October 21, 2019

Miegoti negalima žiūrėti!

Sveiki, mano mielieji, ekskliuzyviniai vienetiniai skaitytojai.

Su nerimu širdyje noriu jums pranešti kad man gresia represijos. Baisiausia, kad jos yra visiškai teisiškai nereglamentuotos, įstatymais neapibrėžtos ir nukreiptos tiesiogiai prieš mano asmenį. Man buvo pagrasinta, kad manęs nebesives į teatrą. Į Teatrą. Į TEATRĄ. Į T-E-A-T-R-Ą!.. A-a-a-a!… O-o-o-o-o!…. U-u-u-u!…. Ir vien tik todėl, kad aš, kaip ir dera protinio darbo liumpenproletarui, reguliariai jame užmiegu…


Žiūrovo miegas gimdo scenos pabaisas…

Bet o ką gi daryti jeigu mane užmigdo tai, kas vyksta scenoje? Na taip, aš nuolatos kamuojamas chroniško nedamiegito ir galiu miegoti ant bet kokio paviršiaus ir bet kokioje padėtyje – stovėdamas, sėdėdamas, atsirėmęs kakta į gartraukį, stovėdamas po dušu ir panašiose egzotiškose bei kasdieniškose situacijose.

Žinoma, perdedu. Paskutinį kartą stovėdamas miegojau prieš kokius dešimt-dvyliką metų, važiuodamas troleibusu į vieną iš tų nepabaigiamų peržiūrų, kuriomis mėgaujasi architektūros studentai nesuskaičiuojamuose Lietuvos universitetuose, universitetėliuose ir šūduniversitečiuose, kuriuose šizofrenija sergantys šūdpropesoriai skundžiasi, kad jąja užsikrėtė nuo savo studentų…

Tačiau Lietuvos spektakliuose miegu beveik taip pat reguliariai kaip ir savo lovos pusėje.

Vienok, aš esu giliai įsitikinęs, kad tai natūrali organizmo savisaugos reakcija į tai, kuo negailestinga režisieriaus kūrybinė savimonė bando prišerti mano abuoją ir nejautrią jo režisūrinėms vingrybėms sąmonę. Panašiai kaip kad „kultūringai“ ir „saikingai“ alkoholį vartojančio idioto organizmas pasiekus tam tikrą apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis lygį, bando apsiginti nuo alkoholinio genocido pildamas skrandžio turinį atgal pro didžiavyriškai sukąstus dantis.

Kadangi išpilti iš sąmonės tai, kas į ją prišikta nuo scenos aukštybių, jau nebeįmanoma – ką pamatei, tas deja jau tavo, organizmui telieka vienintelis būdas apsisaugoti – tai imti ir grubiai, fiziškai atsijungti nuo tolimesnės mentalinių-verbalinių-vizualinių paplavų transliacijos.

Taip kad, garbieji aktoriai, jeigu jūs pamatėte, miegantį žiūrovą (o jūs be abejo, puikiai juos matote!) galite neguosti savęs ta mintimi, kad štai, mužikas, runkulis ir treninginis budulis nesupranta jūsų meno, t. y., Meeeeno, arba kad štai, kompiuterastas naktį prasismaukė prie kompo ir dabar nebesugeba susikoncentruoti į jūsų meną, t. y., Meeeeną, arba kad štai, naktinis sargas padarė savo žmonai loską ir vestuvių metinių proga nusivedė ją paveizėti jūsų meno, t. y., Meeeeeno.

Nė velnio. 98,46% tikimybė, kad žmogui įsijungė refleksai, saugantys jo psichinę ir dvasinę sveikatą nuo to, ką jūs laikote tikruoju, aukštuoju ir ko gero, geriausiu pasaulyje, Meeeeeenu.


O, ja, ja, Kunst – das ist eine wunderschöne Scheiße!
[Teatras – tai toks nuostabus dalykas!]

Nors, kaip ten bebūtų, pripažįstu, kad užmigti parteryje yra daugmaž tokio pat kultūringumo lygio veiksmas, kaip kad apsivemti užstalėje.

Tačiau, kaip ten toliau bebūtų, mano akimis, tai neatima žiūrovui teisės ne tik užmigti, bet ir knarkti, šnarpšti, čiaudėti, persti ir kitaip fiziologiškai reaguoti į veiksmą scenoje – kadangi teatras tai yra visuma, prasidedanti teatro fasadu, rūbininkų šypsenomis ir pasibaigianti aktorių replikomis, atrajojančiomis režisieriaus iškupiūruotą dramaturgo tekstą.

Tačiau mūsų valstybėje, kurioje pati teisingiausia teisėsauga konstatavo, kad jokios pedofilijos nėra nebuvo ir net teoriškai negali būti, jokiais įmanomais pavidalais, o saugumiečiai miršta natūralia mirtimi, iškritę bemyžant pro viešbučio langą, tiesos iš didžiosios Tė tikėtis yra naivu, todėl jeigu kuriame nors beviltiškame premjeriniame apsišikime pasigesite parteryje ramiai parpiančio žiūrovo – žinokite, kad grasinimai buvo įgyvendinti ir manęs iš tiesų nebeveda į teatrą.

O už savo pinigus, aš į tokį šūdą, kuriame esi verčiamas miegoti, niekada gyvenime pats neisiu. Ir nepriversite. Tik už dyką. Kaip negailestingai išsireiškė kruvinojo okupanto kruvinasis kinematografas: За чужой счёт пьёт даже язвенники и трезвенники! [vertimas iš kruvino okupanto kruvinos okupantiškos kalbos į tikrąsias demokratiškąsias vertybes propaguojančią gimtąją kalbą: Už svetimus pinigus geria netgi opininkai ir blaivininkai!].

Tai ką perskaitėte, buvo tik įžanga. Įžanga skirta pasiūlyti jums, mano mielieji kolegos žiūrovai, pasiimti savo atžalėles ir jeigu jos dar nežino, kas tai yra mordaknygė ir kuo prezidentė nesiskiria nuo lesbės, nueiti kartu su jomis savaitgalį į spektaklį, kuriame nemiega netgi aukščiau įžangoje aprašytas teatrinis degradas.

Šitas spektaklis vadinasi „Raganiukė“. „Jaunimo teatre“ jį ką tik pastatė Evaldas Jaras. Pasak gandų, prieš išleisdamas į sceną savo vaikiškus spektaklius, Jaras išsibando juos ant savo dukrelės. Gal dėl to, kad jo darbas tokiu būdu tiesiogiai susisieja su asmeniniu interesu, šis vokiečių rašytojo Proislerio „Raganiukės“ pastatymas praktiškai yra lyg tyras Saulės spindulėlis apmusijusioje ir įkapėmis dvelkiančioje (ypatingai po „Ivonos, Burgundijos kunigaikštytės“ laidotuvių, kurios BŪTINAI dar bus aprašytos mano negrabia klaviatūra) „Jaunimo“ kche, kche, scenoje.

Akivaizdu, kad ir aktoriai po „abejotinos meninės vertės“ pastatymų pagaliau gavo savęs vertus vaidmenis: kai lygini Jaunimkės eržilų pritempinėjimus vaidinant „Skrydžio virš gegutės lizdo“ psichus su tuo entuziazmu, kuriuo jie trykšta „Raganiukėje“ vaizduodami patyrusių ir nusipelniusių raganų-klipatų šabašą, širdis džiaugiasi ir norisi ploti kartu su Rumpumpele bei visais mažaisiais žiūrovais.


Neįgalūs psichai transformuojasi į įgalias raganas… žingsnis po žingsnio…

Vietomis netgi akivaizdu, kad kai kurios scenos labiau jaudina tėvelius, o ne tiesioginį target grupą. Kurį beje drąsiai reikėtų praplėsti nuo darželinukų iki dar tik pradedančių kentėti hormoninius pasikeitimus paaugliukų ir paaugliukių. Abudu veiksmai pralėkė kaip smagus trileris su miuziklo elementais.

Spektakliui iki tobulumo trūko nebent tik išraiškingesnės, tikslesnės muzikos, nes tai kas skamba dabar – toks pakenčiamas, bendro vaizdo nedarkantis, bet vidutiniškas sprendimas – tram pam, tram pam pam. Na niekaip nepalyginsi su Jankevičiaus melomanišku „Meilės gelbėjimu“, kur muzika buvo lygiavertis su kitais spektaklio elementas.

Taip pat ir raganų Valdovė vietoj vaikiškų intonacijų galėtų geriau pasiknaisioti savo moteriškąjame Aš, kuriuo savo gerbėjus pradžiugino teta Rumpumpelė – Andrius Bialobževskis – žaliavalgė-snargliaėdė ir užkietėjusi senmergė-ekologistė. Tiesiog gatavas Auksinis kryžius nuo Transseksualų ir kitų, kurių neminėsime dėl pagarbos ligoniams, lygos.


Susipažinkite – 2014 metų Auksinio kryžiaus kavalierius už geriausią lygių galimybių vaidmenį

O kitas Auksinis kryžius, už geriausią vyro vaidmenį, meistriškai perteikiantį sudėtingą šiuolaikinio Lietuvos vyro charakterį, be konkurencijos turės būti įteiktas, žiūrovus savo pirmaja fraze nužudančiam berniukų-deobiliukų duetui… „Mes – berniūkai!..“

Iš režisūrinės pusės, liko ne iki galo išspaustas, išryškintas vienas esminis niuansas, kuris ir sudarė visą knygos moralą bei intrigos esmę – tas vaikiškas paradoksas, kad Raganiukė, taip norėjo tapti gera ragana, kad iš visų jėgų darė tik gerus darbus, o galiausiai, kulminaciniu momentu senės raganos ją, naivią ir dorą raganiukę, negailestingai teškia veidu į žiaurią ir bjaurią suaugusiųjų realybę: kur gera ragana yra ta, kuri daro tik blogus darbus ir buria ne stebuklingą lietutį, užauginantį Černobylietiškus grybus berniukams-deobiliukams prasimaitinti, o erkinio encefalito židinius, globalistų Naująją Pasaulio Tvarką bei dolerio emisiją.

Bet čia aišku pastebėjimas iš niekam nesvarbios tėvelio pusės, kadangi spektaklis skirtas vaikams, o aš iš savo vaikų girdėjau tik vieną nusiskundimą – kad muziką nepatinka (pirmo veiksmo pabaigoje, kai iš tiesų jau buvo perspausta su bumčiko pasikartojimais).


Niekaip nesuprantu, kodėl šiais visuotinės feisbukizacijos ir jutūbizacijos laikais valstybinis teatras nesugeba užfilmuoti normalių, žiūrovus viliojančių klipukų? Beje, ši vieta – viena ryškiausių spektaklyje, geresnė už video vaizdelį daugmaž 15-20 kartų.

O štai scenografija – puiki. Ir nors aš kamuojamas analfabetizmo sugebu prisiminti tik dviejų Lietuvos scenografų darbus – tai Lauros Luišaitytės scenovaizdžius kuriamus Jankevičiui (kadangi labai elementaru: režisierius Agnius = scenografė Laura) ir tūlo Čen-Kai-Ši Iš-Chui-Znaet-Kokios-Čiainos (kadangi jo neoninę popsinę „Traviatą“ gali užmiršti tik žiūrovas sąžiningai pramiegojęs nuo perspėjimo išsijungti mobiliuosius telefonus iki paskutiniojo „bravo!“ skanduojamo visų muilo operų ištaka besižavinčių nepagydomų operofilų). Taigi, nuklydau nuo minties, kuri turėjo baigtis tuo, kad nuo šiol išgirdęs Marijaus Jacovskio vardą ir pavardę prisiminsiu jau nebe jo tėvą, o šį puikiai sublansuotą ir su meile atliktą Marijaus darbą „Jaunimo teatro“ scenoje.

Teatro, kuris pagaliau bent kažkuo pateisino savo vardą.

 Juk nėra nieko šlykščiau, kaip užpakaliu trinant kėdę, po rekonstruktorių-vagių-machinatorių fokusų valstybei kainavusią absurdiškus, neįsivaizduojamus 500 litų, snausti liūliuojamam persenusių perdylų, bandančių savo pragertomis smegenimis prisiminti, kas tai yra jaunystė.

 Na va, norėjau kaip ir pagirti, o galiausiai, vistiek paėmiau ir apšikau…

 Matyt, tikrai nesu vertas,
Kad sėdėčiau Tavo parteryje,
Tačiau tik tark žodžius netaręs,
Bet mano sielai – giliai nusi_(kiekvienas pabaigia pagal save)

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: