August 15, 2020

Tarybųsąjungofobija užkniso juodai!

Nežinau, kaip tau, mano mielas Dienorašti, tačiau mane, kaip beviltišką rusofilą jau baigia papjauti šita amžinųjų kolaborantų sukelta rusofobinė isterija, nutaikyta ne tik į šiandieną, ateitį, bet ir į bendrą mūsų broliškų Tautų praeitį. Imkite, dabar dar ir pasprinkite savo tulžimi propagandonistai nedadarytieji – iškelkite bylą Starikovui ir uždrauskite jo knygas Lietuvoje (o jos parduodamos!), kol nevėlu:

Porą dienų negalėjau net delfinariumo įsijungti – jau nuo antraščių pasidarydavo koktu. Net skaityti nieko nebereikia. Racionaliai vertinti ar kažkaip komentuoti tų išverstaskūrių verbalinius vėmalus – prilygtų dvasinei ir protinei asenizacijai.

Vietoj to, aš daug mieliau Tau, mano mielas Dienorašti, ir Tavo vienetiniams skaitytojams, išversiu ištrauką iš fašistinių Vermachto išgamų ir iubermenšų kovinių prisiminimų, demonstruojančių kaip propagandonistiniai mitai susiduria su tikrove ir kokios skaudžios tokio smegenų atstatymo į vietą būdo pasekmės.

✫ ✫ ✫

Apie tarybinius kareivius

Tarybiniai kariniai daliniai buvo ganėtinai skirtingi. Pasitaikydavo ir gerų, ir nepilnaverčių dalinių ir junginių. O apskritai, tiek rusų, tiek, beje, ir mūsų, kariniai daliniai buvo savo vadų veidrodis.

Tarybinis kareivis kovojo už savo politines idėjas sąmoningai ir, reikia pasakyti, netgi fanatiškai. Tai buvo esminis visos Raudonosios Armijos išskirtinumas, ir ypatingai kalbant apie jaunuosius kareivius. Visiškai neteisūs tie, kurie rašo, atseit jie atlikinėjo savo pareigą tik tai iš baimės prieš juos varančius politinius komisarus, kurių dauguma patys narsiai kovėsi. Aš savo akimis mačiau, kaip jauni raudonarmiečiai mūšio lauke, pakliuvę į beviltišką padėtį, susisprogdindavo rankinėmis granatomis. Tai buvo iš tikrųjų niekinantys mirtį kareiviai!

Ne mažiau stipresnė tarybinių kareivių pusė buvo milžiniškas užsispyrimas ir išimtinisnereiklumas. Rusų kareivis miegojo ten, kur atsidūrė, nepriklausomai nuo to, ar buvo jam virš galvos stogas. Bet kokio pobūdžio nepritekliai jam neturėjo jokios įtakos. Tarybinių kareivių pasiaukojimas mūšyje – nežinojo ribų.

Taip vadinamame mažajame kare, ypatingai per mūšius miškuose, rusai rodė išimtinį išradingumą ir sumanumą. Jie mokėjo puikiai maskuotis. Jų “gegutės” (snaiperiai medžiuose) ir partizanai mūsų gretoms atnešdavo didelius nuostolius. Jų neišvaizdi mundiruotė pasirodydavo visai tikslinga mūšio lauke. Didelį meniškumą rusai rodydavo ir prasiskverbimuose per mūsų pozicijas prieš savo stambaus puolimo pradžią.

Raudonosios Armijos pasisekimai ne paskutinėje eilėje paaiškinami geru karinių dalinių aprūpinimu sunkiąja ginkluote: tankais, sunkiąja artilerija ir visą laiką baimę mums kėlusiomis “katiušomis” – gvardietiškais minosvaidžiais, kurie, tarp kitko, buvo meistriškai panaudojami. Rusai visai meistriškai ir sėkmingai naudojo savo artileriją. Jų aviacijos mes bijojome mažiau.

Su laiku tarybinė vadovybė ėmė geriau remti savo pėstininkų veiksmus mūšio lauke, dėka ugnies masiškumo ir tankų panaudojimo. Stebėtinai gerai užsirekomendavo tarybinis tankas T-34, pasižymėjęs geru praeinamumu ir manevringumu. Pas rusus nebuvo tankų daugiatipiškumo, ir tai tapo dideliu pranašumu, kadangi sudarė galimybę unifikuoti tankų dalinių tiekimą atsarginėmis dalimis ir šaudmenimis. Mes savo ginkluotėje turėjome daugmaž 26-ių skirtingų tipų tankus. Iš to, natūralu, kildavo dideli sunkumai.

Tankas T-34 dirbdavo visur, bet kokioje vietovėje. Rusiški tankai galėjo veikti ten, kur pagal mūsų normas tai buvo laikoma neįmanoma. Tanko T-34 ginkluotė taipogi buvo išimtinai efektyvi. Tarybiniams pėstininkams jis buvo puikus kelio tiesėjas ir visai veiksminga palaikymo priemonė.

✫ ✫ ✫

Ištrauka iš knygos “Išduotos kovos” (“Verratene Schlachten” – Hamburg: Holsten Verlag, 1956). Rusiškai knygos pavadinimas išverstas kaip – “Pralaimėtos kovos” (“Проигранные сражения” – М.; Воениздат, 1966).

Knygos autorius – generolas-pulkininkas Johanas Frysneris (Johannes [Hans] Frießner):

Pilnas knygos tekstas rusiškai – “Проигранные сражения” (atsisiųsti .rar failu). Vokišką egzempliorių galite nusipirkti Amazonėje.

 

7 thoughts on “Tarybųsąjungofobija užkniso juodai!

  1. Nacistiniai kariniai daliniai buvo ganėtinai skirtingi. Pasitaikydavo ir gerų, ir nepilnaverčių dalinių ir junginių. O apskritai, tiek mūsų, tiek, beje, ir rusų, kariniai daliniai buvo savo vadų veidrodis.

    Vokiečių kareivis kovojo už savo politines idėjas sąmoningai ir, reikia pasakyti, netgi fanatiškai. Tai buvo esminis visos hitlerinės kariuomenės išskirtinumas, ir ypatingai kalbant apie hitlerjungendą. Visiškai neteisūs tie, kurie rašo, atseit jie atlikinėjo savo pareigą tik tai iš baimės prieš juos varančius SD komisarus, kurių dauguma patys narsiai kovėsi. Aš savo akimis mačiau, kaip hitlerjungendo kariai mūšio lauke, pakliuvę į beviltišką padėtį, susisprogdindavo rankinėmis granatomis. Tai buvo iš tikrųjų niekinantys mirtį kareiviai!

    Ne mažiau stipresnė nacistinių kareivių pusė buvo milžiniškas užsispyrimas ir išimtinisnereiklumas. Vokiečių kareivis miegojo ten, kur atsidūrė, nepriklausomai nuo to, ar buvo jam virš galvos stogas. Bet kokio pobūdžio nepritekliai jam neturėjo jokios įtakos. Nacistinių kareivių pasiaukojimas mūšyje – nežinojo ribų.

    Taip vadinamame mažajame kare, ypatingai per mūšius miškuose, vokiečiai rodė išimtinį išradingumą ir sumanumą. Jie mokėjo puikiai maskuotis. Jų “gegutės” (snaiperiai medžiuose) ir partizanai mūsų gretoms atnešdavo didelius nuostolius. Jų neišvaizdi mundiruotė pasirodydavo visai tikslinga mūšio lauke. Didelį meniškumą vokiečiai rodydavo ir prasiskverbimuose per mūsų pozicijas prieš savo stambaus puolimo pradžią.

    Hitlerinės kariuomenės pasisekimai ne paskutinėje eilėje paaiškinami geru karinių dalinių aprūpinimu sunkiąja ginkluote: tankais, sunkiąja artilerija ir visą laiką baimę mums kėlusiomis “stukomis” – pikiruojančiais bombonešiais, kurie, tarp kitko, buvo meistriškai panaudojami. Vokiečiai visai meistriškai ir sėkmingai naudojo savo artileriją. Jų gvardietiškų minosvaidžių mes bijojome mažiau.

    Su laiku nacistinė vadovybė ėmė geriau remti savo pėstininkų veiksmus mūšio lauke, dėka ugnies masiškumo ir tankų panaudojimo. Stebėtinai gerai užsirekomendavo nacistinis tankas “Tiger”, pasižymėjęs geru praeinamumu ir manevringumu. Pas vokiečius nebuvo tankų daugiatipiškumo, ir tai tapo dideliu pranašumu, kadangi sudarė galimybę unifikuoti tankų dalinių tiekimą atsarginėmis dalimis ir šaudmenimis. Mes savo ginkluotėje turėjome daugmaž 61-ių skirtingų tipų tankus. Iš to, natūralu, kildavo dideli sunkumai.

    Tankas “Tiger” dirbdavo visur, bet kokioje vietovėje. Vokiški tankai galėjo veikti ten, kur pagal mūsų normas tai buvo laikoma neįmanoma. Tanko “Tiger” ginkluotė taipogi buvo išimtinai efektyvi. Vokiečių pėstininkams jis buvo puikus kelio tiesėjas ir visai veiksminga palaikymo priemonė.

     
  2. Japonų kariniai daliniai buvo ganėtinai skirtingi. Pasitaikydavo ir gerų, ir nepilnaverčių dalinių ir junginių. O apskritai, tiek japonų, tiek, beje, ir mūsų, kariniai daliniai buvo savo vadų veidrodis.

    Japonų kareivis kovojo už Imperatorių sąmoningai ir, reikia pasakyti, netgi fanatiškai. Tai buvo esminis visos Imperatoriškosios Armijos išskirtinumas, ir ypatingai kalbant apie jaunuosius kareivius. Visiškai neteisūs tie, kurie rašo, atseit jie atlikinėjo savo pareigą tik tai iš baimės prieš juos varančius komisarus, kurių dauguma patys narsiai kovėsi. Aš savo akimis mačiau, kaip jauni karininkai mūšio lauke, pakliuvę į beviltišką padėtį, susisprogdindavo rankinėmis granatomis. Tai buvo iš tikrųjų niekinantys mirtį kareiviai!

    Ne mažiau stipresnė japonų kareivių pusė buvo milžiniškas užsispyrimas ir išimtinisnereiklumas. Japonas kareivis miegojo ten, kur atsidūrė, nepriklausomai nuo to, ar buvo jam virš galvos stogas. Bet kokio pobūdžio nepritekliai jam neturėjo jokios įtakos. Imperatoriškųjų kareivių pasiaukojimas mūšyje – nežinojo ribų.

    Taip vadinamame mažajame kare, ypatingai per mūšius miškuose, japonai rodė išimtinį išradingumą ir sumanumą. Jie mokėjo puikiai maskuotis. Jų “gegutės” (snaiperiai medžiuose) ir partizanai mūsų gretoms atnešdavo didelius nuostolius. Jų neišvaizdi mundiruotė pasirodydavo visai tikslinga mūšio lauke. Didelį meniškumą japonai rodydavo ir prasiskverbimuose per mūsų pozicijas prieš savo stambaus puolimo pradžią.

    Imperatoriškosios Armijos pasisekimai ne paskutinėje eilėje paaiškinami geru karinių dalinių aprūpinimu sunkiąja ginkluote: tankais, sunkiąja artilerija ir visą laiką baimę mums kėlusiais “kamikadze” – savižudžių, kurie, tarp kitko, buvo meistriškai panaudojami. Japonai visai meistriškai ir sėkmingai naudojo savo artileriją. Jų gvardietiškų minosvaidžių mes bijojome mažiau.

    Su laiku japonų vadovybė ėmė geriau remti savo pėstininkų veiksmus mūšio lauke, dėka ugnies masiškumo ir tankų panaudojimo. Stebėtinai gerai užsirekomendavo japoniškas tankas 2589, pasižymėjęs geru praeinamumu ir manevringumu. Pas japonus nebuvo tankų daugiatipiškumo, ir tai tapo dideliu pranašumu, kadangi sudarė galimybę unifikuoti tankų dalinių tiekimą atsarginėmis dalimis ir šaudmenimis. Mes savo ginkluotėje turėjome daugmaž 26-ių skirtingų tipų tankus. Iš to, natūralu, kildavo dideli sunkumai.

    Tankas 2589 dirbdavo visur, bet kokioje vietovėje. Japoniški tankai galėjo veikti ten, kur pagal mūsų normas tai buvo laikoma neįmanoma. Tanko 2589 ginkluotė taipogi buvo išimtinai efektyvi. Japonų pėstininkams jis buvo puikus kelio tiesėjas ir visai veiksminga palaikymo priemonė.

     
  3. Deja, tačiau be tamstos, niekas taip iš priešų generolų pusės taip ir neparašė tokių panegirikų nei fašistinės Vokietijos, nei monarchinės Japonijos kariuomenei…

    Keista, kodėl?

    Juk tokie šaunūs kareiviai buvo.

    Ypač fašistai – kaip tūli delfinariumo komentatoriai rašė:”kai vokiečiai per kaimus ėjo, tai švarūs, tvarkingi, odekolonu kvepiantys…”

     
    1. Gerasai, atskleisk palaptį, kokia šizofrenija paskatino vokiečių Vermachto generolą-pulkininką užsiimti raudonojo propagandonistinio mėšlo gamyba?

      Jau žinau – šitaip jis stengėsi, kad kruvinas tarybinės DDR režimas jam padidintų pensiją, o gal netgi duotų paskyrą didesniam butui ir naujam Trabantui…

      Nors, ne. Ką jau čia smulkintis – buvęs fašistas rašė tikėdamasis gauti TSRS Socialistinio darbo didvyrio premiją. Tik taip ir ne kitaip.

       
  4. Na va kaip tu viską puikiai žinai! Neveltui gurmanas. Kad suprastum: dėdė buvo Trečiojo Reicho generolas, išrinktųjų arijų nacijos – ir gavo į skudurus nuo barbarų iš Rytų. Nieko neliko. Kas kaltas? Aplinka. Šizofrenija su Stokholmo sindromu. 😉

     
    1. Nuolankiai dėkoju tamystai, kad apšvietėte mano smegenų dykynę savo Išminties ir Erudicijos Šviesa.

      Tik tamystos dėka Lietuvos intelektualai dar turi viltį pastatyti į vietą Lietuvos mužikus ir liumpenproletariatą!

       

Tavo neįkainojamas pasisakymas: