October 21, 2019

Grafomanija – tai kai norisi, bet nėra dėl ko

Perspėjimas: šis tekstas yra grafomaniškas, emociškai neįgalaus asmens bandymas sumenkinti visus aplinkui, tam kad išaukštintų savo personą. Drįstančius tuo abejoti, galiu nuraminti – iš šono geriau matosi.

Ačiū už dėmesį, toliau skaityti nebūtina.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – < kirpimo linija

Labas, mano mielas Dienorašti.

Žmogus paprastai galvoja, kad yra įvykiai ir yra kasdienybė. Tačiau kasdienybė – tai juk irgi įvykiai, tačiau tokie įprasti ir nereikšmingi, kad žmogus vertina juos kaip vientisą srautą, o ne kaip diskrečius, vienas po kito vykstančius procesus.

Pavyzdžiui, jei manęs kas paklaustų:
– Ką tu veikei vakar vakare?
Atsakyčiau:
– Ai, buvom spektaklyje…

Nors pati frazė „ai, buvom spektaklyje…“ iš tikrųjų dengia kelių dešimčių įvykių seką: apsirengti, užrakinti duris, nueiti iki mašinos, įsėsti į ją, užsivesti, nuvažiuoti iki teatro, pastatyti mašiną, nueiti iki teatro, pasiklausti kasoje pakvietimų, nueiti prie kito teatro prieangio langelio, iš juodasnukės beždžionės išsimušti pakvietimus ir t.t. ir t.t. ir t.t. …

Ir netgi šitie įvykiai – jau yra apibendrinimai, kurie skaidosi dar į daugybę įvykių, įvykėlių, įvykiūkščių.

Taigi, žodžiai „ai, buvom spektaklyje…“ įvardintų ištisą epopėją, dramą, jeigu visi ją sudarantys elementai nebūtų buvę visiškai banali kasdienybė, po savęs paliekanti tik miglotus prisiminimus: „ai taip taip kažkas tokio, kažkur kažkada buvo… tikriausiai…“

Ir tik reti įvykiai iš tos begalinės kasdieniškos kasdienybės išsiskiria kaip dangiški rugiagėlių žiedai javų lauke, kaip nostalgiškai graudus žiguliukas beveidėje mašinų upėje, kaip doras ir sąžiningas žmogus politikų gaujoje.

Tai buvo poetinės metaforos, o grafiškai mūsų patiriamų įvykių seką galima būtų pavaizduoti tarsi kardiogramą – kur skirtingos reikšmės, svarbos, įspūdingumo įvykiai – tai skirtingo aukščio kreivės viršūnės…

…ir kuo įvykis svarbesnis – tuo aukščiau pakylą jo brėžiama gyvenimo linija.

…ir kiekvienas žmogus brėžia savo asmeninį grafiką, kuriame tuos pačius įvykius vaizduoja visiškai skirtingai.

…ir kai kreivė pasidaro tiesi – galima konstatuoti, kad viskas, kabzdiec, žmogus nebegyvena, nors jis galbūt kasdien vaikšto į darbą, kiekvieną penktadienį girtuokliauja su bendradarbiais, o savaitgaliais važinėja skandintų sliekų ežere arba knisti kokias nors, pvz. bulvių lysves.

Ir nors vakaras apibendrintai pavadintas „buvom spektaklyje“, tačiau vakarykščio „sėdėjimo ir žiūrėjimo į sceną“ įvykio kreivė toli gražu nepakilo iki to lygio, kaip kad „kavos su pienu ir torčiuku gėrimo Rusų dramos teatro bufete“ įvykio kreivė.

Jeigu jūs pamanėte, kad kavos su pienu ir torčiuku teikiamam kulinariniam, emociniam, intelektualiniam malonumui neprilygo kokia nors „Eglutė pas Ivanovus“ – žiauriai klystate. Aš jos ne tik nemačiau, bet apskritai net neįsivaizduoju, apie ką šitas taip mistiškai skambantis Rusdramio spektaklis. O gal jis visų laikų geriausias tvarinys vaidintas šioje scenoje? Mažu ką… Deja, bet vakar žiūrėjau šviežut šviežutėlę premjerą – Agniaus Jankevičiaus režisuotą „Gronbulšito metodą“.


Žiūrovas?.. aktorius?.. režisierius?.. Kakoi skirtum…

Nors iš dalies sutinku su nuomone, kad prieš kažką vertinant reikėtų leisti susigulėti pirmiesiems įspūdžiams, įsigilinti į medžiagą, į dramaturgo kūrybą, į režisieriaus asmenybę, į teatro, kuriame pastatytas spektaklis, intrigas bei vaidinančių aktorių šlovingus karjeros kelius, šunkelius ir klystkelius ir tik po viso šito parengiamojo etapo daryti išvadas: как они дошли до жизни такой [kaip jie iki to dasigyveno], tačiau jeigu pradėsiu klausyti protingų profesionalų protingų patarimų – tuomet, mano mielasis Dienorašti, tavyje  nebūtų įrašo apie šį spektaklį. Lygiai kaip tavyje nebuvo įamžinti nei Rusdraminiai Parulskio bezdalai apie „Dievą ir taksistą“, nei Jaunimkės makabriškas lietuviškos grafomanijos šedevras apie „Bestiją pederastiškomis akimis“, nei apie Nacionalkėje viešai Nekrošiaus išžagintą, apipjaustytą ir organų persodinimui išmėsinėtą Dostojevskio „Idiotą“, nei dar daug ko kas liko palaidota po bereikšmių prisiminimų archeologiniu sluoksniu.

Iškart užbėgu už akių mane kompromituojančioms mintims – ne, šitame Agniaus Jankevičiaus spektaklyje nemiegojau. Nė bluosto nesudėjau. Pražiūrėjau sąžiningai – nuo pradžios iki galo. Ten kur buvo dera – pasijuokiau, kai baigė – paplojau. Žodžiu, elgiausi kaip pridera kone pavyzdingam žiūrovui. Beje, kompozitorius labai apdairiai spektaklio veiksmą sudalino rėksmingomis techno vinjetėmis, kurios preventatyviai turėjo žadinti bandančius išvengti sąlyčio su šiuolaikiniu teatro menu, t.y., Meeenu.

Kadangi dėl ką tik aprašyto triuko negalėjau užmigti, pirmąjį spektaklio trečdalį intensyviai bandžiau suprasti, kodėl manęs visiškai nekabina tai, ką savo saulėtoje mandarininėje Ispanijoje pridramatizavo dramaturgas ir ką mūsų ledinio pavasario kamuojamoje Lietuvoje prirežisavo jau nebe toks jaunas režisierius.

Pirmiausia kas įsibedė į akį – kad visa tai kažkur labai matyta, o tiksliau, skaityta. O būtent, tai situacija iš Sartro pjesės „Nepalaidoti mirusieji“ (lietuviškai išleista PLB serijoje, gūdžiais Sąjūdžio laikais). Tai istorija spie nelaimėlius Lia Rezistanco partizanus, nacių kolaborantų paimtus į nelaisvę ir sumestus kartu į vieną patalpą. Ir štai tie liaresiztantai sėdi sau, o liapetenistai pradeda juos tardyti – išsiveda vieną liarezistantą ir po kurio laiko įmeta atgal, tik jau sumaitotą ir apdirbtą. Ir visa esmė, bei intriga suvesta į kameroje sėdinčių bendražygių tarpusavio razborkes, ar jie sugebės ištverti kankinimus ir ar neišduos laisvėje likusių partizanų, kurie yra paruošę ochujebibitelną teroro akciją (arba kažkas panašiai). Ir štai, razborkių metu partizanai nusprendžia, kad tarp jųjų esantis jauniausias liarezistantas garantuotai neatlaikys, bo mažas ir silpnas, todėl reikia užbėgti išdavystei už akių ir patiems jį nukokošinti… Jei gerai pamenu, galų gale jie taip ir padarė, tačiau jų draugus vistik išdavė, berods, vienas iš „labiausiai idėjinių“ ir „kiečiausiai užgrūdintų“… Būtinai reikės susirasti ir perskaityti – ten taip meistriškai, sužvėrėję žmonės, vadovaudamiesi aukštesniojo humanizmo idealais tampo vieni kitiems ir skaitytojui nervus, kad netgi kažkuo susišaukia su Dostojevskio „Nelabaisiais“ socialistais.

Tai štai, viso to, ką ką tik perskaitėte, spektaklyje nėra nė padujų.

Ten į ofisinę posėdžių salę su ant sienos nupieštomis kėdėmis, vitrininiais langais ir staliuku nustatytu mineralinio buteliais (scenografija, savaime suprantama, Lauros Luišaitytės, kurią nors ir virtualiai, bet kuo nuoširdžiausiai sveikinu su Lietuvos gelbėjimu nuo išmirimo!) dramaturgo užmanymas suleidžia keturis apyjaunius asmenis:

2 vnt. kostiumuotų, su portfeliais;

1 vnt. odiniu švarku, su kuprine;

1 vnt. ryškiai raudonu kostiumėliu, aptemptu sijonu, su mobiliaku.

Ir štai šitas kvartetas demonstruoja į teatrą susirinkusiai ir nieko nenumanančiai publikai, kaip vyksta grupinė atranka į supermegatranskorporacijos, antros pagal dydį pasaulyje baldų gamintojos, komercijos direktoriaus pareigas.

Chm.

Jeigu nebuvote Vilniaus Rusų dramos teatre, galiu pranešti – jame, kaip ir kiekviename teatre yra sava publika. Dauguma Rusdramio žiūrovų – garbaus amžiaus, tarybinio auklėjimo Vilniaus rusai. Nors apklausos tarp jų nedariau, bet drąsiai spėju: kokie 70% iš jų, paklausti, kokias transnacionalines korporacijas jie žino, atsakytų: Gazpromas. Ir tuo jų fantazija visiškai dėsningai baigtųsi. O paklausti, ką veikia komercijos direktoriai, gūžteltų pečiais:

– Matyt, direktoriauja?..

Ir štai tokiai šiltai, švelniai, nesumaterialėjusiai, visiškai antikorporatyvinei publikai pasiūlyti pasiempatinti su antrąją dantų eilę bandančiais užsiauginti kapitalizmo rykliais? Na, na…

Tai kad ir patys aktoriai, nėra net akyse regėję tokio padaro, į kurį jie privalo persikūnyti.

Lygiai kaip ir gerb. režisierius, kuriam, geriausiu atveju, yra tekusi garbė nebent nuolankiai paspausti tokios supervipinės personos ranką, viename iš jų masoniškų schodkių.

Viskas. Daugiau jokio ryšio tarp pjesės, aktorių ir publikos. Kas belieka aktoriams? Fantazuoti ir kurti sau suprantamas bei žiūrovams atpažįstamas schemas.

Bet ką gali jaudinti tos nelaimingos schemos, vietoj, tegu ir mankurtizuotų, bet gyvų žmonių? Argi jos gali susilaukti simpatijos? Gailesčio? Jos netgi suerzinti kaip reikiant negali. Žiūri sau į sceną, žiūri ir tiek. Tiesiog kultūringai leidi laiką. Купи культурку – повесь на штукатурку. Налетай торопись – покупай живопись.

Nors aš pats priklausau tai kategorijai naivių homo sovieticus, tikinčių, kad tikrasis komunizmas anksčiau ar vėliau nugalės ne tik kapitalizmą, bet ir visas MRAKsistinės smegenopisos formas, išsigimusių vikingų palikuonių pederastiškąjį pseudosocializmą, zombifikuojantį kinietišką raudonąjį konfucionizmą, bei visas kitas, parazitavimą ant svetimo darbo propaguojančias ir pagrindžiančias idealogijas; nors aš pats apie TNK-jas irgi žinau tik iš savo bendro ir nenuoseklaus kultūrinio išsilavinimo, tačiau tvirtinu, kad tą nužmogintą mechanicistinę korporatokratijos mašinos dvasią tiksliausiai vizualizavo ir perteikė kanadiečių režisierius Vinčenzo Natali filme „Koduotojas“ [Cypher].


Prieš…

Rusai kai kur verčia kaip „Kodas“, o man patinka vadinti „Koderiu“. Ir nors žanro grynumu „Koderis“ neprilygsta Vinčenzo debiutui, kuriuo jis išspyrė Holivudo vartus – „Kubui“, tačiau retas režisierius sugeba taip jautriai žaisti kultūriniais šablonais, kurdamas savo pasaulį, balansuojantį tarp siurrealizmo, hiperrealizmo bei nematomo, užkulisinio lėlininko manipuliacijų demaskavimo.


…ir po

Deja, Jankevičius – tai ne Natali, katras tikriausiai turi priėjimą prie nepalyginamai aukštesnės masonų pakopos, negu Vaitkaus pameistriai, todėl ir Jankevičiaus schemos net ir prie geriausių norų, nedatempia iki to, kad galėtum priimti jas kaip tinkamą vartojimui kultūrinį produktą. Pavyzdžiui, koks debilas patikės (be abejo, atsiras…), kad į tokią aukštą korporatokratijos hierarchijos grandį gali pretenduoti visiški pacukai, kurie daugiausiai ko verti, tai nebent būti komdiro trečiosios kojos keturiolikto pirštelio masažuotojais…Arba, dar labiau, kad tie patys pacukai, galėtų būti psichologais, vadovaujančiais supermegakoncerno galvų medžioklei…

Tai daugmaž tas pats, kas 60-mečiui aktoriui užmauti pampersą ir davus soskę, pabandyti įtikinti žiūrovus, kad tai kūdikis. Arba atvirkščiai – darželinukui priklijuoti barzdą ir tikėtis, kad jam bus užkabintas Auksinis kryžius už Konfucijaus vaidmenį.

Смех да и только… Bet Jankevičius tai daro rimtu veidu.

Todėl praėjus pirmajam spektaklio trečdaliui ir susitaikius su tuo, kad čia ne prancūzų pogrindininkai, ne mūsų brolių baltarusių partizanai ir kad joks katarsis negresia, antrąjį trečdalį ramiai praleidau kaip koks profesionalus debildėžės žiūrovas, maitinamas kasdieninėmis Elo Bandžio porcijomis: sprendžiau mįslę-pyslę kas scenoje yra melagis, juokiausi iš per visą ekraną kalbančios šiknos, kontempliavau man nesuprantamus, tačiau pašvęstiesiems gilią simbolinę prasmę turinčiais kinematografo vaizdiniais, demonstruojamais ant zadniko virš aktorių galvų ir t.t.

Galiausiai, paskutinįjį spektaklio trečdalį tiesiog laukiau, kuo gi ir kada gi visa tai baigsis. Baigėsi, kaip ir turėjo baigtis – Niekuo iš didžiosios en. Scenoje pasiliko sėdėti vienas vienintelis aktorius, šviesa prigęso, jis pamąstęs apie tai, kokia gyvenimo prasmė, atsistojo, nuėjo į dešinį (arba kairį) avanscenos kraštą, tuomet iš kulisų išėjo likę trys aktoriai, jie tvarkingai išsirikiavo, gražiai nusilenkė, publika pradėjo ploti, nepernelyg entuziastingai, bet ir neskystai, į sceną nusilenkti kartu su aktoriais išėjo Agnius Jankevičius ir Laura Luišaitytė, savyje nešdamasi Lietuvos ateitį (su kuo ją dar kartą kuo nuoširdžiausiai sveikinu).

Štai ir viskas.

Ir jeigu aš dabar mirkdamas vonioje, nebūčiau iš dyko buvimo surašęs visos šitos paklodės, o po to dar perrašęs jos laptopu, garantuoju, kad po savaitės mano prisiminimų archyve teliktų trys punktai, susieti su vakar vakaru:

1 – reikia vėl perskaityti Sartro „Nepalaidotus mirusiuosius“ http://www.e-reading-lib.org/bookreader.php/99678/Sartr_-_Mertvye_bez_pogrebeniya.html;

2 – būtų smagu dar kartą pasižiūrėti Vinčenzo Natali „Koderį“ http://kinozal.tv/details.php?id=744960;

3 – šviesus Lauros veidas.

 

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: