July 9, 2020

Sveikatos ministerija pavargo perspėjinėti… todėl eikit ten kur einate

Labas, mano mielas Dienorašti!

Štai ir išsipildė mano svajonė – apsilankiau kruvinojo Lukašenkos kruvino režimo kruvinai engiamoje Baltojoje Rusijoje, mūsų protėvių ir mūsų brolių baltarusių žemėje. Tačiau dabar ne apie tai – truputį vėliau, kai persikrausiu kruvinas nuotraukas iš fotoaparato į savo demokratinį ir evrosąjunginį laptopą, kai apsivalysiu savo sielą nuo patirtų sukrėtimų ir kai be ašarų akyse galėsiu prisiminti tas pusantros paros, praleistas Minske.


KGBistinis Lukašenkos režimas represuoja kiekvieną bent kiek laisviau mastantįjį

O dabar, mano mielas Dienorašti, aš norėčiau sužinoti atsakymą į klausimą: kaip man, žmogui, turinčiam su Lietuvos teatru visiškai netiesioginį, bet labai glaudų, visomis prasmėmis, ryšį, reikėtų reaguoti į žinią, pasiekusią mane netgi už geležinės Batьkos uždangos, saugančios tyrą posttarybinį socializmą nuo dvokiančio posttarybinio kapitalizmo? Turiu omeny – kaip aš turėčiau reaguoti į mano aplinkoje skambančias raudas ir aimanas: mirė Šapranauskas!.. nusižudė!.. O mai gad!.. dar vienas!.. baisu!.. kas galėjo pagalvoti!..

Aš pats asmeniškai jo nepažįstu, gyvą mačiau gal tik porą kartų. Vienui vienintelis bent kažkiek atmintyje išlikęs epizodas su Šapranausku – tai Tumino režisuotas “Nusišypsok mums, Viešpatie”, spektaklis, kuris mane pravirkdė.

Visa kita vieša Šapranausko veikla – tai visiška dvasinė kanalizacija, visiškai neatsiprašant. Ir toji “veikla” man ir mano Tėvynei yra lygiai tokia pati svarbi ir reikšminga, kaip Zvonkės pizdos gylio matavimas. Maža to, lydimas nuolatinio alkoholio šūdo srauto.

O juk mūsų broliai rusai specialiai tokiems paaiškino puikiai jiems suprantama kalba ir atpažįstamomis metaforomis:

Todėl dabar, kai turėjau malonumą gyvai pasiklausyti aimanų dėl pasikorusio alkoholiko, kai kažkokie nevispročiai delfinariume kliedi apie “prarandamus geriausius ir talentingiausius…”, aš ir klausiu tavęs, mano mielas Dienorašti, ką reiškia visa ši seilėta psichozė susireikšminusių klounų (kas iš principo ir yra aktoriai) terpėje? Ko čia jie taip susijaudino? Kokia čia jiems staigmena? Kas čia jiems per netektis?

Ir galiausiai – kokį jie čia sau ir visai “inteligentijai” suruošė cirką su vargšo žmogaus pakišimo po velėna ceremonija?

Mane kažkada piktino žydkrikščionių sektos dogma, neleidžianti laidoti savižudžių žydkrikščionių sektantų kapinėse. Taip pat, draudimas jų žiniuonims šventinti savižudžių kapą ir laikyti už nelaimingą sielą mišias. Aš maniau, kad kiekvienas pabaigęs savo gyvenimą žmogus, vis tiek yra žmogus ir su visais mirusiaisiais reikia elgtis vienodai.

O dabar, kai savęs jau seniai nebelaikau žydkrikščionių sektos nariu, turiu sutikti, kad tokia žydkrikščionių sektos pozicija visuomenės atžvilgiu yra žymiai teisingesnė, negu tuometinis mano jaunatviškas protestas.

Savižudybės pasmerkimas ir atsisakymas priimti savižudį į kapines, tuo metu kai žydkrikščioniška moralė (nepaisant jos dviveidiškumo) buvo dominuojanti ideologija, – labai svarbi prevencijos priemonė. Tiesiog, tai griežta savižudybės antipropaganda. Beje, lygiai taip pat savižudybė yra draudžiama ir Korane – ten vienareikšmiškai sakoma, kad save nužudęs žmogus į Rojų nepateks ir Dievas nusigręš nuo jo, kaip nusigręžia nuo sąmoningai Dievą neigiančiųjų (beje, šia prasme – visi idėjiniai fanatikai savižudžiai automatiškai tampa malkomis pragaro katilams, o ne hurijų sėklintojais, kaip kad jiems pudrina smegenis vachabitų-salafitų išgamos).

Vartyk kaip tik nori, žiūrėk iš kurios tik nori pusės – religinės, ateistinės, materialistinės, pochuistinės –  tačiau savižudybė pateisinama tik vienui vienu atveju: kai tokiu būdu yra gelbėjamos kitų žmonių gyvybės. Tuomet šis kraštutinis veiksmas tampa pasiaukojimu. Bet ir tai labai didelis klausimas, ar tai tikrai geriausias situacijos sprendimas, o ne paprasčiausias ir efektyviausias būdas.

Kaip formuluojama japonų dzinbudistinėje-mankurtistinėje dogmoje: sepuku – tai garbinga išeitis iš negarbingos situacijos (“sepuku” – tai tiesiog gražus ir poetiškas terminas, kuriuo pridengiama žarnų pa(si)leidimo proceso  bjaurastis ir antiestetizmas). Nors iš tikrųjų tai yra tokia podjobkė, kad tik japonai, pakėlę sadizmą į estetikos aukštumas, ir tegali ja vadovautis.


Destruktyvi pasaulėžiūra gimdo savigriovos kultūrą

Žinoma, alkoholinės psichozės kamuojamo girtuoklio pasikorimas su samurajų “garbės” suvokimu turi be galo mažai ką bendro. Ir tempti jo palaikus į “meno šventovę”, kad “minios eitų ir raudotų”… Taip sugalvoti gali tik tokie patys alkoholikai ir sobutylnikai.

Taigi, žydkrikščionys teisūs – velionį laidoti reikia taip, kaip jis mirė. Kiekvienam pagal nuopelnus.

Žiauriausia, kad realiai, tokiu taikos metu fiziškai yra neįmanoma situacija, iš kurios vienintelė išeitis būtų savižudybė. Kiekvieną šitą depresuojantį, apsinarkašinusį savižudį išblaivius, pastačius jam klizmą, praplovus jo apmusijusias smegenis, jis dar keliasdešimt metų po to ramiai gyventų ir nesuprastų, kokio velnio kažkada kišo galvą į kilpą. O dabar ėmė ir davė visai šūdasklaidai užsmardinti visą eterį dvėselienos ir lavonienos kulto tvaiku.

Ne, tai ne tokia mirtis, kad kelti velionį ant postamento ir tįsti prie jo pelenų urnos vainikus, o paskui dar sustoti aplinkui ir demonstruoti savo aktorines ašaras ir profesionalias tragiškas mimikas. Tai turėjo būti asmeninis tik jo šeimos ir tik jo artimųjų reikalas.

Tačiau kadangi, aišku, jo šeima ir artimieji negalėjo atimti iš visuomenės šitokio “malonumo”, tai ir aš dabar kaip paskutinis moralinis degradas privalau žlebenti svetimų žmonių nelaimę – nes tai juk jablinkšt tararai, ne šiaip alkoholikas pasikorė savo nekūrenamoje troboje, prakiurusiu šiferiniu stogu. Čia gi “talentas”, “kūrėjas”, “asmenybė”… Čia gi “visuomeninės svarbos įvykis”… Čia gi visa Lietuva verkia kruvinom ašarom… Ir žinoma, čia gi yra dar viena puiki proga išgerti…

НАСРАТЬ!

Ir jaudina mane ne pasikoręs alkoholikas, o dar likę gyvi alkoholikai, kurie vietoj to kad pasidarytų išvadas (beje, tai jau ne pirmas prikišamas pavyzdys) toliau save nuodija, save žudo, o paskui be galo stebisi, kai ima ir “staiga” bei “netikėtai” kažkas iš jų tarpo užsilenkia… Vaje.

Jūs ką, galvojate, kad esate kažkokie ypatingi? Kad etilo alkoholis patekęs į jūsų menišką organizmą kažkokiu mistiniu būdu ima veikti kitaip, negu patekęs į bet kurio mėšlino kaimiečio organizmą? Kad jūsų smegenų neuronai turi mokslui iki šiol nežinomą imunitetą?

Gal imkit ir nusivalykit vieną kartą grimą nuo savo užtinusių veidų. Pasižiūrėkite į savo adpribusią ir be laiko susenusią odą, į savo sutrūkinėjusias nosies kraujagysles, pasiklausykite savo pragertų balso stygų… Pasinagrinėkite savo minčių “gilumą” ir savo žlebenantį, mekenantį en-en-en-entelektualinį triedalą, kuriuo jūs taip žavitės…

Ar jūs bent žinote, koks yra fizinis organizmo resursas, leidžiantis atlaikyti nuodingos aplinkos poveikį?

Dešimt metų. Sąlyginai. Vidutiniškai tiek laiko gali save nuodyti žmogus vidutiniškai vartojantis alkoholį. Dešimt metų kraujotakos sistema gali surasti alternatyvą užakusioms ir suardytoms arterijoms bei mikrokapiliarams ir kažkaip kompensuoti sužalojimus. O po to prasideda loterija – kurioj vietoj neatlaikys organizmas: ar kraujagyslės, ar kepenys, ar inkstai, ar psichika. O po to prasideda stabilus alkoholizmas, kurį mūsų alkopropaganda įvardina savižudžius raminančiu terminu: “alkoholio vartojimo kultūra”.

Štai dar vienas toks tipiškas kultūristas ir dasikultūrino.

Tikėtis, kad kažkam iš “kultūringųjų” alkoholikų staiga nušvis protas ir atsibus sąmonė bei natūralus išlikimo instinktas – praktiškai yra beviltiška. Iš savo ir iš savo pažįstamų patirties galiu tvirtinti, sprendimas gyventi blaiviai į pragertas smegenis ateina tada, kai žmogus tam pribręsta, kai jo pasaulėžiūra priverčia jį atsakyti į klausimą: ką daryti toliau?

Paprastai, ką gi daryti toliau, kaip buvo neaišku, taip ir pasilieka, tačiau žmogus bent jau supranta, ko nebedaryti, kad apskritai nesibaigtų viskas gilioj šiknoj.

Deja, kol žmogaus viduje neįsitempia ta nematoma “būties nepakankamumo” spyruoklė, tol beviltiška jam kažką aiškinti, demonstruoti, įrodinėti, nes jis atmes absoliučiai viską. Kol žmogus nenori išgirsti, jis ir neišgirs. Ir netgi dar blogiau – jis išgirs, bet jo psichika kategoriškai atmes. Kaip viduramžių teologai kategoriškai atmetė heliocentrizmo ereziją.

Fantastiškas fenomenas – tačiau tiek alkoholio, tiek nikotino, tiek bet kokio kito narkotiko vartotojai yra stebėtinai panašūs į mažus vaikus: jie visiškai nepriima loginių argumentų ir samprotavimų. Vaikai tai daro dėl psichikos brendimo ypatybių, tai natūralus jų elgesys. O suaugę? O apie suaugusius jau net galvoti nebesinori.

Geriau tegu suaugusiais užsiimėja psichoterapeutai, tokie kaip Aurelijus Veryga, kuris Šapranausko galą išpranašavo tiksliau už bet kokią sertifikuotą ekstrasensorinę šalavą.

O čia demonstracinė medžiaga, kurios pagalba kiekvienas “kultūringas alkoholio vartotojas”, tai yra alkoholikas, ant savęs įsitikins koks jis yra ochujebitelnai krūtas ir kaip jam viskas yra giliai pochui:

Ir pabaigai, labai konkretus Šapranausko savilikvidacijos situacijos apibūdinimas.

Kadangi, tai kone klasikinis socialinės higienos (kaip šlykščiai ir ciniškai tai įvardina KOBistai) atvejis – gėrė gėrė ir pasikorė – manau, kad kiekvienam, mėgstančiam pasivaikščioti baltųjų bizonų takais, būtina pasižiūrėti šį, išgyvenusio tokį pasivaikščiojimą, įrašą:

Dėl savęs paties, kad žinotumėte, kokiu būdu jūsų psichika pastumia jus į savižudybę – o mažu padės jūsų nelaimės draugo liudijimas ir koks kitas debilas aktorius, liks gyvas, ir nebereikės klausytis viso to koktaus iš visų pusių sniaukrojančio narkomanų choro.

Labanakt, mano mielas Dienorašti, kad tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi, kad beveik visi man brangiausi žmonės gyvena blaiviai…

 

2 thoughts on “Sveikatos ministerija pavargo perspėjinėti… todėl eikit ten kur einate

Tavo neįkainojamas pasisakymas: