“Matilda” – Rusijos Imperijos monarchijos pašlovinimas

2017-ais metais laukiamiausiu Rusijos filmu dar toli iki premjeros tapo istorinė-kostiuminė drama “Matilda”. Bet kaip ir viskas Rusijoje – į paprastą standartinį žanrinį apibrėžimą šis kinematografo kūrinys nesutilpo. Pilnas žanro apibūdinimas turėtų būti “istorinis biografinis detektyvas autentiškuose interjeruose su stympanko elementais meilės dramos motyvais”.

Čia jeigu taip išsireikšti, nevaržant savęs.

O jeigu varžant – rusai per visą savo kino istoriją pirmą kartą nufilmavo kinojuostą, kurioje nėra neigiamų personažų ir kuriame žavinga dekoratyvaus nerūpestingumo forma kontrastuodama su realios Rusijos istorijos tragizmu suskambėjo iki šiol neregėtais niuansais.

Nežinia, ar toks ir buvo režisieriaus bei scenaristų sumanymas, ar tai gavosi netyčia – kai pati tema ir aplinkybės tampa viršesnės ir uždeda savo antspaudą, bet kuriuo atveju – tai labiausiai vykęs Rusijos istorinis filmas. Pažiūrėjus jį tampa keista, kodėl buvo keliama tokia isterija Rusijos patriotystų gretose ir monarchistų mylėtojų galvose.

Tokiose kaip nuostabiosios ir žymiosios Krymo prokurorės Natalijos Paklonskajos.

Niaša buvo gatava gultis kryžiumi, jog šitas filmas nebūtų platinamas ir rodomas plačiosioms masėms, kaip šmeižiantis “jo šventąją didenybę”. Tik, o kuogi pasireiškia tas šmeižimas?

Gal tuo, kad grynaveislį vokietį Nikolajų Romanovą suvaidino grynaveislis vokietis Larsas Aidingeris? Kaip, tik, toks aktoriaus parinkimas suteikia autentiškumo. Kaip autentiškumo prideda ir mūsų Ingeborgos Dapkūnaitės lietuviškas akcentas Rusijos Imperatorienės lūpose. Ir kaip baleriną Matildą – lenkę pagal kraują, suvaidinusios aktorės lenkaitės Michalinos Olšanskos vakarietiškas veidelio dailumas.

Prisipažinsiu, prasidėjus Rusijos internete “antimatildos” judėjimui, kažkuriuo metu buvau įtikintas, jog aktorius Aidingeris, parinktas imperatoriaus rolei – pagal savo tikrąjį pašaukimą yra pornofilmų, taip sakant, atlikėjas. Kadangi man tai nekėlė nei didelio susidomėjimo, nei ypatingo noro aiškintis, kur melas, o kur tiesa, tame propagandos “už” ir “prieš” cirke, o štai jau po filmo pasiaiškinus, pasirodo, kad Larsas Aidingeris – normalus draminis teatro ir kino aktorius, puikiai įsipaišęs į imperatoriaus Nikolajaus II-ojo fizinius duomenis.


Originalas ir dublikatas

Dar vienas argumentas, kuriuo it vėzdu mosavo monarchofilai – kad šventvagystė yra vaizduoti oficialų pravoslavų cerkvės kankinį ir šventąjį, besivalkiojantį paskui prostutijuojančią baleriną. O bet tačiau – pabūkime teisingi sau ir mirusiesiems – neribotos ano meto valdančio šūdeličio galimybės tenkinti savo geidulius buvo realizuojamos visu 100 procentų!

Tiek imperatoriai, tiek kunigaikščiai, grafai, baronai ir visi kiti ano meto oligarchai sau leido ištvirkauti lygiai tiek, kiek juos varžė jų pačių sąžinė ar jos neturėjimas. O balerinos Matildos Ksešinskos uždarbiavimas teikiant sekso paslaugas elitiniams klientams yra uždokumentuotas ne vienuose ano meto memuaruose ir biografijose. Kaip uždokumentuotas yra ir pusiau oficialus haremo pobūdžio imperatoriškųjų rūmų gyvenimas.

Tačiau kai ko svarbaus iš to, kas buvo realybėje, filme trūksta. Ir jeigu jau piktintis, tai reikėtų kelti klausimą, kodėl Matilda Ksešinska yra pateikiama kaip naivi paprasta elitinė prostitutė, nelygių santykių auka, meilės deivė, paaukota vardan Valstybės… Kai tuo tarpu ji buvo ne eilinė balerina, šokanti pagrindines partijas Baleto Teatro  bordelyje, o turtinga verslininkė – kapitalistė, Putilovo patrankų liejyklos dalininkė, prašmatnių rūmų Peterburgo centre savininkė, taip pat jai priklausė ne viena vila madinguose užsienio kurortuose.


M. Ksešinskaja šį namuką pasistatė 1904 metais

Apie šią jos gyvenimo pusę filme neužsimenama nė žodeliu. Kodėl? Todėl, kad tuomet tyros meilės ir aistringo sekso aromatą gerokai praskiestų milžiniškų piniginių sumų, valstybinių užsakymų, korupcijos, juodų pinigų kvapas.

Kad ir kaip tai bebūtų netikėta, tačiau Matilda Ksešinska iš tiesų prisidėjo prie Rusijos Imperijos sunaikinimo. Bet ne ištvirkaudama su imperatoriškosiosmis ypatomis, o parazituodama ant Imperijos karinės sistemos, taip mažindama jos efektyvumą ir didindama karo – pirma Japonijos-Rusijos, o vėliau – I-ojo pasaulinio, aukų skaičių.

Visa ši situacija detaliai aprašyta ir išnarstyta Vidinio TSRS Prediktoriaus analitinių užrašų, skirtų Didžiosios Spalio Revoliucijos šimtmečiui, pirmoje dalyje. Būtinai pasiskaitykite, jeigu suprantate rusiškai.

Tačiau dėl tokio svarbaus momento nei patriotystai, nei monarchofilai Rusijoje neprotestuoja, nes jie yra lygiai tokia pati lochų minia, kuri mikliomis dresiruotojų rankomis yra nukreipiama ten, kur reikalauja scenarijus. O scenarijus šiandien reikalauja mylėti ir sakralizuoti Rusijos Imperiją. Praėjus šimtui metų nuo revoliucijos globalizatoriai, sunaikinę Rusijos Imperiją nusprendė, kad iš jos griuvėsių iškilusi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga ideologiškai yra žymiai pavojingesnė globalizmui, negu visus vakarietiškus standartus atitinkanti parlamentinė monarchija, kurioje marionetinis ir savo valios neturintis monarchas yra nuolankiai valdomas jį aptūpusių patarėjų-ekspertų ir meilužių-komersančių.

Nežinau, ar toks ir buvo sumanymas, tačiau išoriškai aktoriaus Larso Aidingerio personažas darniai susišaukia su 1981 metais aktoriaus Anatolijaus Romašino personažu iš tarybinės ekranizacijos, apie tą patį nelaimingą paskutinįjį Romanovą ir jo Imperijos žlugimą Elemo Klimovo filme “Agonija”.

Tai ką 1981-ais metais puikiai perteikė tarybinis aktorius – “pačio galingiausio” žmogaus imperijoje priklausomybę nuo aplinkos ir “likimo”, po 36-ių metų taip pat puikai atkartojo kolega vokietis.

Kas užkliuvo šiame filme – tik du dalykai:

1 – nevykusi afiša, iškreiptai atvaizduojanti filmo esmę. Joje vaizduojami trys personažai, o trečias šiuo atveju netgi nėra pagrindinis iš antraeilių.

2 – pradžioje erzina operatoriaus skuba. Scenas jis nutraukia taip, tarsi filmuotų kažkokį serialą ir reikia prigaminti greitai ir daug. Veiksmas vyksta taip meniškai prisodrintose erdvėse, kad žiūrovui reikia duoti laiko į jas pažvelgti, o ne varyti jį per scenariajus puslapius. Tačiau kažkurioje vietoje, tas skubos jausmas prapuola ir tuomet prasideda tikras kinas.

Ir tai yra viskas, ką galima prikišti šiam filmui. O ko negalima iš jo atimti – tai kas lieka už kadro: Rusijos Imperijos didybės, kurios pabaiga artėja su kiekviena prašvęsta diena.

Pasikartosiu – dailininkų, tiksliau, trijų dailininkių darbas – nuostabus! Tokio lygio, Rusijos kinematografas dar niekada nebuvo pademonstravęs.

Rekomenduoju, jeigu tik įmanoma, žiūrėti “Matildą” kinoteatre, o gal dar spėsite.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: