Su Pergalės diena!

Taip ir nepakilo ranka aprašinėti savo trumpo apsilankymo broliškoje Baltarusijoje – matyt, intuityviai stengiuosi išvengti moralinės traumos… Mielas mano Dienorašti, tu net neįsivaizduoji, kaip slogiai pasijutau Vilniaus autobusų stotyje išlipęs iš Gomelio autobusų parko autobuso važinėjančio maršrutu “Gomelis-Minskas-Vilnius”.

Visa laimė, kad tuo metu nuo Gėlių gatvės buvo nuvaikytos prostitutės, dirbančios su III-iojo policijos komisariato stogu, nes pamatęs tas kurvas beramstančias debiloidinį automobilių stovėjimo mokesčio aparatą prie antkapinių paminklo kromelio, tikriausiai būčiau vilku užkaukęs.


Neskriauskite stoties gatvinių mandavoškių – jas saugo Įstatymo sargiai!

O dabar, kaip tikras ruso-sovieto-tarybo-komuno-filas pajutau nenumaldomą norą pamitinguoti Pergalės dienos proga. Norėdamas sužinoti, kur ir kada galima bus įsilieti į šį šventą ritualą atliekančiųjų egregorių, atsiverčiau Lietuvos presstitutinių organų autoritetus ir štai pirmosios pagrindinių smegenopisos institucijų antraštės:

Delfinariumas:

Lietuvių medžioklė užsienyje: į Rusiją – meškų, į Afriką – didžiojo penketo
Kokias paslaptis slepia namai, kur 10 metų buvo kalinamos trys merginos?
„Man United“ klubo vadovai pasirinko: A.Fergusono vieta patikėta D. Moyesui
Keliu Vilnius-Kaunas važiavęs sunkvežimis paskendo liepsnose
A.Bunikienė pristatė elegantiškų suknelių kolekciją

15min:

Universitetų absolventai plūsta į profesines mokyklas
„Manchester United“ per dieną suskubo pasirinkti naują strategą: Alexą Fergusoną keičia Davidas Moyesas
Pajūrio paplūdimiai maudynėms dar neparuošti
Viktoras Uspaskichas: imsimės iniciatyvos atnaujinti derybas su „tvarkiečiais“ dėl jungimosi
Pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo Janas Widackis: Sukapos mus varnos ir krankliai

Balsas:

V. Uspaskichas: imsimės iniciatyvos atnaujinti derybas su „tvarkiečiais“ dėl jungimosi
Pusmetis Afrikoje: savanorystė Ugandos kaimelyje, kur bijoma medicinos
Kuriuose pasaulio miestuose daugiausia milijonierių ir milijardierių?
Sujungiant kontinentus: įspūdingiausi ir gražiausi pasaulio tiltai ir tuneliai
Naujosios Zelandijos paplūdimyje aptiktas 10 metrų ilgio pūvantis jūrų monstras
Kaimą „terorizuoja“ plaukiojančios salos

Alfa:

„Tvarkiečiai“ pasiryžę nutraukti derybas su „darbiečiais“ dėl partijų jungimosi
Vilniuje motociklui susidūrus su kabrioletu nukentėjo mergina
„Man Utd“ pasirinko: Fergusono vieta bus patikėta Moyesui
Šešėlinis taksi verslas: sąžiningai dirbant – 1 tūkst. Lt per mėnesį, sukčiaujant – 4–5 tūkst. Lt
Romanovas prokurorams pateikė pažymą, kad jį ištiko insultas
Sostinės taryba dar nesako „ne” privatiems vežėjams: „mikriukų“ likimas bus svarstomas
Ilgiausiai vienai komandai vadovavę treneriai
Kusaitė nuteista dėl melagingų parodymų

Štai tokios tokelės, šiknoj šakelės ir nė žodžio apie svarbiausią datą Europos istorijoje…

Maža to, tarp Delfinariumo “rekomenduojamų” šūdstraipsnių vakar anoniminės Delfinariumo amebos iš anoniminio šaltinio (savo turiniu be galo primenančio liberastinę 5-takolone Rusijos spaudą) nukopipeistino graudulingą istoriją apie vargšus vokiečių vaikus, patyrusius barbarų rusų žvėriškumus Karaliaučiuje.

Bet akivaizdžiai toji istorija nebuvo pakankamai siaubą varanti ir rusofobiją skatinanti, todėl delfinariumo amebos sugalvojo tokią subtilią piarinę padjobkę – iškraipyti pavadinimą. Štai, pasigrožėkite: Viena iš paskutinių gyvų likusių „vilko vaikų“: mušdavo, mušdavo… paskui prievartavo…

Supratote, pavadinime yra cituojami aukos žodžiai: “mušdavo, mušdavo… paskui prievartavo…” Čia net ir durniui pasidaro aišku – vargšę auką pastoviai ir visi iš eilės atidubasindavo, o paskui tyčiodavosi. Tačiau straipsnyje pasirodo yra šiek tiek smarkiai kitaip:

„…Mušdavo, mušdavo… Paskui prievartavo

1947 m. vasarą kelios grupės išvyko į Vokietijos Demokratinę Respubliką, mes laukėme savo eilės. Aš atsivežiau iš mamos lašinių, paėmiau jos žiedelį ir nuėjau į turgų juos parduoti ir nusipirkti drabužių kelionei. Gavau 1 200 rublių. Staiga turguje ėmė tikrinti dokumentus. Aš turėjau pasą, tik buvau palikusi jį namie. Iš visų sulaikytųjų atėmė pinigus ir uždarė į rūsį.

Prasėdėjome dvi dienas, kol atėjo jaunas karininkas ir nustebo: „Ką čia veikia vaikai?“ Man buvo jau 16 m., bet atrodžiau kaip 14-os. „Ir tu eik“, – sako jis man. Atsakiau: „Neisiu, kol man negražins pinigų.“ „Kas?“, – klausia jis. Kaip tik pro šalį ėjo pūstažandis karininkas, kuris atėmė iš manęs pinigus. „Štai šitas“, – rodau į jį. „Gražink jai pinigus.“ „Kam? Jai? Einam“, – sako jis man ir vedasi į lauką. Pasodino į motociklo vežimėlį, pats sėdo už vairo ir pasikvietė dar vieną kariškį. Matau – jau išvažiavom už miesto, klausiu: „Kur mane vežate?“ „Tuoj sužinosi“, – atsako.

Ir sužinojau (Elvyros balsas ima trūkinėti). Pririšo mane prie beržo, perplėšė suknelę ir ėmė iš visų jėgų spardyti batais… Mušė, mušė… Paskui prievartavo… Visko buvo… Visko… Aš stovėjau pririšta prie beržo ir plūdau krauju (vos ištarusi paskutinius žodžius Elvyra pravirko, kelias minutes sėdėjome tylėdamos).

Tas išgama “pūstažandis” karininkas būtų sušaudytas karinio tribunolo, jeigu tik tai vargšei merginai būtų užtekę drąsos po visko nueiti į karinę komendatūrą ir jį apskųsti. Bet aš nežinau, kokio išsigimimo ir dvasinio šleiktumo turi būti tas supistarankis delfinariumo “žurnalistas”, kuris tenkindamas savo gobalizatorių bybčiulpių redakcijos “generalinę liniją” eksploatuoja svetimą kančią ir iškraipo svetimus žodžius. Jiems urodams matai,  antraštė su  vienkartiniu būtuoju “mušė, mušė… Paskui prievartavo…” nepakankamai vaizdžiai perteikia “raudonojo teroro” žiaurumus – būtinai reikia būtojo dažninio “mušdavo, mušdavo… Paskui prievartavo…”, kad tik daugiau kraujo, daugiau kančios… Tikriausiai delfinariumo išgama tyliai viduje sau dar pasibėdavojo kad dar detalių trūksta, pvz., gaila kad papų nenupjovė arba svastikos ant kaktos neišpjaustė – juk taip būtų papuošę straipsnio antraštę: “Priavartaudavo, prievartaudavo… Paskui nupjovė krūtis…”

Žmonėms, kurie nėra patyrę nei karo, nei panašių žiaurių sukrėtimų praktiškai neįmanoma pilnai suvokti to meto patirties. Mums telieka tik kultūrinė informacija – pasakojimai, biografijos, filmai. Per savo tarybinę vaikystę, kaip ir visa tarybinė liaudis buvau nuolatos maitinamas Didžiojo Tėvynės karo atsiminimais įvairiausiais pavidalais. Po to, perestroikos ir postperestroikiniu laikotarpiu labai sėkmingai sugromulavau milžinišką antitarybinės propagados dozę, dar vėliau iki koktumo atsižiūrėjau vakarietiškos II-ojo pasaulinio karo versijos. Paskutiniu metu vėl, palyginimui ir šarminei smegenų pusiausvyrai atstatyti pervariau per tarybinį kinematografą.

Ir nuoširdžiai galiu pasakyti, mano akimis, tokiems karą pamiršusiems ir nuo jo nutolusiems žmonėms yra vienas filmas, kurį būtina žiūrėti, kaip profilaktinę priemonę, nuo iliuzijų ir satanizmo idealizavimo – tai baltarusių filmas “Eik ir žiūrėk” (“Иди и смотри”). Jį privaloma tvarka turi žiūrėti tiek moksleiviai, priėję Didžiojo Tėvynės karo temą, tiek naciams simpatizuojantys, bet dar nepraradę sąžinės elementai, tiek ant karo aukų nuolatos šikantys liberastai (nors pastariesiems realiai padėti gali nebent tik gili lobotomija ir skubi autopsija…)

Filmo režisierius – Elemas Klimovas, puikų antraplanį vaidmenį gavo ir Liubomiras Laucevičius. Galima pavadinti – tai tarybinio kinematografo gulbės giesmė – prieš pat galutinai uzurpuojant valdžią tarybinės santvarkos likvidatoriams su Nobelio taikos premijos laureatu Gorbačiovu priešakyje.

O atsisveikinimas kinoekranuose su Tarybų Sąjunga įvyko 1986, nufilmavus “Kin-dza-dza”. Po to viskas. Po to užsistagnavusią socializmo idealogiją pakeitė klestinti kooperatyvinė bakchanalija, natūraliai perėjusi į privatizaciją, kuri ir padėjo galutinį kryžių ant “komunizmo statybos vienoje atskirai paimtoje šalyje”.

Filmas emociškai sunkus – entertaimento lygiai nulis, dvi su virš valandos kapstymosi po žmogaus sielą, lydimo gamtos garsų ir Mocarto muzikos.

Jeigu norite žiūrėti gera kokybe – atsisiųsti galima iš čia:

 

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: