November 18, 2019

“Mūsų klasė” 2 – atsakymas į komentarą

Pradėjau rašyti atsakymą į gerbiamo Anonimuso komentarą, prie mano prosttrauminio postspektaklinio įrašo, tačiau iš neturėjimo kas veikti taip išsikerojau, kad tenka iškelti atskiru įrašu.

Anonimusas:

Suprantu, kad šis rašinys yra tarsi reakcija į provokatyvų spektaklį, kuris ištisai narsto nacionalinius vidurius. Nesutinku, kad svetimtautis negali skverbtis į mūsų istoriją, taip pat nemanau, kad menininkas negali hiperbolizuoti. Kitą verus suprantu ir šitokią recenzento reakciją, nes mano galva darbas yra per daug referatyvus ir didaktiškas. Neaišku, kokia yra menininkės žinutė be to, kas jau tūkstantį kartų girdėta publicistikoje… Man atrodo, kad koja pakiša pati medžiaga. Akivaizdu, kad pjesė yra labai silpna. Perkėlus lenkų žiaurumus į mūsų aplinką automatiškai niekas neišsisprendžia. Reikėjo kažkaip atsisakyti aiškios kodifikacijos, įkyrėjusio moralizavimo.. Gali būti, kad režisierė tai ir padaro antram veiksme, kurio dėl asmeninių priežasčių nemačiau. [Anonimuso komentaro tęsinys, parašytas Snukiaknygėje:] Bet kuriuo atveju papeikti norisi ne ją, o teatro meno vadovą, kad į sceną pateko silpnas kūrinys. Nacionalinis teatras nėra adekvati vieta Naujosios dramos akcijai, kuriai galioja kiti kriterijai. Ten toks kūrinys būtų pats tas, čia jis tik atskleidžia bergždžią savo sąrangą. Ir tai nepaisant gana sėkmingos vizualikos. Taigi kūrėjai gal ir laimėjo statydami šią pjesę, valstybės teatras abejoju, o žiūrovams bus tiesiog nuobodu net jei juos žadins visi įmanomi politkorektorių varpai…

Atsakymas:

Na, gerbiamasis komentatorius, neteisingai mane pervertina – aš ne recenzentas, o paprastas žiūrovas, dėl šeimyninių aplinkybių priverstas teatre lankytis dažniau, negu derėtų, todėl ir tai ką čia teko perskaityti – viso labo asmeninė žiūrovo nuomonė, surašyta asmeniniame internetiniame dienoraštyje, skirta asmeniniam naudojimui – pasiskaitymui senatvėje, koks kadaise aš jaunas durnas ir naivus buvau.

Didžiausias džiaugsmas būtų, kad mano rašliavas apie teatrą, skaitytų būtent tokie patys paprasti žiūrovai, o ne PROFESIONALŪS teatralai – juk tam jie turi savo PROFESIONALIUS teatro kritikus, PROFESIONALIUS recenzentus ir PROFESIONALIUS šiknalaižius, kurie net didžiausiame šūde įžvelgs “racionalumo grūdą”.

Aš gi su savo diletantiškomis žiniomis ir teatro specifikos neišmanymu esu viso labo meninio produkto vartotojas – tai yra tas, kuriam deivės ir pusdieviai nuo Olimpo debesų barsto savo kūrybos trupinius ir kuris susijaudinęs iki apsimyžimo laukia kol aukštieji padangių gyventojai atvers burną ir padovanos Pasauliui dar vieną savo neįkainojamą žodį.

Tiesa, ką aš vėliau su tuo žodžiu darau ir kaip aš jį suprantu – tai jau nebe tų susišniojusių dievybių reikalas.


Alfas ryjantis ne savo katinuką… Mrrr-miau!

Menininkas, be abejo, gali hiperbolizuoti – hiperbolizavimas tai viso labo priemonė. Tačiau kai žmogus laikantis save menininku galvoja, kad turi teisę ŽAGINTI tautos atmintį, PERFORMATUOTI ją pagal savo lekalus, tuomet prievartaujamos Tautos atstovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą gintis. Nesvarbu, ar apšikti VISĄ TAUTĄ bando svetimtautis, ar tos pačios tautos išgama.

Jeigu šitas spektaklis būtų pastatytas Lenkijoje arba Izraelyje, arba kokioje nors kosmopolitiškoje erdvėje tipo Niujorkas, Londonas ar taip lenkiškųjų masonų pamėgtas Paryžius – tuomet aš neturėčiau jokių priekaištų nei spektaklio autoriui, nei kūrėjams.

Bet juk teatras tai yra konkrečios VIETOS, konkretaus LAIKO, konkrečių ŽIŪROVŲ ir konkrečių APLINKYBIŲ menas. Juk tame ir yra visa teatro esmė! Tame visas kaifas – kai pataikoma, kai užgaunamos tuo momentu susirinkusių unikalių žmonių sielos. Tai niekada nėra šiaip žodžiai, šiaip muzika, šviesos, videoprojekcijos, kurios reikš vieną ir tą patį bet kurioje Žemės rutulio vietoje.

Ir juk šitie “tiesos skelbėjai” tą puikiai supranta, juk neveltui priderino premjerą prie litvakų suvažiavimo, prie “holokausto” dienos minėjimo, prie to pasišlykštėjimo bananinės Lietuvos respublikos valdžia, kurio ji susilaukė iš savo piliečių už žydiškos-izraeliškos rudosios laižymą.

Juk neveltui buvo toks paruošiamasis intelektualiosios nuomonės apdirbimas, išankstiniai interviu, prominimas prominimas ir dar kartą prominimas.

Netgi vargšas scenografas Marijus Jacovskis buvo priverstas tapti “vienos ir teisingos tiesos” ruporu (žinoma, kur jam dėtis – kilmė įpareigoja). Jau po spektaklio ir savo virtualaus išsiliejimo perskaičiau jo pokalbį Liurmenyje, kuriame Marijus pademonstravo kaltės jausmo ant Lietuvos užtempinėjimo trimis etapais metodiką:

D. Šabasevičienė klausimas ir M. Jacovskio atsakymas:

Kokias Lenkijos ir Lietuvos sąsajas spektaklis skatina atskleisti?

Pjesėje ir spektaklyje pasakojama apie vieno Lenkijos miestelio įvykius, nutikusius Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Tai yra mikrokosmas, atspindintis visos tuometės Europos politinį, moralinį, etinį veidą. Tūkstančiuose Europos miestų ir miestelių dėjosi panašūs dalykai. Tas pats vyko ir Lietuvoje, kur per pusmetį buvo sunaikinta didžioji dauguma vietos žydų. Tad sąsajos yra daugiau negu akivaizdžios. Todėl ir pjesės pastatymas Lietuvoje turėtų būti nė kiek ne mažiau svarbus ir aktualus nei Lenkijoje ar bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Demonstruoju ant pirštų, kaip maunamas prezervatyvas ant kolektyvinės Tautos sąmonės:

  1.  …mikrokosmas, atspindintis visos tuometės Europos …bla bla… veidą. (abstrakčioji fazė)
  2. Tūkstančiuose Europos miestų ir miestelių dėjosi panašūs dalykai. (konkretinimo fazė)
  3. Tas pats vyko ir Lietuvoje, … (išvada ir bedimo pirštu į snukį fazė)

Taip gali kalbėti tik žydiškas rasistas, nekenčiantis Lietuvos kurioje gyvena, arba durnius, neįsigilinantis į tai, ką sako. Kartoju ką jau rašiau – NĖ VIENAME LIETUVOS MIESTELYJE AR KAIME LIETUVIAI MIESTELĖNAI SAVO KAIMYNAMS – ŽYDAMS MIESTELĖNAMS PIRČIUPIŲ NESUORGANIZAVO.

O turint omeny, kaip aktyviai ir masiškai žydai dalyvavo Lietuvos Tarybų Socialistinės respublikos steigime ir kūrime ant buvusios buržuazinės Lietuvos respublikos palaikų – man asmeniškai kyla labai didelis klausimas: kaip jų šitiek daug buvo išgelbėta LIETUVIŲ RANKOMIS?

Taigi, kad spektaklis IŠ TIKRŲJŲ pasidarytų svarbus Lietuvoje, teko išsinerti sau pro užpakalį. Tame ir yra esminė bjaurastis: kad spektaklio kūrėjams ir ypač jo UŽSAKOVAMS tiesiog trūkš plyš, reikia, REIKIA rasti kaip priklijuoti Lietuvą… Vargšai tą tegalėjo padaryti tik lietuviškomis dainomis ir tokiais vat planiniais spektaklio kūrėjų intervais.

Tai jau nebe spektaklis – norėjo to režisierė ar ne. Tai sušiktos politikos sušiktas piarinis produktas. Maža to, totaliai rusofobiškas ir totaliai antilietuviškas.

Aš suprantu, kad pjesės autorius – aršus lenkas, tremtinių vaikas, nekenčiantis kirilicos nuo pirmos iki paskutinės raidės. Puiku – tegu sėdi savo Waršavoje ir maudosi savo wielkapolskuose šūduose.

Aš suprantu, kad režisierė – tarybinė žydė ir kad jai josios tarybinė prigimtis, amerikietiškas išsilavinimas ir kosmopolitiškas žydiškumas užduoda daugybę klausimų, pradedant nuo tautinės tapatybės paieškų iki individualistinio plano problemų. Puiku – tegu sprendžia, bet ne Nacionalinio Lietuvos dramos teatro ir jo žiūrovų sąskaita.

Beje, būtent dėl to, kad tai yra projektinis produktas, o ne gyvos KŪRYBOS būtinybė, ir atsiranda tie trafaretai ir didaktika. Prisimenant kad ir tą patį mano mylimą Vladimirą Majakovskį bei jo tragediją: kai menininkas tampa ideologiniu ruporu – jo nebelieka kaip Kūrėjo. Kūryba tai yra veiksmas, kurio metu žmogus veikia kaip laidininkas, kaip tarpininkas perduodantis, materializuojantis tas idėjas, tas vizijas, tą neapčiuopiamą ir kitiems nematomą “Dievo balsą”. Kūryboje negali būti išskaičiavimo, negali būti kompromiso. Tikras kūrėjas niekada sau neatleis ir nepasakys: ai čia gali ir taip būti, ai čia pofik, pyplai schavajet, ai čia pataupysiu, ai čia man daugiau sumokės. Jei tik kyla tokios mintys – vsio viskas, galima dėti kryžių. Arba užsiimti PROFESIONALIOMIS recenzijomis…

Dėl pjesės stiprumo-silpnumo ginčytis negaliu, nes jos neskaičiau, o vertinti pagal režisieriaus interpretacijas – pernelyg netikslu. Tačiau galiu drąsiai pakartoti – lenkas dramaturgas gudrus, rusų nekenčia ir savus myli. Tikras “Baltojo erelio” aktyvistas. Įdomu ar sugebėtų taip pat sėkmingai išlaviruoti teisindamas okupacinės “Armijos Krajovos” banditų “valymus” – kai smogikai ėjo per vakarų Baltarusijos ir Ukrainos kaimus ir ant trobų balkių korė kiekvieną, kas nemokėjo pasisveikinti po polsku, jak človiek.

Tikriausiai sugebėtų – vėl būtų kalti girti rusai su kruvinomis ušankėmis, kurie savo bolševikiniu teroru įkalė pleištą į idilišką lenkų-baltarusių bei lenkų-ukrainiečių draugystę.

Šiandieninė lenkų karikatūra:


Dėmesio! Reidas Krokuvos aikštėje!
– Tai šitas! Tai šitas! Gaudykit jį! Pasižiūrėjo į mane taip kažkaip antisemitiškai!

Pabaigai – trumpa citata iš Lietuvos žydų bendruomenės tinklapio, kuri užkliuvo, kai bandžiau internete surasti, bet nesėkmingai, kokiu būdu nuo “Katastrofos” kaip tai vadina Marijus Jacovskis (o jeigu konkrečiai – nuo FAŠISTINĖS VOKIETIJOS BANDITŲ ir jų pakalikų) išsigelbėjo Marijaus Jacovskio seneliai:

Lyginant su kitais Vakarų Europos kraštais, LDK multikultūrinėje erdvėje šimtmečiais viešpatavo daug tolerantiškesnė įvairių tautų ir religijų sugyvenimo atmosfera, kuri buvo įteisinta analogų Europoje neturinčių Lietuvos Statutų teisinėmis normomis ir įvairiomis valdovų privilegijomis. Lietuvoje gyvavusi tolerancija kitataučių tikybai buvo išskirtinė, – tokios nebuvo jokioje kitoje Europos valstybėje. Todėl žydai greit suleido šaknis LDK kultūrinėje erdvėje ir laikė Lietuvą savo antrąja tėvyne, kurioje galėjo šimtmečiais plėtoti savo kultūros ir religijos tradicijas.

Būtent etninėje Lietuvoje, tarp etninių lietuvių, o ne lenkiškoje LDK dalyje.

 

2 thoughts on ““Mūsų klasė” 2 – atsakymas į komentarą

  1. Laurynai, pačio atsakymas pernelyg aršus, nes aš nesiginčyju su tavimi dėl šito pastatymo legitymumo. Man svarbiau meninė darbo pusė, nei istorinė. Vienok sutinku, kad be reikalo visa medžiaga nedviprasmiškai buvo perkelta į lietuvių realijas. Tai nepridėjo įtikinamumo, o tik sukėlė papildomos nereikalingos abejonės. Galbūt jei veiksmas vyktų Lenkijoje, tada žiūrovai patys galėtų pasidaryti jacovskiškas išvadas. Dabar ta galimybė iš žiūrovo atimta. Kita problema, kad pasirinktas tarpinis tragikomedijos žanras. Geriau būtų arba realistiška tragedija, arba baisus farsas. Gal tai sukeltų stipresnių moralinių reakcijų. Dabar gi turėsim pakankamai kultūringą diskusiją, kuriai pats aršiai prieštarauji. Šiuo atžvilgiu aš kone palaikau tave, nes tokia tema negali būti vien drungnų diskusijų objektas. Gal ir Jana su tuo sutiktų, bet, pasikartosiu, problema yra meninių priemonių neišnaudojimas, pasitenkinant chrestomatiška iliustracija.. Maža to, ji yra gana triviali, serialinė.. O gaila, nes atminties kultūros supopsinimas nieko gero nežada nei teatrui, nei tautai (nesvarbu kokiai). Nebent darytume prielaidą, kad tos kultūros užtenka kaip kokioj civilizuotoj šaly, na ir kad tokie “aukštosios kultūros” atstovai kaip aš neleidžia tamsteliai pereiti gatvės..

     
    1. Na taip, dėl aršumo sutinku, kaltas. Čia jau kam kas labiau rūpi: meno kritikui ir analitikui – meniniai tarakonai, o žiūrovui – jo asmeniniai…

      Dėl to, kad tokiai temai netinka tragikomedija – prieštaraučiau. Kusturicos “Pogrindis” – puikus pavyzdys, kaip tragikomedijos priemonėmis galima perteikti ir skausmą, ir tragediją, ir nenumuilinti pagrindinės minties. Lygiai kaip ir Sruogos “Dievų miškas”.

      Bet tam, matyt, jau reikia pačiam ant savo kailio būti patyrusiam tai, iš ko verkdamas juokiesi. Kaip Kusturica išgyveno savo pasaulio žlugimą, ir kaip Sruoga perėjo tai, kur nėra žengusi nei Jacovskio giminės, nei Gradauskienės giminės koja.

      Dėl to, kokia diskusija bus – manau, kad visiškai standartinė: lygiai tokia pati kaip po Parulskio palaižymo ir kaip po Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto Pirmininko A. Brazausko vojažo paverkti nekošerinėmis kiaulės ašaromis prie Raudų sienos. Visa laimė, kad šitas spektaklis iš karto yra griežtai apribotas auditorijos prasme – saujelė Lietuvos žydų ir tuteišių inteligentija. Štai prie jų pridėjus profesionalius teatralus ir bus visa terpė diskutuoti. Labai nederlinga terpė, reikia pastebėti – pernelyg susireikšminusi, ambicinga ir atsaini kitų pusių atžvilgiu.

       

Tavo neįkainojamas pasisakymas: