Galaktika Kin-dza-dza, planeta ES – sveiki atvykę, tobiš, kuuu!

Paskutiniajame įraše paminėjau 1986 metų Mosfilmo kinostudijos filmą “Kin-dza-dza” ir pavadinau jį tarybinio kinematografo atsisveikinimu su Tarybų sąjunga.


Net japonai mokosi čatlaniškai

Kodėl kilo tokia mintis – kinas Tarybų sąjungoje buvo masiškiausia iš visuomeninės sąmonės apdorojimo priemonių. Tai, kas išeidavo į ekranus, pamatydavo absoliuti dauguma tarybinių žmonių. Nuo pradinukų, kuriems bilietas į kinoteatrą kainavo 10-12 kapeikų, praktiškai visų dirbančiųjų, kuriems bilietas kainavo 20 kapeikų, iki dar krutančių pensininkų, kuriems nežinau, kiek kainavo bilietas, bet įtariu buvo perpus pigesnis negu dirbančiajam.

Ir štai, 1986-aisiais ekranuose pasirodo filmas, kuris visai tarybinei liaudžiai vaizdžiai ir ant pirštų pademonstruoja, iki ko mes dasigyvenome, nukrypę nuo draugo Stalino kadaise pažymėto kurso. Apie “Stalino kursą” galima bus pakalbėti kada nors vėliau, kai pabaigsiu tvarkyti ir redaguoti jau beveik išverstą Vidinio TSRS Prediktoriaus brošiūrą “Laikas, apie Staliną pradedu pasakojimą…” O štai kaip atrodė chruščiovinė-brežnevinė-andropovinė-gorbačiovinė Tarybų Sąjunga, galite išvysti štai čia:

Pasižiūrėti jutūbėje – pirma serija ir antra serija.

Atsisiųsti prašom, štai – http://kinozal.tv/details.php?id=668719 arba su angliškais subtitrais – http://rutracker.org/forum/viewtopic.php?t=3851733

Kaip Jutūbėje rusiškai išsireiškė viena komentatorė:

По этому фильму мы раньше определяли интеллект человека. Судя по комментариям,ничего не изменилось,даже хуже стало. Жаль молодежь.

Šiuo filmu mes anksčiau nustatydavome žmogaus intelektą. Sprendžiant iš komentarų, niekas nepasikeitė, netgi blogiau tapo. Gaila jaunimo.

O štai man jaunimo nė kiek negaila. Nes taip kaip parodyta filme – gyventi visuomenė negalėjo, negali ir negalės. Režisierius ir scenarijaus bendraautorius Georgijus Danelija šiame filme be jokių pošlybių, be jokio dergimosi, be šūdų, myžalų ir kraujo balų parodė civilizacijos krachą. Po to,  kai mintis įvardijama, kai ji yra paskleidžiama milijonuose protų, belieka sulaukti kol ji subręs ir atneš realių vaisių. Žinoma, tie vaisiai gali būti labai skirtingi – priklausomai tiek nuo visuomenės doros ir iš to išplaukiančių veiksmų, tiek nuo tą visuomenę ganančio valdininkų, kultūrininkų ir ideaologų šūdeličio išsigimimo laipsnio.

Tarybų sąjungai nepasisekė – šūdeličio išsigimimo laipsnis buvo nepaprastai didelis. Kone keturiasdešimt metų gyvendamas be geležinės Stalino drausmės ir atsakomybės už savo veiksmus, tarybinis šūdelitis sėkmingai iš “komunizmo statytojų” tapo tokiais aršiais kapitalizmo ir liberastijos adeptais, kad milijonai sutraiškytų likimų juos jaudino ne ką daugiau, negu pjovėją jaudina jo kerzais traiškomi vabalėliai javų lauke. Neveltui šitie išgamos, sunaikinę vienintelę atsvarą pinigų, egoizmo ir vartotojiškumo civilizacijai, ėmė ir pradėjo visiškai atvirai ir viešai “liaudį” vadinti tiesiog “biomase”.

Ir štai visai neseniai Georgijus Danelija sugrįžo į Kin-dza-dzą galaktiką ir pabaigė montuoti filmą “Ku! Kin-dza-dza”. Ryškų, spalvotą, animacinį – kas taip puikiai simbolizuoja dabartinę iki šleikštumo užpopsintą kultūrkę, kurioje Andrejaus Tarkovskio vietą užėmė Simpsonų serialai. Žinoma, šiandien vienas filmas negali padaryti tokios įtakos biomasei, kaip kadaise, kai eteris dar nebuvo taip prisotintas informacinių šiukšlių, įdomiau yra kitas momentas – tai kūrybinis aktas. Kai žmogus imasi kažką kurti, tai niekuomet nevyksta šiaip sau, savaime – personalinė kūryba, visuomet yra žmogaus-kūrėjo reakcija į aplinką. Netgi kai ji tepasklinda siaurame “išrinktųjų” ratelyje ir sakytum nepadaro jokio poveikio aplinkiniams, pagal ją galima diagnozuoti paciento – t.y., kūrėjo aplinkos būseną. Žinoma, tai negalioja atvirai kūrybybinei prostitucijai ir bukam pinigų iš liumpenkonsiumerato susirinkimui.

1986-aisiais Danelija sureagavo į situaciją Tarybų sąjungoje, o štai dabar, 2012-2013-aisiais, kai ekstarybinė Rusija tapusi globalaus pasaulio dalimi, Danelija savo naujuoju filmu reaguoja jau į viso globaliojo pasaulio padėtį.

Mano akimis, pridėti kažką naujo, prie to, kas buvo pasakyta pirmajame “Kin-dza-dza” ne tik nėra prasmės, bet ir neįmanoma. Šitas filmas – klasikinis pavyzdys, kaip meninėmis priemonėmis yra fiksuojama ribinė situacija. Panašiai, kaip kokiu nors klasikiniu sonetu užfiksuojama įsimylėjimo būsena, kaip kitu sonetu užfiksuojama liūdesio išsiskyrus būsena, taip Danelija užfiksavo civilizacijos-sistemos būseną ties lūžio momentu – kai toliau taip gyventi nebegalima.

O dabar išvada. Prieš savaitę bežiūrėdamas šį tarybinį filmą, jame aš akivaizdžiai ir ant delno pamačiau tai, ko man durnam nesugebėjo parodyti nė viena vakarietiška antiutopija – pamačiau mūsų Evrosojūzinę imperiją visa jos bjaurastimi: pradedant kelnių spalvos hierarchija, “laisvosios rinkos” mikliųjų rankelių ekonomika, baigiant masine pa(si)linksminimo “kultūra” ir nepatenkintuosius trankliukiruojančiais “tvarkos palaikymo” organais.

Значит, приехали. [Dasigyvenom.]


– Kuuu!

Turint omeny, kad socialiniai procesai dėl objektyvaus socialinio laiko greitėjimo dabar vyskta sparčiau negu prieš 25-30 metų, galima drąsiai teigti, Evrosojūzinei sistemai, liko nebedaug. Vienintelis prasmingas klausimas – kaip ir kas ją pakeis. Ar dar viena Kin-dza-dza galaktikos atmaina, tipo naujoji Pasaulio Tvarka, ar pagaliau žmonijai pavyks žengti kokybiškai naują žingsnį į kitą pusę – į tą, kurlink svajojo ją nukreipti ekskomunikuotas eksgrafas Levas Nikolajevičius Tolstojus: į žmonių vienybę Tikėjimo ir Žmoniškumo pagrindu.

(būtinai reikės išversti, jeigu dar neišverstas, jo 1907 metų straipsnelį “Kodėl krikščioniškosios tautos apskritai ir ypatingai rusų dabar yra vargingoje padėtyje” [“Почему христианские народы вообще и в особенности русский находятся теперь в бедственном положении”])

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: