Sveiki atvykę į Debilolandiją! Arba Pindostaną. Arba Jobanų Atmatų Veislyną. Arba tiesiog JAV. Apie kinematografą

Labas, mano mielas Dienorašti.

Noriu tau pasiguosti. Kadaise, kai buvau jaunas ir durnas aš labai mėgau vaikščioti į kiną. Matyt, tai kruvinos ir okupanto sutryptos vaikystės trauma, kuomet netgi mūsų rajoncentryje buvo tikras kinoteatras ir vaikiškas bilietas į jį kainavo 10 ar 12 kapeikų. Palyginimui – tiek pat, kiek pigesnių ledų porcija, o vasarą, mūsų užengtiems tėvams kruvinas okupantas liepdavo nupirkti vaikiškus kinoteatro abonementus, kur bilieto kaina sumažėdavo iki kelių kapeikų. Todėl, mes vargšai užguiti okupuotos Lietuvos vaikai buvome priversti žiūrėti kiekvieną kruvinų okupantų cenzūros palaimintą filmą, jeigu jis nepažymėtas “Tik suaugusiems”.

Būtent šitaip kruvinas okupantas visose okupuotose teritorijose realizavo Vladimiro Iljyčiaus Lenino priesaką: “Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas.” (цитатник)


Netgi Adolfas Hitleris turėjo ko pasimokyti iš Vladimiro Uljanovo

Ir tai yra absoliučiai teisingas požiūrio taškas, kurio laikosi kiekvienas totalitaristinis režimas, nesvarbu kokioje pasaulio pusėje jis betryptų savo minkštasmegenę liaudį. Tačiau net ir tarp visų smegenų valdovų išsiskiria dvi šalys (kol buvo TSRS – jų buvo trys), kuriose Vladimiro Iljyčiaus žodžiai yra privesti iki maksimumo: tai Indija ir Jungtinės Amerikos Valstybės (manau, kad “žydų tautybės rusas” Anatolijus Vasermanas tiksliau išskleidžia abriaviatūrą “JAV”, negu įprasta mūsuose).

Apie Indijos kinematografą ir jo svarbą palaikant tūkstantmetę kastų segregaciją didžiausioje demokratinėje pasaulio valstybėje probėgšmais paaiškina akademikas Andrejus Fursovas ankstesniame mano įraše – paskaitos-seminaro videoklipe. Jeigu trumpai – visos Indijos kino žvaigždės, tai yra brahmannų kastos atstovai, o milijardui beraščių ir mažaraščių Indijos “litle pyplų” kinas yra vienintelis prieinamas intelektualinis produktas, skirtas numalšinanti bet kokias socialinio protesto užuomazgas jų infantiliose smegenyse. Bilietas į kinoteatrą Indijoje kainuoja tiek, kad patirti dvi valandas trunkančią spalvų ir muzikos nirvaną gali netgi 300 milijonų kelkraščiuose gyvenančių ir mintančių sėkmingesnės karmos atstovų išmestomis atliekomis šūdrų.

Taip, santykinė bilieto kaina Indijoje yra mažiausia pasaulyje, o kiekvienas stambus Bolivudo filmas – tai yra informacinis analgetikas, glušinantis tiksliai parinktus kastų targetgrupus.

Antroji šalis pagal santykinį bilietų pigumą yra, kaip jau supratote  – Jungtinės Amerikos Valstybės. Irgi nieko keisto. Pastoviai pisant savo gyventojams smegenis apie “demokratiją”, “laisvę”,  “žmogaus teisę rinktis” ir “amerikietišką svajonę” – reikia surasti būdą, kaip neleisti amerikietiškiesiems fufaikiniams, patikėjusiems propagandiniais lozungais, realizuoti savo realiame gyvenime šių “teisių”. Tam Holivudas išrado naują ideologiją – degradologiją.

Iš karto užbėgu už akių  – taip, amerikietiškas kinematografas kuria ir puikius filmus, tiek pramoginius, tiek meninius. Būtent tokius ir praleisdavo kruvino okupanto kruvina cenzūra į savo kruvinus tarybinius ekranus. Nė kiek neabejoju, kad tarybinis cenzorius uždėtų savo kruviną antspaudą: “ГОДИТСЯ” tiek ant Džeimso Kamerono “Avataro”, tiek ant kadaise  brolių, o dabar brolio ir psichikos invalido Vačiovskių “Matricos”, o paskutinįjį Kventino Tarantino pseudoistorinį filmą “Nugrandinintas Džango” apskritai lieptų savo kruviniems mokytojams rodyti per istorijos pamokas, einant temą apie Šiaurės Amerikos civilizavimą ir europietiškų vertybių joje diegimą.

Bet štai ankstesnysis Tarantino darbas – “Bulvarinis skaitalas”, neabejotinai liktų prieinamas tik siauram specialistų ratui – kino kritikams, partinei nomenklatūrai ir propagandos darbuotojams, ir gulėtų jis tamsioje fondų lentynoje skyriuje “Narkotikų ir kriminalo populiarinimas”. Nes būtent tai ir yra tikroji “Bulvarinio skaitalo” paskirtis ir priežastis, dėl kurios tūlas Kventinas gavo pinigų savo fantazijoms kinematografuoti.

Kalbėti apie JAV vykdomą narkotizacijos politiką – nematau dabar prasmės, nes mano protingieji eksliuzyviniai dienoraščio skaitytojai, patys turėtų tą puikiai suprasti, net ir be tokių anglosaksų ir amerikofilų kaip pavyzdžiui Džono Kolemano knygų arba tūlo kreacionisto Kento Hovindo evoliucionuojančios degradacijos analizų. Tai yra labai įdomi, skaudi ir plati tema, susiejanti taip  vadinamųjų “Naujųjų amžių” (ir netgi, dar tik jų ištakų) laikmetį su mūsų išgyvenama globalia šiandieną, betgi aš norėjau viso labo tik konstatuoti vieną man širdį draskantį momentą. O būtent  – amerikietiškojo kinematografo  išsigimimą dėsningą progresą.

Vos prieš dešimt metų Holivudas dar aiškiai skirstė savo filmus į neoficialias kategorijas – filmai debilams apie debilus, filmai negrams apie negrus, filmai baltiesiems apie negrus, filmai negrams apie baltuosius, filmai vaikams debilams, filmai jaunimui debilams, filmai miestų gyventojams debilams, filmai miestų gyventojoms debilėms, filmai seniams debilams, filmai intelektualiesiems debilams, filmai vidutinio intelekto debilams, filmai visiškiems debilų debilams. Tai kategorijos vidiniam JAV vartojimui ir šitie filmai niekada nepasiekdavo ir nepasiekia kitų abiejų vandenynų krantų.

Visai kitas sluoksnis yra globali Holivudo produkcija, skirta apdirbti ne tik vietinės biomasės smegenis, bet ir turinti pasiekti maksimalų skaičių aukų visame pasaulyje. Kadangi vidutinis JAV pilietis yra vidutiniškai žymiai žemesnio intelektualinio lygio negu vidutinis likusio pasaulio baltasis ir didelė dalis vidutinių geltonųjų, Holivudas yra priverstas naudoti kitokias kategorijas ir “meninės išraiškos priemones”.

Būtent tai ir yra priežastis, kodėl mes savo kinoteatruose per metus pamatome ne daugiau 20-30 Holivudinių premjerų per metus, o ne 300-400, kurios praeina pačiose JAV (bendras filmų išleidžiamų JAV kinostudijose skaičius dar didesnis). Kaip mėgsta sakyti patys pindosai – “Tai aukštesnė lyga”. Todėl ir filmų kūrėjai, turintys išspausti iš savęs multikultūrinį produktą čia yra talentingesni. Būtent todėl, kartais pasitaiko filmų, kuriuose vietoje primityvios “Amerikietiško gyvenimo pergalės prieš visą kitą atsilikusį pasaulį” reklamos yra nagrinėjamos rimtos ir gilios temos.Tačiau tokių filmų yra nedaug ir ne apie juos kalba.

Kalba apie tai, kad pasaulinis smegenopisos pūlas, kurį formuoja Holivudas, irgi yra sudalintas kategorijomis: filmai heroizuojantys JAV, filmai demonstruojantys karinę JAV galią, filmai jaunimui apie JAV kaip svajonių šalį, filmai suaugusiems apie JAV kaip valstybę žmogui ir dėl žmogaus ir t.t. ir pan. Tai – reklaminės propagandos dalis, skirta pamilti ir gerbti pasaulinį parazitą, kaip Gėrio idealą. Kita dalis – tai liumpenizavimo ir degradologijos priemonės, skirtos murkdyti savo kolonijas į šūdą, kad nekeltų pavojaus: filmai apie banditišką romantizmą, filmai apie sudėtingą psichopatų vidinį pasaulį, filmai apie kurvos pizdos nuotykius su privalomu hepiendu, filmai apie sušiktą gyvenimą ir laimingą savižudybę, filmai apie viso spektro narkotikų (pradedant alkoholine klasika, baigiant moderniais trendais) teikiamus privalumus ir galiausiai, žinoma, privalomas pederastijos aukštinimas.

Taigi, iki šiol buvo labai aiški riba tarp JAV PIARINĖS PROPAGANDOS ir tarp DEGRADOLOGIJOS PLATINIMO.

Tipo, Holivudo breinfakeriai mums leido pasirinkti – ar mes norime būti pozityvūs ir kovoti už amerikietiškos laimės pergalę visame pasaulyje, ar mums atvirkščiai, labiau patinka, kai viskas eina šiknon, pizdon ir kitosną kūno angosną. Netgi režisieriai ir aktoriai paprastai dirbo tik vienoje konkrečioje pusėje ir labai retai padarydavo išsišokimą ir “sukurdavoa ką nors skandalingo”.

Bet akivaizdu, kad tą ribą Holivudas nusprendė nutrinti. Žvelgiant iš šiandieninės pozicijos – tendencijos eiti į tą pusę buvo ir anksčiau, bet dabar atsirado konkretūs filmai, kuriuose nuo pat pradžių yra sumaišoma juoda ir balta į vieną homogenišką šūdo spalvą.

Praktiškai, tai ką iki šiol perslaitėte buvo įžanga, pasistengsiu, kad dėstymas užtruktų trumpiau.

Pristatau jums du 2013 metų Holivudo filmus, demonstruojančius, kuo ateityje mus norės perauklėti globalizmo, pagal biblinės parazitų koncepcijos modelį, ruporas:

1 – “Pain & Gain” / “Kultūristai” / “Кровью и потом: Анаболики

Amerikietiškas filmo sloganas: “Their american dream is bigger than yours” – “Jų amerikietiška svajonė yra didesnė nei tavo”
Rusiškas: «Мечтай по-крупному» – “Svajok nesismulkindamas”

Jo premjera buvo pavasarį, mūsuose ėmė rodyti vasarą. Jeigu nėjote į kinoteatrą – nuoširdžiai sveikinu, jeigu ėjote – patys kalti. Jeigu negaila savo laiko arba turite kaprofilinių polinkių, galite atsisiųsti iš čia: http://torentai.lt/details.php?id=40991

2 – “We’re the Millers” / “Labas, mes Mileriai” / “Мы – Миллеры

Šitas dabar rodomas mūsuose ir jeigu tu esi debilas – skandinavų korporacijos laukia tavo pinigų. Arba gali atsisiųsti rusiškai įgarsintą normalios vaizdo kokybės webripą su japoniškais subtitrais iš čia: http://kinozal.tv/details.php?id=1115350

Kuo šie filmai ypatingi, kad tenka apie juos rašyti?

Tuo, kad savo forma būdami PROPAGANDINIO skyriaus pavyzdžiu, savo turiniu – tai patys tipiškiausi DEGRADOLOGINIO skyriaus produktai. Gal netgi apie formą nėra visiškai tikslus apibūdinimas, kadangi tiek psichopato narkomano pjaustomi lavonai, tiek Amerikos pilietis “Pasaulio kare Z”, standartiškai išgelbėjantis visą pasaulį nuo zombių, yra rodomi tomis pačiomis vizualinėmis priemonėmis. Nors žanrinis turinys visgi užduoda ir tam tikras žanrines priemones – juk kai rodo siaubiaką, turi atrodyti baisiai, o kai rodo komediją – turi atrodyti juokingai, o kai rodo pasaulio gelbėjimą – turi atrodyti didingai…

Tačiau šiuose dviejuose filmuose panaudotas standartiškas projektinis Holivudinis planavimas, skirtas būtent PROPAGANDAI:

Pirmajame garsus komercinis režisierius Maiklas Bėjus (“Armagedonas”, “Perl Harboras”, “Uola”. “Blogi vyrukai”, “Sala”, visi “Transformeriai” – absoliutus PRAPAGANDONISTAS), antrajame – 10-ia metų jaunesnis, bet perspektyvus režisierius NesvarbuKas, abiejuose – puikiai žinomi, aktoriai su ypatingai teigiamais amplua, pirmojo filmo biudžetas 26 mln. žalio šikpopieriaus, antrojo – 37 milijonai.

Taip pat ir pagal žanrą abudu filmai turėtų būti PROPAGANDOS dalimi: šmaikščios situacijų ir dialogų komedijos, kurių pagrindiniai herojai – naivūs, pozityvūs amerikodebiloidinės nacijos atstovai – žmonės kaip mes.

Tačiau visa kita, kas yra tuose filmuose – istorija, siužetas ir moralas aka “pagrindinis mesedžas į dalbajobo, sėdinčio priešais ekraną, iškirmijusią smegenų žievę” yra paimtas iš firminio DEGRADOLOGIJOS komplekto – kaip greitai praturtėti ką nors žudant ir kankinat bei kaip zajabysь ir faina yra būti kurva, būti degrade, būti debilu ir būti narkotikų pardavėju, nes galiausiai gi viskas pizdiec kaip smagu.

Tame yra visa kampas ir sprendimas – DEGRADACIJĄ įvynioti į patrauktlų vizualiai, linksmą, spalvingą paveiksliuką: cha cha žiūrėkite, šitie durneliai iš trečio karto negali užmušti savo kankinamo ir žudomo japio – nu ne, aš tai jam paprasčiausiai celofaninį maišelį ant galvos užsukčiau ir viskas.

Jeigu “normaliame” degradologiniame produkte kad ir koks simpatiškas buvo banditas, tačiau net ir durniui, buvo aišku, kad tai banditas, kad ir kokia žavi buvo bybčiulpė kurva – bet buvo aišku, kad tai “sekso sferos darbuotoja”, kad ir koks aplinkybių auka buvo žudikas, tačiau nekildavo klausimo, kad užmušti yra blogai, tai šiuose naujojo  smegenopisos trendo šedevruose yra totaliai nuimamos, eliminuojamos dorovinės kategorijos. Visi vertinimai yra pateikiami pramogos rakursu: žiūrovas turi smagintis ir įvertinti ar bajeris buvo juokingas ar nelabai. Viskas. “Iššūkis žiūrovo intelektui” ties tuo ir užsibaigia. Jeigu bajeris juokingas – pasijuokime kartu. Jeigu nelabai juokingas – nieko tokio, būsimuose filmuose bus paderinta, kad targetgrupas suėstų visą lavonieną su pasičepsėjimu ir dar paprašytų.

Lyginant abu filmus akivaizdus vykstantis “paieškos procesas”. Pirmasis yra “juodesnis” – jame žudoma ir kankinama, antrasis gi “be kraujo ir smurto”. Atitinkamai, pirmąjį debilai naudojantys IMDB įvertino 6,55 balais iš 10-ies (kas yra labai nemažai, žinant IMBD daunų skonį ir vertinimo kriterijus), o antrasis net 7,2 balo. Žiūrovams patiko. Vadinasi: Правильно идём, товарищи! [Pisti toliau ta kryptimi, draugai!]

Tačiau nei vienas nei kitas filmas nėra žanrinė juodoji komedija, kas ir neramina. Tai galima būtų palyginti su pseudoavangardistiniu pseudomenu, jeigu kokie nors fliuksusistai vietoje šūdų (tikrąja, fiziologine šio žodžio prasme) į degtukų dėžutes prikrautų nacių išgamų gyvais sudegintų žmonių iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų pelenus ir parduotų juos Zuokui kaip meninę kolekciją, papildomai apipavidalinę kokiu nors šmaikščiu modernistiniu pavadinimu.

Kai “Bulvariniame skaitale” esi maitinamas bajeriais iš banditų, reketininkų, iškrypėlių ir narkomanų repertuaro, tu aiškiai supranti, kad esi kaip lankytojas zoologijos sode, kuriame narvuose tau rodomi padarai, su kuriais tu turi mažai ką bendro. Šiuose gi filmuose yra teigiama: tu gali būti vienas iš jų – toks yra mūsų gyvenimas, tai kasdienybė ir tai paprasti normalūs žmonės, visi nori to paties.

Ar daug reikia mažaraščiui debilui, auklėjamam mordaknygės, kompiuterinių žaidimų ir holivudinių filmų, kad jo pasąmonėje įdiegti tam tikrą programinį modulį? Vienintelis ir esminis stabdis dar veikiantis jo smegeninėje – tai SĄMONINGAS informacijos filtravimas. Vertinant tai ką tau pušina į smegenis tokiomis paprastomis kategorijomis kaip: tai yra GERAI, tai yra BLOGAI, tai yra NESVARBU, yra arba praleidžiama, įsisavinama informacija, arba atmetama.

Matyt Holivudą aptarnaujantys ir jo politiką reguliuojantys smegenų trestai pagaliau nusprendė, kad laikas apeiti šį filtrą. Kad reikia pasinaudoti Toros paliepimu ir išvesti iš dykumos gentį, “neskiriančią kas yra GERA ir kas yra BLOGA”. Senovės judėjams toks smegenų performatavimas buvo atliktas griežtu selektyviu atrankos būdu iš vienos semitų klajoklių gentelės, dvi kartas laikant ją visiškai izoliuotoje terpėje ir naikinant klaninės-gentinės atminties likučius, moralines nuostatas, bei anuometinėmis neurolingvistinio programavimo ir primityvios eugenikos priemonėmis konstruojant etninę mafiją, laikančią save “Išrinktąja tauta”. Taip buvo sukurta žmogaus pavidalo zombių padermė, skirta būti žarstekliu, kuriuo žarstomos anglys svetimuose laužuose, ir virvelėmis, kuriomis tampomos marionetės, šokančios ant tų laužų pelenų.

Dabartinis masinis ir globalus visos, po amerikiečiu demokratijos padu prispaustos, pasaulio dalies performatavimas į padarus, neskiriančius “kas yra GERA ir kas yra BLOGA”, mano supratimu, yra skirtas ištrinti paskutinius dorovės likučius iš dabar augančios kartos. Mūsų karta gi buvo apdirbama aukščiau aprašytu dualistiniu “Amerika yra gerai – Gyvenimas yra blogai” lekalu. Globalizacija progresuoja, reikia žengti naują žingsnį ir todėl švelniai yra pereinama prie Nesvarbu, kas yra gerai, nesvarbu, kas yra blogai, svarbiausia, kad būtų faina” šablono. O apie žodžius “gerai” ar “blogai” – net užsiminti nebegalima.

Nežinau, man tai tiesiogiai siejasi su tuo, kas aprašyta nesename Vidinio TSRS prediktoriaus darbe “Psichtrockizmas ir pidorasingas – pavojus žmonijos egzistavimui” (pagaliau lietuviškai!), o konkrečiai – dalyje apie pidorasingą analizuojamame sibaritizmo kulto diegime: taip pasireiškia pastangos suvesti visą “šiuolaikinio žmogaus” gyvenimo prasmę į elementarų smaukymąsi – malonumo centrų dirginimą. Ne, ne šiaip sau, o todėl, kad visos religinės ir sociologinės ideologijos, kurios daugiau ar mažiau sėkmingai buvo naudojamos iki šiol, išsisėmė ir dabartinėmis sąlygomis nebeatlieka savo žmonijos proto formatavimo funkcijos. Pasiskaitykite, praplės akiratį.

Reziumuojant, dabar tik belieka laukti, kol pasirodys trečiasis filmas, galutinai paskelbsiantis naujosios Holivudo globalios politikos SVARBIAUSIA SMAUKYTIS startą.

Labai tikėtina, kad tai bus juodoji pedonekrofilinė šeimyninė komedija, kodiniu pavadinimu: “Degradai, kaip ir mes.”

Jau greitai kinoteatruose ir jūsų vaikų smegenyse.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: