl tas no­ras grįž­ti praei­tin ir ana­li­zuo­ti ją da­bar­ti­nės si­tua­ci­jos švie­so­je, ma­nau, yra bū­ti­nas, kad su­si­gau­dy­tu­me, kaip ir ko­dėl at­si­dū­rė­me ir te­be­si­murk­do­me ši­ta­me chao­se.

O kad murk­do­mės – aki­vaiz­du. Paim­ki­me bet ko­kią re­zo­nan­si­nę by­lą ir pa­ma­ty­si­me, kad nė vie­na jų neuž­baig­ta, nie­kas neaiš­ku, į klau­si­mus neat­sa­ky­ta. Ig­no­ruo­ja­mi ad­vo­ka­tų, tei­si­nin­kų, žur­na­lis­tų, re­zis­ten­tų, trem­ti­nių, ba­dau­to­jų krei­pi­mai­si, au­to­ri­te­tin­gų sa­vo pro­fe­si­jo­je pro­fe­so­rių pa­klau­si­mai, ig­no­ruo­ja­mi 70 tūkst. „Tal­kos“ su­rink­tų pa­ra­šų dėl lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lės iš­sau­go­ji­mo…

Mū­sų jau­nos de­mok­ra­ti­jos or­ga­niz­me ga­li­mai yra kaž­koks da­ri­nys, ku­ris ži­no, kaip elg­tis su žmo­nė­mis, kur juos ves­ti, kaip juos mul­kin­ti, kaip įbau­gin­ti ir kaip įstum­ti į de­ma­go­gi­nį veid­mai­nys­tės pa­sau­lį. Esa­me teš­la­gal­vių ga­mi­ni­mo fab­ri­ke, ku­ris šok­di­na mus vers­lu­mo pa­siut­li­ge. Bet jei lais­vi žur­na­lis­tai re­zo­nan­si­nių by­lų ne­kru­ti­na, jei jo­kia par­ti­ja, jo­kie ko­mi­te­tai ne­kru­ti­na, jei­gu ki­tiems ne­svar­bu, kaip gy­ve­na­me ir su kuo gy­ve­na­me, tai teat­ras tu­ri tuo už­siim­ti…

Neat­sa­ky­tų klau­si­mų tik­rai la­bai daug – ne­ti­kė­ta Vy­tau­to Po­ciū­no žū­tis, „vil­ties pre­zi­den­to“ Sta­sio Lo­zo­rai­čio ir A.Sme­to­nos mir­tis, Me­di­nin­kų tra­ge­di­jos, Gar­lia­vos įvy­kiai, Eg­lės Ku­sai­tės ir Krau­ja­lio by­los, dau­gy­bė iš vie­tos ne­pa­ju­dan­čių ko­rup­ci­jos by­lų, nors žo­džiais su ta ko­rup­ci­ja ko­vo­ja­ma jau dvi­de­šimt me­tų. O ką mes tu­ri­me? Ma­to­me, kaip Sei­me ko­vo­ja­ma dėl vie­tos, dėl lo­vio, dėl val­džios, par­ti­jų, o ne dėl gy­vy­biš­kai svar­bių jau­nos vals­ty­bės in­te­re­sų…

Ket­ve­rių me­tų pro­gra­mai jau tu­ri­me vie­ną pje­sę – Her­kaus Kun­čiaus „Kla­ną“ apie Gar­lia­vos įvy­kius – ir ke­le­tą pra­dė­tų es­ki­zų ki­toms te­moms – Vil­ties pre­zi­den­to, V.Po­ciū­no žū­ties ir Krau­ja­lio by­los. Tu­rim pa­lies­ti nu­ty­lė­tus klau­si­mus, į ku­riuos taip ir neat­sa­kė nei tei­sė­sau­ga, nei pro­ku­ra­tū­ra.“

J.Vait­kaus nuo­mo­ne, jei neat­si­ras žmo­nių, su­si­mąs­tan­čių, drįs­tan­čių ana­li­zuo­ti, kas čia vyks­ta, kaip vyks­ta, ir veik­ti, la­bai ga­li­mas daik­tas, kad po bū­si­mų pre­zi­den­to rin­ki­mų pi­lie­čių va­lia, jei tik apie ją dar ga­lė­sim kal­bė­ti, bus vi­siš­kai už­ce­men­tuo­ta.

„Šian­dien žmo­nės ati­trau­kia­mi nuo ak­tua­lių pro­ble­mų vi­so­kiais fes­ti­va­liais, fe­jer­ver­kais, – sa­ko J.Vait­kus, – vi­so­kio­mis pra­mo­gi­nė­mis kam­pa­ni­jo­mis per te­le­vi­zi­jas: te­le­vi­zi­jų pro­gra­mos tie­siog var­va keis­to­mis te­mo­mis, anot pro­fe­so­riaus Al­vy­do Jo­ku­bai­čio, ne­mok­šų sam­pro­ta­vi­mais ir dur­nys­tė­mis, nuo ku­rių au­sys kais­ta, o rim­tų ana­li­ti­nių lai­dų be­veik nė­ra. O jei ir bū­tų, ki­taip gal­vo­jan­čių ap­skri­tai nie­kas į lai­das neį­si­lei­džia, – taip nu­krau­ji­na­mos žmo­nių sme­ge­nys, jie orien­tuo­ja­mi į ma­lo­nu­mus, į sam­pra­tą, kad gy­ve­ni­mas – be­ga­li­nė šven­tė, kad mes to­kie lais­vi, to­kia de­mok­ra­ti­ja ap­lin­kui, kad tie­siog ne­be­sup­ran­ti, ko tie žmo­nės su­si­rau­kę bė­ga iš Lie­tu­vos. Bė­ga to­dėl, kad nė­ra tie­sos, tei­sin­gu­mo, kad čia ap­derg­ti žmo­gų pa­si­nau­do­jus kli­še „ga­li­mai“ nie­ko ne­reiš­kia.“

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Gy­ve­ni­mas“

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: