November 18, 2019

“Mūsų klasė” – ne mūsų vaikams. Klausimai – atsakymai.

Iš karto noriu pasveikinti visus užengtus Vilniaus krašto lenkus, iš kurių kruvinasis tarybinis okupantas išplėšė jųjų Otčyzną ir padalino ją tarp chamų litvinų ir chamų baltarusių, o taip pat visus du tūkstančius vis dar tebegyvenančių Lietuvoje ir viltingai tebelaukiančių 130 milijonų litų pervedimo žydų.

PAGALIAU!

Pagaliau Lietuvoje atkurti ir į vieną sujungti “Polski teater Wilenski” ir “Geto-Teater”! Apmaudu tik, kad skubėdamas kuo greičiau nudžiuginti nekantraujančius žiūrovus savo pirmąja premjera, “Nacionalinis lenkų-žydų dramos teatras” nespėjo pasikeisti iškabos.

Nors, kadangi aš žiūrėjau ne tikrą premjerą, o priešpremjerinį pragoną, tskant ir škia, generalinę repeticiją su bilietais ir pakvietimais, reikia tikėtis iki šeštadienio-šabato, kai bus rodoma tikroji košerinė premjera, teatro administracija pagaliau pabaigs atstatinėti istorinę teisybę šiame Dievo apleistame kampelyje, ir ant teatro fasado žiūrovus pasitiks užrašas gimtosiomis jidiš ir pšechiš kalbomis.

Jeigu dar nesupratote, šį sezoną mane jau trečią kartą pasiuntė TEN, kur aš nuėjau. Ir kaip sakė neklystanti liaudies išmintis – trečias kartas nemelavo: pataikiau NE TEN. Tai yra, pakliuvau ten, kur manęs neturėjo būti, nes spektaklis “Mūsų klasė” skirtas labai konkretiems žiūrovams: lenkams (bei manantiems, kad jie yra lenkai), žydams (nesvarbu, ką apie save manantiems) ir galiausiai, visiems tiems kas nekenčia rusų labiau negu lenkų ir žydų kartu sudėjus.

Kadangi nei prie vienos iš šių trijų Lietuvos gyventojų kategorijų savęs priskirti negaliu, turėčiau ties šia pastraipa ir pabaigti savo įspūdžių aprašinėjimą bei susirasti kokį prasmingesnį užsiėmimą – pvz., paveizėti “Forsažą 6” arba pažaisti unikalų brolių baltarusių žaidimą “Worl of Tanks“.

Bet, kadangi šeštasis forsažas yra šešis kartus debiliškesnis negu pirmas, kuris ir šiaip buvo skirtas spuoguotiems Made in USA idiotams, o baltarusiškus virtualius tankiukus aš jau kadais ištryniau iš savo kompo, niekuo negaliu sau padėti – teks pabandyti atsakyti į tuos klausimus, kurie man kilo savo užpakaliu betrinant svetimo krėslo pliušą svetimo teatro salėje žiūrint į svetimos režisierės režisuotą svetimą spektaklį pagal svetimo dramaturgo svetimą pjesę.

Musu_Klase_01
Jana Gradauskienė aka Yana Ross,
gastroliuojanti režisierė dosniai žarstanti Vilniaus miestelio paršams savo perlus…

Taigi, pirmas klausimas apšilimui:

Kokio bybio mieste, kuriame gyvena pusė žydų ir pusė lenkų (jeigu spręsti pagal pavardžiui prisistatančius personažus) yra dainuojamos lietuviškos dainos? Pradedant debiliška pižono Dolskio “Onyte, einam su manim pašokti”, kurią pižoniškai perdainavo Repšys ir baigiant liaudiška “Tris dienas, tris naktis”, kurią bliovė girtus lenkus vaidinantys kiti jaunieji Nacionalkės (tikrąją to menkinamojo žodžio prasme) aktoriai?

Atsakymas paprastas – reikia gi kažkokiu būdu pertempti lenkiškas aktualijas ir jų nacistinius polinkius, demonstruojamus nuo pat “Dviejų tautų respublikos” laikų, ant lietuvių. Kaip sako rusai: “С больной головы – на здоровую” [Nuo trenktos galvos – ant sveikos]. O kito būdo kaip prilipdyti lietuvių Tautą prie anų dviejų nėra, todėl ir tenka naudoti iškrentančias iš bendro “literatūrinio audinio” režisūrines improvizacijas. Nes gi labai norisi. Nes gi labai reikia. Nes gi būtina. Nes gi jeigu nepavyktų pritempti, tuomet Kultūros ministrui tektų iš Užsienio reikalų ministro perimti bybio čiulpimo estafetę ir atsiprašyti žydų tautos, už tai, kad “spektaklyje, tokia skaudžia ir tragiška holokausto tema, nebuvo paminėti ir lietuviai”.

Na, nebuvo Lietuvoje tokio atvejo, kad lietuviai PATYS, DŽIAUGSMINGAI suvarytų 1.600 (tūkstantį šešis šimtus) savo kaimynų į turgaus aikštę, visą dieną iš jų tyčiotųsi, paskui pervarytų VISUS į klojimą, meluodami kad išveš į getą, po to PATYS, SAVO INICIATYVA, sustotų poromis ir išsivesdami po kelis žydus vyrus kirvio pentim kirstų per pakaušį, kad apsvaigintai aukai mėsininko peiliu perpjautų gerklę ir perrėžtų pilvą, o galiausiai, apipiltų klojime likusias moteris bei vaikus žibalu ir padegtų.

APSITRIESKITE NACHUI GULSTI, STATI IR AUKŠTIELNINKI visi supisti, perpisti ir persipysę tarpusavyje holokaustofilai ir lietuvofobai, tiek apipjaustytieji, tiek šiknarūriai. Tačiau lietuviai NĖ VIENO SAVO KAIMO SU GYVAIS ŽMONĖMIS NEDEGINO.

Kad ir kaip bybiarūriai iš “tolerancijos” centro knisasi, kad ir kaip “antifašistiniai” pedonaciai žviegia – daugiau keliasdešimties išgamų lietuviškomis pavardėmis, tarnavusių vokiečių banditams ir savo rankomis žudžiusių žmones “už tai, kad anys žydai” nesuranda.

O jūs bliatь bybiai apskabytieji, dar drįstate savo svetimu krauju išpurvintais pirštais baksnoti į veidą Tautai, pas kurią, jus supistieji, bėgote ieškodami prieglosčio nuo inkvizicijos per visą Europą iš pat Ispanijos? Jūs, kurių Rusijos imperatorė Jekaterina II apskritai net neįsileido į savo valstybę? Jūs, kurie čia kelis šimtus metų tarpote gyvendami NE PAGAL jus priėmusios valstybės įstatymus, o pagal SAVO KAGALŲ TEISĘ? Jūs, kurių vadovai jums tūkstančius metų į galvas kalė “šventą tiesą”, kad tik tai žydai yra žmonės, o “gojų siela – lygi gyvulio sielai, todėl savo esme gojai yra gyvuliai ir su jais galima elgtis kaip su gyvuliais”?

Ir jūs gi su tokia neapykantos ir paniekos programa savo smegenyse gyvenote mūsų Tautoje, gyvenote šitame supistame VISOS RUSIJOS SIONIZMO CENTRE – Vilniuje, gyvenote kiekviename didesniame ar mažesniame Lietuvos miestelyje, turėjote savo mokyklas, savo maldos namus, savo bankus, savo krautuves, savo fabrikus – ištisus savo kvartalus, į kurių gyvenimą ir tvarką jūsų nekenčiami gojai – tai yra lietuvių Tauta – nesikišo.

Ir žinot, kodėl, gerbiami judofilai ir holokaustomacheriai?

Todėl, kad lietuvių Tauta yra pati pakančiausia tauta, tarp kurių tik teko įsikurti jūsų fanatikų rabinų valdomiems anklavams. Būtent dėl to lietuviai jus ir užjautė – kad jūs esate vargšai.

Vargšai ne materialine prasme, o vargšai savo sudarkytu protu, savo sužalota ir pavergta siela, kuri amžiais priklausė ne jums, o jūsų judėjiškiems žyniams, katrų žodis jums buvo viršesnis netgi už jūsų Dievo žodį. Nes kaip jums, nabagams, aiškinama jūsų (tiksliau, ne jūsų, o jūsų pusdievių iubermenšų-levitų) Talmude – “ką rabinas pasako, tą Dievas privalo padaryti” ir “jeigu rabinas sako ant balto, kad tai yra juoda, jūs turite tikėti, kad tai yra juoda.”

Žinoma, galima paklausti, kokio bieso čia dabar draskausi, jeigu, pasak manęs, spektaklis yra apie lenkų ir žydų tarpusavio razjobkes? Ir apskritai, ar nederėtų į viską žiūrėti labiau atsipūtus?

Galiu atsakyti – ne, nederėtų. Nes šitas spektaklis, idealiai gulasi į 130 milijonų išmušimo iš debilų gojų konceptą, pagal kurį kiekvienais metais bananinės Lietuvos makakinio Meno beždžioniniai Kūrėjai privalo išspjauti į eterį tautinę savipisą ir viduriavimą atsiprašinėjimais skatinančią meninės produkcijos dozę. Pernai tai buvo S. Parulskio šūdknygė, šiemet šią užduotį sąžiningai atlieka Nacionalkė su savo internacistiniu kolektyvu.

Kad ugnelė degtų – ją reikia kūrenti.

Ir kol virtualiojo holokausto industrija holokaustofilams neša realias babkes – tol ugnelė bus prižiūrima ir kurstoma.

Tačiau grįškime prie spektaklio ir klausimų kilusių jį bežiūrint.

Musu_klase_02
Gaila, kad ta milžiniška plytelė kabanti virš scenos, nenukrito pačioje pradžioje…

Kodėl neišėjau, kai supratau, kad ne ten pataikiau? Visų pirma, dėl aktorių – teko girdėti, kad jie baisiai jautriai reaguoja matydami, kad žiūrovai palieka salę. Nors žinoma, ne visi – kai kam (ypač režisieriams) tai yra įrodymas, kad “jų menas paveikus”, kad štai žmonės reaguoja, o ne pasyviai užmiega, kaip kad yra įpratę elgtis šūdinoje situacijoje.

Spektaklis iš tikrųjų nemigdė ir tai ko gero vienintelis jo privalumas. Gerbiama režisierė Jana Gradauskienė (kūrybinis pseudonimas – Yana Ross) pasistengė ir suteikė galimybę pasireikšti tiek scenografui Mariui Jacovskiui, tiek jauniesiems Nacionalkės teatralams su mano mylimu ir gerbiamu Daumantu Ciuniu priešakyje.

Nors, koks iš Daumanto žydas… Nežinau, gal peisus reikėjo užsiauginti besiruošiant spektakliui, nes žiūrint į tyrą baltišką veidą, taip ir užmiršti, kad klastingo režisierės sumanymo dėka prieš save regi kolaborantą aktyvistą Kacą. Netgi ta didžiapapė blondinė atrodė labiau žydiška, negu mano buvęs studentiško “Palėpės” teatro kolega.

Kas dar gero?

Labai geras pjesės autoriaus sumanymas – kaip padaryti kad dėl to, jog lenkai savo šūdmiestyje išpjovė ir sudegino 1.600 (tūkstantį šešis šimtus) savo kaimynų žydų būtų kalti ne lenkai, ne vokiečiai, o … rusai.

Žinoma, aš paprastas mirtingasis, o ne Dievo pateptasis teatro kritikas, ar bent jau koks teatrologas, ir pjesės neskaičiau, todėl siužetą galiu aptarinėti tik pagal režisierės Gradauskienės pateiktą interpretaciją:

Gyvena vargo nemato lenkiukai ir žydukai. Mokosi draugiškai vienoje klasėje, tanculkas organizuoja, kai lenkiukai viešai poterius ministerio įsakymu kalba, žydukai mergas galinėse eilėse kirkina, tas Daumanto Kacas išvis aršiau už bet kurį lenką dėl Pilsudskio mirties stradalina… Žodžiu tautų draugystė ir idilė, o vienas klasiokas netgi ištraukia laimės bilietą – emigruoja į laisvės ir demokratijos citadelę – JAV (savo tėvo, dėdės ir, būtinai, RABINO sprendimu).

Bet štai ateina girti rusai. Atjoja ant perkarusių kuinų. Kol kuinai ėda gėles, kuriomis utėlėtus smirdančius raudonuosius rusus pasitinko civilizuotieji žydlenkiai, okupantai apsikarstę iš krautuvių nacionalizuotomis dešromis girti šlaistėsi gatvėmis. Beje, pasitikimo vartus su kūju ir pjautuvu, kruvinajam okupantui statė žydai, tačiau raudonas vėliavas savo namuose kėlė visi, nepriklausomai nuo tautybės.

Ir prasideda!.. Tiesiog šiandieninio istorijos vadovėlio iliustracija gyvaisiais paveikslais – amžinai girti okupantai, viskas žopon, Lenino citatos iš tirtančių žydo kolaboranto Kaco lūpų, griaunamos bažnyčios, tremiami nepatikimi elementai ir išbuožinami buožės…

Tai būtent JIE – RAUDONIEJI MASKOLIŲ OKUPANTAI įvarė kruviną pleištą į tokią tvirtą ir tyrą žydų ir lenkų klasiokų draugystę, nuolat pabrėžiamą vis labiau amerikonėjančio Abramo Beikerio (vaidina Marius Repšys) laiškais… Beje, kadangi kiekvienas kūrinys, koks jis bebūtų yra jo autoriaus atspaudas – tarpukario Lenkijos žydukas Abraomas Piekašas, virtęs Abramu Beikeriu, yra sceninis tarybinės Latvijos žydukės virtusios Yana Ross atitikmuo. Visu kuo. Gal tik laiškų savo klasiokams nerašė.

Tačiau grįžkime prie kruvinųjų, amžinai girtų, okupantų.

Būtent dėl rusų majoro enkavėdisto pinklių, į kurias pateko vargšas lenkiukas Zigmuntukas (vaidina Ramūnas Cicėnas), vėliau, atėjus vokiečiams, slėpdamas savo stukačiaus praeitį jis YRA PRIVERSTAS (o, ja! ja! vargšė aplinkybių auka!) prisidėti prie savo klasioko ir likusių 1.599 (tūkstančio penkių šimtų devyniasdešimt devynių) žydų nužudymo, kai tuo tarpu vokiečių, netgi ne vokiečių, o austrų gauleiteris, viso labo humaniškai stovėjo nuošalyje ir nesikišo.

Ak, jeigu ne tie gnidos rusai, taigi ir antrojo pasaulinio karo nebūtų buvę ir žydų niekas nebūtų skerdęs, juk tai tas tironas ir žmogėdra Stalinas užtaisė visą šitą globalią mėsmalę, kad patenkintų savo globalų kraujo troškimą…

Taip, suprantu, kad žydei, gimusiai tarybinėje Liepojoje, ir sėkmingai, perestroikos pabaigoje išvežtai ten pat, kur buvo išvežtas jos alter ego Piekašas-Beikeris, nieko nėra smagiau, kaip viešai scenoje apšikti tą Tautą, kuri kruvinu okupanto kerzu sutrypė jos vaikystę, versdama eiti į tarybinę mokyklą ir vietoj jidiš mokytis Majakovskio eilėraščių mintinai.

Я сразу смазал карту будня,
плеснувши краску из стакана;
я показал на блюде студня
косые скулы океана.
На чешуе жестяной рыбы
прочел я зовы новых губ.
А вы
ноктюрн сыграть
могли бы
на флейте водосточных труб?

Tačiau su nuoširdžia neapykanta ir panieka pergromuluota majakovskiška liaudies-arklio metafora taip organiškai įsilieja į visą spektaklio estetiką, kad nejučia kyla klausimas, o ką gi garbioji, taip puikiai į Lietuvos teatrinį pasaulėlį įsipaišiusi, režisierė pasiūlė mums, provincialiesiems Lietuvos žiūrovams geresnio ir prasmingesnio negu Majakovskis? Na nebent, frigidiškąją dvasinę mazochistę Jelinek. Geriausia – ką turime, škia, o tiksliau turėjome, per paskutinius kelerius metus “Nacionalinio dramos teatro” scenoje.

Tik štai, “Bembilendas” buvo spektaklis užsimojęs perteikti mums, žemės kirminams, tą fatalizmo jausmą, kai byranti “senoji pasaulio tvarka” savo globaliais smagračiais ir traiško mažus žmogučius, ir daro juos “naujosios pasaulio tvarkos” dievais, o “Mūsų klasė” – tai viso labo dar vienas holokausto industrijos projektas, demonstruojantis mums, pašaliniams, kaip žmonės vadinantys save menininkais, traiško istoriją ir užtempinėja ją it prezervatyvą ant savo mažučių, sulinkusių pagal konjuktūros lekalą, pimpaliukų.

Beje, kad jau išėjo kalba apie anatomiją, prisipažinsiu, pirmoji silpnadvasiškumo akimirka ir noras palikti salę buvo susijusi su sekso pisliavos vaizdavimu scenoje: kai teko stebėti viešą seksualinių režisierės fantazijų įgyvendinimą – kruvinųjų okupantų (žinoma, girtų, su kruvinomis ušankėmis) sukeltą orgiją “visi pisa visus”. Nežinau kodėl, bet negaliu pakęsti kai žmonės vieni kitiems demonstruoja tai, kas mano manymu turi likti to žmogaus intymioje aplinkoje – jo specifiniai trūkumai, jo seksualinis gyvenimas, jo pažeidžiamumas.

Iš kitos pusės gerai kad neišėjau, nes vėliau režisierė suteikė ir tam tikrų naudingų antropologijos žinių – pasirodo tikrą Rytų Europos žydę seksualiai patenkinti gali tik ją prievartaujantis sužvėrėjęs tuteišis. Pageidautina su chebra. Keturi tankistai ir šuo. Šuns nebuvo – čia tik taip, mentališkai.

Nieko keista, žinant tą statistinį faktą, jog dauguma laisvės, demokratijos ir vakarietiškų vertybių citadelės – JAV – pornoaktorių yra būtent žydės. Juk tokiam alinančiam “darbui” reikalinga ne tik fizinė ištvermė, bet ir tam tikra ypatinga psichikos sandara. Na, o kas pas mus vienintelė išskirtinė tauta, a? Būtent.

Sužinojęs ir įsisąmoninęs šią be galo svarbią informaciją, supratau, kad spektaklis praturtino mano sielą viskuo kas buvo įmanoma. Ir nors po paskutinės žydiškos seksualinės fantazijos buvo susidariusi tokia patogi pauzė – apsipatenkinę aktoriai tyli, muzika tyli, triūbų  orkestrėlis, šiai šventai misijai pasiskolintas iš Kusturicos, tyli, netgi visa salė tyli – tereikėjo atsistoti, pamojuoti į žiūrovus atidžiai spoksantiems aktoriams bei tyliai tarti:

– Atleiskite, kad sutrukdžiau – aš ne čia pataikiau, pšeprašam, dzienkuje, mazeltof!

Ir iškėlus ištiestą 45-ių laipsnių į horizontą kampu dešinę ranką išeinant atsisveikinti:

– Aufwiedersehen!

Nors gal labiau tiktų:

– Heute – wir alle Juden!

O juk būtent dėl to, kad neapsisprendžiau, koks atsisveikinimas tiktų tokiai jautriai rasei, tokiomis jautriomis aplinkybėmis ir teko suvartoti polsko-semistkos tautų draugystės produktą iki pat galo… Et ir vėl, tas prakeiktas mano drovumas.

P.s.: istorija sukasi spirale, praėjus šimtui metų Vladimiras Majakovskis vėl gali atsistoti savo dvimetriniu ūgiu ir sarkastiškai šypsodamasis drėbti, šį kartą jau nebe Rusijos imperijos, o viso “civilizuoto” Vakarų pasaulio kosmopolitams:

 

10 thoughts on ““Mūsų klasė” – ne mūsų vaikams. Klausimai – atsakymai.

  1. Suprantu, kad šis rašinys yra tarsi reakcija į provokatyvų spektaklį, kuris ištisai narsto nacionalinius vidurius. Nesutinku, kad svetimtautis negali skverbtis į mūsų istoriją, taip pat nemanau, kad menininkas negali hiperbolizuoti. Kitą verus suprantu ir šitokią recenzento reakciją, nes mano galva darbas yra per daug referatyvus ir didaktiškas. Neaišku, kokia yra menininkės žinutė be to, kas jau tūkstantį kartų girdėta publicistikoje… Man atrodo, kad koja pakiša pati medžiaga. Akivaizdu, kad pjesė yra labai silpna. Perkėlus lenkų žiaurumus į mūsų aplinką automatiškai niekas neišsisprendžia. Reikėjo kažkaip atsisakyti aiškios kodifikacijos, įkyrėjusio moralizavimo.. Gali būti, kad režisierė tai ir padaro antram veiksme, kurio dėl asmeninių priežasčių nemačiau.

     
  2. Beje, kaip tik ta vieta kur visi su visais krušasi buvo įdomesnė ta prasme, kad akimirkai tapo neaišku, kas čia dedasi… Panašiai ir Bembilande tvyrojo toks metafizinis siaubas. Gi šiuokart jo pritrūko, nepaisant efektyvių pasvirusių lubų. Buitinis lygmuo ir linijinis laikas užmuša..

     
    1. Vat būtent, kad tai kas režisierei aktualu – tas ir geriausiai gaunasi.

      O man spektaklyje labiausiai pritrūko finale krentančios ir visus sutraiškančios plytelės. Arba ne finale, o kur nors ties viduriu. Terkšt ir viskas – galite eiti namo.

       
    1. Ačiū už komplimentą.

      O tikimybė, kad jį man išsakė išrinktosios veislės atstovė, daro tą komplimentą dvigubai malonesniu.

      Beje, kalbant apie bybius – svarbu ne dydis, o kad nesužalotas būtų…

       

Tavo neįkainojamas pasisakymas: